Kūdikėlio mirtis. Kaip išgyventi?

#433
QUOTE(Rugiaveide @ 2007 02 23, 17:26)
Man pirmąkart darė epidūrą - bėdų nebuvo, antrąkart nedarė - buvo pogimdyvinė depresija (tai įtakojo daug skaudžių dalykų)... Sako, atmintis dažnai sustreikuoja po narkozės. Manoji sustreikavo po to, kai išėjo Aleksas - ir tebestreikuoja iki šiol... Taigi, matyt visgi to priežastis - didžiulis stresas.

turbut tu teisi...tai ne vaistu naudojimo pasekmes, o pati pasamone bando istrinti kai kurias detales tik as jai neleidziu, nuolat bandau prisiminti kas kada ivyko ir po ko, visa ivykiu seka bandau issaugoti apie ta nelemta diena...ir kasdien galvoju ir prisimenu tai, kad tik gink die nepamirsciau ko...turbut todel visi kiti ivykiai ir zmoniu vardai pasimirsta kaip senai bobutei...
Atsakyti
#434
QUOTE(Melinda @ 2007 02 23, 15:37)
turbut tu teisi...tai ne vaistu naudojimo pasekmes, o pati pasamone bando istrinti kai kurias detales tik as jai neleidziu, nuolat bandau prisiminti kas kada ivyko ir po ko, visa ivykiu seka bandau issaugoti apie ta nelemta diena...ir kasdien galvoju ir prisimenu tai, kad tik gink die nepamirsciau ko...turbut todel visi kiti ivykiai ir zmoniu vardai pasimirsta kaip senai bobutei...


Aš irgi viską pamirštu, išskyrus tuos įvykius...
Viską tikriausiai galėčiau papasakoti, kaip lyg ką tik būtų buvę...
O iš anksčiau arba kad ir dabar ką veikiau prieš kelias min negalėčiau pasakyti. Kartais būna, kad kažką turi padaryti ir pamiršti, truputėlį išmuša iš pusiausvyros tas kai kada ...
Atsakyti
#435
QUOTE(Rugiaveide @ 2007 02 22, 12:43)
...Taip pat "suklijuoti' santykius su vyru, nes po sūnelio ligos ir mirties jie neidealūs... Klijuojam pamažu: tikiuosi, pasiseks.
  Liūdna: mūsų tiek daug...


Sėkmės "klijuojant", tikėk, norėk labai labai ir pasiseks 4u.gif
Tik neįlysk savo kiautan lyg sraigė. Dar turi du šaunuolius šalia, ir atmink:
Kad išgyventume, reikia 4 apkabinimų per dieną, kad įstengtume eiti į priekį, reikia 8 apkabinimų per dieną, kad augtume, reikia 12 apkabinimų per dieną. Nebijokim dažnai apsikabinti...

Merginos, radau internete tokias eiles:

Net jei gyvenimas, šakosis prieš mane,
Net jei gailės išpildyti svajonę,
Aš kausiuos-
Kiek širdis galės,
Nėra menkos net abejonės.
Drąskysiuos iš visų jėgų,
Ir sieksiu kaip tiktai galėsiu,
Žinau, sunku bus ir skaudu,
Galbūt dažnai kankins dvejonės.
Galbūt raminsiu širdį, aš kažkuo kitu,
Bet užsimiršti nesistengsiu.
Įveiksiu, pažadu tikrai,
Tegul nors sau, tik sau vienai.
Esu stipri, žinau, kad bus gerai,
Likime, nugalėsiu ir palaušiu tuoj tave-
Jei ne dabar, tai kada nors -
Aš pažadu, tikrai, tikrai...

Paskaičiau ir obaaa, supratau - tai mano paskutinieji porą metelių:
vyro išdavystė, skyrybos, vyresnėlių sūnų patirtos avarijos, sužeidimai, mažėlio ligos diagnozė, donoro laukimas, staigi ligos komplikacija ir...
Dieve, kartais šaukdavau, kodėl aš, kodėl man, aš nebepakeliu,...
Bet , pasirodo, žmogus gali ir tada, kai rodos nebegali.
Ir gyveni tiktai todėl, kad reikia,
Kad nieko nedaryti negali,
Tiksliau, negyveni, - šliauži kaip sraigė,
Visiems kitiems kliūdydamas kely...

Praeis šalčiai, sušils oras, ateis pavasaris,...
Tai ir mes, angelėlių mamytės, prisikelsim naujom viltim, naujom svajonėm smile.gif
Stipriai, stipriai apkabinu 4u.gif
Atsakyti
#436
Eiles thumbup.gif Is tiesu taip ir yra,tik nemoku taip graziai sudeliot blush2.gif
Atsakyti
#437
QUOTE(ritjuo @ 2007 02 24, 01:23)
Sėkmės "klijuojant", tikėk, norėk labai labai ir pasiseks  4u.gif
Tik neįlysk savo kiautan lyg sraigė. Dar turi du šaunuolius šalia, ir atmink:
Kad išgyventume, reikia 4 apkabinimų per dieną, kad įstengtume eiti į priekį, reikia 8 apkabinimų per dieną, kad augtume, reikia 12 apkabinimų per dieną. Nebijokim dažnai apsikabinti...

Kiautan bandžiau įlįsti tik antrą mėnesį po Aliuko išėjimo: tada nenorėjau matyti nieko, nenorėjau su niekuo kalbėti... Paskui iš jo išlindau: nemoku ilgai tylėti.
Ir... ačiū už gražius eilėraščius ir apkabinimus. smile.gif "Klijuosiu" ir toliau: juk mano vyras visą tą sunkų laiką labai mane palaikė ir nepaliko (deja, per tuos pusantrų metų ligoninėje taip padarė 2/3 sunkiai sirgusių tėvų vaikų...) Matyt, vyrams taip lengviausia - pabėgti... Tik niekaip nesuprantu, kaip jiems pasiseka pabėgti nuo minčių... O gal: iš akių - ir iš širdies? Gerbiu savąjį už tai, kad jis ištvėrė. Aleksas labai jį mylėjo: rodos, jam šalia tėtės net ir skaudėdavo mažiau...
Atsakyti
#438
Vyram taip pat skauda sirdi,tik mes per savo skausma atrodo nieko nematom tik save(ne is blogos valios).Mano vyras lygiai taip pat isgyveno ir sunku buvo abiem,o jei vyrai po netekties vaikelio palieka,gal tai buvo netikra meile ir anksciau ar veliau butu iseje...
Atsakyti
#439
QUOTE(d-oncek @ 2007 02 26, 19:59)
Vyram taip pat skauda sirdi,tik mes per savo skausma atrodo nieko nematom tik save(ne is blogos valios).Mano vyras lygiai taip pat isgyveno ir sunku buvo abiem,o jei vyrai po netekties vaikelio palieka,gal tai buvo netikra meile ir anksciau ar veliau butu iseje...

Žinau, kad skauda, ir matau. Deja, matau ir tai, kad toli gražu ne visiems. Netikra meilė? Dalis - galbūt taip ir yra. Bet ką pasakyti apie šeimas, dūšia dūšion išgyvenusias 20-25 metus?
Atsakyti
#440
as zinau tik viena:pasiseke man del to kad turiu toki vyra.maciau kaip jam buvo sunku, kaip skaudu, bet jis visada stengesi islikti vyras, stiprus ir tvirtas, stengesi tos stiprybes ipusti man.gal del to mes visa tai istverme.dabar santykiai lyg ir puikus,bet...kazko truksta...pasigendu toks ugneles kuri tarp musu buvo iki vaikelio mirties,pasigendu tu vakariniu pasisedejimu prie zvakes ir ilgu pokalbiu.dabar jis vakarais prie kompiuterio,arba ziurek,jau snaudzia prie televizoriaus...ir jauciuosi tokia vienisa,tokia tuscia...gal tas didelis skausmas atbukino musu jausmus ir mes kartu tik is pareigos,tik del to kad esam sujungti santuokos saitais...?gal del to kad vis dar tikim sukurti seima didesne nei du asmenys,bet apie vaikus grieztai nei vienas nebekalbam.baisu...ir atsiranda simtai priezasciu del ko mes ju dabar tureti negalim...pinigines bedos,nauji darbai,karjera,firmos ikurimas ir t.t.bet tikrai zinau,kad sitas zmogus visada uzims mano sirdy ypatinga vieta nes jis yra mano angeliuko tevelis...
Atsakyti
#441
QUOTE(Melinda @ 2007 02 27, 15:48)
.dabar santykiai lyg ir puikus,bet...kazko truksta...pasigendu toks ugneles kuri tarp musu buvo iki vaikelio mirties...


Norėčiau patarti. Deja pati tokios patirties neturiu. Savo sūnaus ligą ir netektį išgyvenau viena, įsikibusi į vyresnėlius vaikus. Tik žinau, kad būdavo akimirkų, kai labai norėjosi artimo peties, ant kurio būčiau galėjusi išsiverkti.
Jūs kartu praėjot visą širdgėlos, nevilties pragarą. Tad ir dabar nepraraskit artumo. Pabandyk Tu žengt pirmą žingsnį - gal tai bus romantiška vakarienė prie žvakių, gal tai bus komplimentas pašnibždėtas į ausį (juk netiesa kad komplimentų reikia tik moteriai),... Pasitelk vaizduotę. Jei tikrai nori, jei labai labai nori išsaugoti savo žmogų .... Tik netylėkit, išsikalbėkit, jei reikia - išsirėkit ir vėl atraskit viens kito artumą.
Nuoširdžiai linkiu stiprybės. Kovok lyg liūtė už savo ateitį smile.gif thumbup.gif
Atsakyti
#442
QUOTE(Melinda @ 2007 02 27, 13:48)
as zinau tik viena:pasiseke man del to kad turiu toki vyra.maciau kaip jam buvo sunku, kaip skaudu, bet jis visada stengesi islikti vyras, stiprus ir tvirtas, stengesi tos stiprybes ipusti man.gal del to mes visa tai istverme.dabar santykiai lyg ir puikus,bet...kazko truksta...pasigendu toks ugneles kuri tarp musu buvo iki vaikelio mirties,pasigendu tu vakariniu pasisedejimu prie zvakes ir ilgu pokalbiu.dabar jis vakarais prie kompiuterio,arba ziurek,jau snaudzia prie televizoriaus...ir jauciuosi tokia vienisa,tokia tuscia...gal tas didelis skausmas atbukino musu jausmus ir mes kartu tik is pareigos,tik del to kad esam sujungti santuokos saitais...?gal del to kad vis dar tikim sukurti seima didesne nei du asmenys,bet apie vaikus grieztai nei vienas nebekalbam.baisu...ir atsiranda simtai priezasciu del ko mes ju dabar tureti negalim...pinigines bedos,nauji darbai,karjera,firmos ikurimas ir t.t.bet tikrai zinau,kad sitas zmogus visada uzims mano sirdy ypatinga vieta nes jis yra mano angeliuko tevelis...


suprantu tave...
pas mus panašiai, tik abu sėdime prie kompiuterių, einame miegoti, tik tada kai jau visai merkiasi akys, stengiamės pralinksminti vienas kitą, bet tai išeina neilgam, viskas kitaip...
apie dar vieną Vaikelį net bijome pagalvoti, o ką jau apie tai kalbėti...
Šiandien viena pažįstama buvo užėjusi su vaikeliu, tai man teko palaikyti berniuką, kuriam 7 mėn. Susikaupiau... ir laikiau... O galvoje buvo tokia jausmų makalynė. paskui bandžiau sau įrodyti, kad aš laikydama vaikelį nieko nejaučiau, tai nesukėlė jokių jausmų..., o iš tikrųjų visą vakarą apie tai tik ir galvoju, kaip būtų gera laikyti savo Mažiuką..., bet deja, realybė kitokia... Aš bandau save apgauti, kad aš nenorėsiu daugiau Vaikelių ir tai bandau sau "įrašyti" į smegenis, kartais atrodo, kad tai man pavyksta..., o kartais...
Rytoj bus 11 mėnesių kaip gimė mūsų Mažuliukas... angel_sadangel.gif
Atsakyti
#443
mano mažyliui rytoj būtų 11 savaitėlių.......

miela Alde, mano brangeniukas išgyveno irgi tik penkias dieneles, o ir tas komoj...

esu visiškoj apatijoj, nieko nesinori veikti, tik vyras stengiasi mane pradžiuginti,
tai gėlelę parneša, tai išvažiuojam kur nors, bet vis dar labai sunku...
tik čia galiu pasiguosti....... verysad.gif


Atsakyti
#444
QUOTE(Melinda @ 2007 02 27, 14:48)
as zinau tik viena:pasiseke man del to kad turiu toki vyra.maciau kaip jam buvo sunku, kaip skaudu, bet jis visada stengesi islikti vyras, stiprus ir tvirtas, stengesi tos stiprybes ipusti man.gal del to mes visa tai istverme.dabar santykiai lyg ir puikus,bet...kazko truksta...pasigendu toks ugneles kuri tarp musu buvo iki vaikelio mirties,pasigendu tu vakariniu pasisedejimu prie zvakes ir ilgu pokalbiu.dabar jis vakarais prie kompiuterio,arba ziurek,jau snaudzia prie televizoriaus...ir jauciuosi tokia vienisa,tokia tuscia...gal tas didelis skausmas atbukino musu jausmus ir mes kartu tik is pareigos,tik del to kad esam sujungti santuokos saitais...?gal del to kad vis dar tikim sukurti seima didesne nei du asmenys,bet apie vaikus grieztai nei vienas nebekalbam.baisu...ir atsiranda simtai priezasciu del ko mes ju dabar tureti negalim...pinigines bedos,nauji darbai,karjera,firmos ikurimas ir t.t.bet tikrai zinau,kad sitas zmogus visada uzims mano sirdy ypatinga vieta nes jis yra mano angeliuko tevelis...

Būtent taip ir mums yra... Jaučiuosi vieniša: vyras vakarus leidžia daugiausia prie kompiuterio arba, kaip ir taviškis, snaudžia prie TV. Bandžiau kalbėtis - nesigauna: sako, kam kalbėtis apie tai, kas ir taip aišku. Bandžiau romantiškus pasisėdėjimus - veltui. Trūksta kažkokio tarp mūsų buvusio saito - ir viskas. Nors, rodos, vienas kitą dar tebemylim, bet...
Atsakyti