QUOTE(mylimuke @ 2012 06 27, 16:27)
Gal bėda ne įspūdžių turėjime/neturėjime, o tame, kad vienam kito įspūdžiai nėra įdomūs? 
QUOTE(mylimuke @ 2012 06 27, 16:27)
Gal bėda ne įspūdžių turėjime/neturėjime, o tame, kad vienam kito įspūdžiai nėra įdomūs?
Butent, kai zmogus tampa neidomus, neidomus ir jo ispudziai.
O tos bendros neva patirtys, kad mes rodos ta pati ivyki pergyvene, ji suvokiam skirtingai, o bendruma, jei yra poreikis, galima surasti, reikia tik noro tureti surasti. Va tos NORAS dazniausiai ir yra esminis raktas.
QUOTE(NeTaRa @ 2012 06 27, 15:54)
Kas del laisvaliakio praleidimo, valio jei poziuriai sutampa, bet nereiketu smerkti tokiu santykiu prazuciai, jei ir vienas lipa, kitas guli. Nori i ta kalna, lai lipa, as apacioj pagulesiu ir knyga paskaitysiu, susitike pasidalinsim ispudziais, kas blogai?
Gal ir ne kliutis, gal mazas akmenukas.
Kaip pirštu į akį, tik aš ne knygą skaičiau o žvejojau apačioj 
Nepatinka man kalnai, arčiau žemės traukia 
Ir kas blogai?
Idomu su kokiom islindusiom ydom nesitaikstytumet?
Anksčiau, kai nebuvo madinga sugyventiniais būt ir santuokos būdavo ankstyvos, greitos ta prasme, tada daug kas buvo kitaip. Aiškios vyro ir moters pareigos, pozicijos, jokių lygių teisių ta prasme, kad darbe gi ir traktorių vairuoti buvo visų pareiga, ten visko buvo, daugiau lygiavos, bet šeimoje aiškiau. Daugiau padorumo, nuolankumo ir dėl to skyrybų buvo mažiau. Ne tik dėl to, kad prieš partiją nepatogu, karjeros neoadarys, posto negaus, nors ir tai.. Žmonės kažkaip gebėdavo atsirinkti, įvertinti, jausti tą atsakomybę ir išgyventi iki auksinių deimantinių, kol mirtis išskirs.
QUOTE(Rūta Mėta @ 2012 06 27, 09:10)
Čia pas tuos, pas kuriuos materialumas labai stipriai išreikštas ir pirmose vietose vertybių sistemoje poziciuonuoja...
Papildyta:
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 27, 17:52)
Anksčiau, kai nebuvo madinga sugyventiniais būt ir santuokos būdavo ankstyvos, greitos ta prasme, tada daug kas buvo kitaip. Aiškios vyro ir moters pareigos, pozicijos, jokių lygių teisių ta prasme, kad darbe gi ir traktorių vairuoti buvo visų pareiga, ten visko buvo, daugiau lygiavos, bet šeimoje aiškiau. Daugiau padorumo, nuolankumo ir dėl to skyrybų buvo mažiau. Ne tik dėl to, kad prieš partiją nepatogu, karjeros neoadarys, posto negaus, nors ir tai.. Žmonės kažkaip gebėdavo atsirinkti, įvertinti, jausti tą atsakomybę ir išgyventi iki auksinių deimantinių, kol mirtis išskirs.
Ir dabar dar yra tokių, kurie sako, nesvarbu, kad tau negerai, ką aplinkiniai pagalvos - vaikeli, kentėk!
Tik vardan ko reikėtų kentėti? Dėl dangaus po mirties? Dėl ateities, dėl kurios jau nebėra vilties?
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 27, 18:52)
Anksčiau, kai nebuvo madinga sugyventiniais būt ir santuokos būdavo ankstyvos, greitos ta prasme, tada daug kas buvo kitaip. Aiškios vyro ir moters pareigos, pozicijos, jokių lygių teisių ta prasme, kad darbe gi ir traktorių vairuoti buvo visų pareiga, ten visko buvo, daugiau lygiavos, bet šeimoje aiškiau. Daugiau padorumo, nuolankumo ir dėl to skyrybų buvo mažiau. Ne tik dėl to, kad prieš partiją nepatogu, karjeros neoadarys, posto negaus, nors ir tai.. Žmonės kažkaip gebėdavo atsirinkti, įvertinti, jausti tą atsakomybę ir išgyventi iki auksinių deimantinių, kol mirtis išskirs.
Skyrybu nebuvo, tiksliau buvo mazai, ne del to, kad buta daugiau padorumo. Visko visais laikais buvo. Tiesiog, tuomet moterys labiau nuolaidziavo net ir todel kad issiskyrusios statusas gasdino. Nereta gyveno del vaiku, del visuomeneje nusistovejusiu normu.
Prisiminiau pokalbi su sena moterim is globos namu, butent taip ir sake, kentejau del vaiku, mylejau kita, iki dabar apie ji galvoju, vyro neber, vaikai savo gyvenimus gyvena...
Oi, pomegiai 
Mano ir sugyventinio pomegiai visiskai skirtingi: jis zvejoja, o as fotografuoju ir rankdarbiais pasiterliojuos. Ir abu esame del pomegiu tikri pamiseliai, manjakai 
Ir nors as nieko nesuprantu apie zuvis ir zvejyba, o jis apie manuosius pomegius, bet mes nuosirdziai dziaugiames vienas kito pasiekimais. Ir atostogas suderinam, kad abu liktumem patenkinti: jam zvejyba, o man grazus vaizdai ir karsta saulute. Nors dali atostogu leidziam ne kartu. Si rudeny mb vaziuos i naujas zvejybos vieteles Prancuzijoje (tuo paciu prazvalgys, kaip butu galima atostogauti ten su seima), o as vaziuosiu susitikti su sese, kur nors Europoje (truputis muzieju, truputis parduotuviu... ).
Ankstesniais laikais is tiesu buvo nereali baime, ka kaimynai pasakys. Iki iskrypimo! As tik per vieno dedes laidotuves suzinojau, kad jis buvo vedes du kartus, kad as turiu pusbroli is pirmos santuokos, ir kurio as niekada nesu maciusi akyse... Jo dukterys buvo soke... Tai buvo visa laika slepiama, nes tai buvo gimines geda
IDIOTIZMAS!
Dabar as esu gimines geda
Mano ir sugyventinio pomegiai visiskai skirtingi: jis zvejoja, o as fotografuoju ir rankdarbiais pasiterliojuos. Ir abu esame del pomegiu tikri pamiseliai, manjakai Ir nors as nieko nesuprantu apie zuvis ir zvejyba, o jis apie manuosius pomegius, bet mes nuosirdziai dziaugiames vienas kito pasiekimais. Ir atostogas suderinam, kad abu liktumem patenkinti: jam zvejyba, o man grazus vaizdai ir karsta saulute. Nors dali atostogu leidziam ne kartu. Si rudeny mb vaziuos i naujas zvejybos vieteles Prancuzijoje (tuo paciu prazvalgys, kaip butu galima atostogauti ten su seima), o as vaziuosiu susitikti su sese, kur nors Europoje (truputis muzieju, truputis parduotuviu... ). Ankstesniais laikais is tiesu buvo nereali baime, ka kaimynai pasakys. Iki iskrypimo! As tik per vieno dedes laidotuves suzinojau, kad jis buvo vedes du kartus, kad as turiu pusbroli is pirmos santuokos, ir kurio as niekada nesu maciusi akyse... Jo dukterys buvo soke... Tai buvo visa laika slepiama, nes tai buvo gimines geda
IDIOTIZMAS!Dabar as esu gimines geda
QUOTE(NeTaRa @ 2012 06 27, 20:51)
Skyrybu nebuvo, tiksliau buvo mazai, ne del to, kad buta daugiau padorumo. Visko visais laikais buvo. Tiesiog, tuomet moterys labiau nuolaidziavo net ir todel kad issiskyrusios statusas gasdino. Nereta gyveno del vaiku, del visuomeneje nusistovejusiu normu.
Prisiminiau pokalbi su sena moterim is globos namu, butent taip ir sake, kentejau del vaiku, mylejau kita, iki dabar apie ji galvoju, vyro neber, vaikai savo gyvenimus gyvena...
Prisiminiau pokalbi su sena moterim is globos namu, butent taip ir sake, kentejau del vaiku, mylejau kita, iki dabar apie ji galvoju, vyro neber, vaikai savo gyvenimus gyvena...
Taip, visko buvo, bet to visko buvo ženkliai mažiau. Neigti aukštesnį moralinį visuomenės lygį būtų neteisinga. Tada buvo kiti laikai. Buvo daugiau pagarbos mokytojams, senoliams ir mamoms su mažais vaikais. Todėll nereikia klaidinti.
O dabar jau nesikankina dėl kažko?
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 27, 21:44)
Taip, visko buvo, bet to visko buvo ženkliai mažiau. Neigti aukštesnį moralinį visuomenės lygį būtų neteisinga. Tada buvo kiti laikai. Buvo daugiau pagarbos mokytojams, senoliams ir mamoms su mažais vaikais. Todėll nereikia klaidinti.
O dabar jau nesikankina dėl kažko?
O dabar jau nesikankina dėl kažko?
Buvo daugiau baimes ir priklausomybes nuo kazko.
Kankinasi, bet manau, maziau.
QUOTE(due drops @ 2012 06 27, 18:48)
Su fiziniu ir psichologiniu smurtu, priklausomybėm, nepagarba. Šitie turbūt svarbiausi, aišku, sąrašą būtų galima tęsti.
Įdomu būtų išgirsti ir kitų moterų pasisakymus.
QUOTE(fjorė @ 2012 06 27, 19:47)
Ir dabar dar yra tokių, kurie sako, nesvarbu, kad tau negerai, ką aplinkiniai pagalvos - vaikeli, kentėk!
Žinok, ir dabar tokių yra.
QUOTE(NeTaRa @ 2012 06 27, 21:58)
Gal ne kiek mažiau, o dėl kitokių dalykų.
QUOTE(Subjektyvi @ 2012 06 27, 12:50)
Ir dar man pvz. nesuprantamos atostogos atskirai, kiekvienas sau. Gal ir gerai, kai pailsi vienas nuo kito, skirtingai ilsisi, bet vis tiek keista. O kur dar atostoginių romanų pagundos.
O pabandykit, sužinosit, kad gali būti net labai malonu
. Šaunu, kai pora sugeba kokybiškai pailsėti kartu, tuos pačius interesus atranda, mums, tai, matyt, neskirta (nors ką gali žinoti - gal kuo toliau, tuo labiau susiderinsim). O ieškoti veiklos kompromisų per atostogas nematome reikalo. Bent tas įstatymo numatytas dienas norisi egoistiškai savo pomėgiams skirti . Bandau įsivaizduoti, kaip vardan šeimos vienybės atrodytų bendros atostogos: vyras visą savaitę žongliruoja kabliukais, irstosi valtele, o man siūlo tuo metu knygą paskaityti, uodus pavaikyti, vaikštinėti ir mėgautis gamta, o vakarais palaikyti vinis, kol kokį šiltnamį kala ar kampą tvarko. O aš tempiu jį šimtus kartų išvaikštinėtomis Paryžiaus gatvėmis, siūlau mėgautis architektūra, paroda, klasikos koncertu, patylėti klausant, kaip su kuo nors bendrauju "paukščių" kalba, jei pasiskundžia, kad nusivarė nuo kojų, tik nuraminu, kad eiti iki sodų liko tik trys kilometrai, ir kviečiu pasidžiaugti nepakartojamomis akimirkomis. Patys žinom, kiek galim dalyvauti kito veiklose, kad jaustume kažką atrandantys, o ne aukojantys. Gera vyrui parodyti man brangias vietas/dalykus, pati mielai sudalyvauju parą trunkančiose žvejų varžybose, bet viskam savos ribos. Bent dėl šito pamatinio punkto niekad nekilo diskusijų. p.s. su vyru kartu atostogavome du kartus - per medaus mėnesį ir dešimtmečio proga. Bandysim dar
.
