Poros pamatinių vertybių sutapimas

ir as manau, kad arba reikia islaukti, kol tas apsvaigimas, vadinamas isimylejimu, praeis, arba nuo pat pradziu turi buti sis tas daugiau nei aistra ir seilejimasis, kad kurti seima.

Trejus metus neprisidirbti vaikų. Palaukti kiek. Tada jau ataušus galima ir apie vestuves galvot. Vaikus daryt.

Kodel butent 3? Cia pagal pasakyma "meile trunka 3 metus"?

šūds tas posakis. Bet pati pagalvok, kiek trunka tie drugeliai? Va kai jie aprimsta, tada ir galvok apie lialkas ir puodus. nes kai pora sumeta skudurus po kelių mėn pažinties, prisidaro vaikų-jie neišgyvena to pasimatymų ir šampano laikotarpio. Jie jau niekuomet jo neturės. Gaila.

Ne visiem reikia to sampanu ir meskuciu periodo, o kad ir tokios seimos buna tvirtos neina gincytis. Jei jie zengia tuo paciu zingsniu, ta pacia kryptim - kodel ne, o ir rodos be dideles aistros (buvo pateikta pora pvz).

Gal ir žengia, bet nesitiki, kad žmonės vat taip trokšta pult į vystyklus, puodus ir tt.

Geras pvz. yra radikalios, kaip kertiniai akmenys vertybes, ne poziuris, nereikia tarpusavyje maisyti. Negaleciau po vienu stogu gyventi su fasistu, itariu, myleti galeciau, bet tai butu pastovi vidine kova, tarp jausmu ir proto.



Matuojantis situacija ant saves brangutes, kyla klausimas, o ka su i save panasiu daryti? Nuobodu iki klaikumo. Numirciau po savaites. Priesingybes tai nereiskia, kad su putomis ant lupu irodineji savo tiesas, nes priesingybes dar ir dalinasi savo skirtinga patirtimi, poziuriais, izvalgom, taip turtina vienas kita, plecia pazinties ribas.
Na koks kaifas perskaitcius knyga, pasidalinti tokiomis paciomis izvalgomis apie ja, zymiai idomiau isklausyti kita poziuri, pamatyti kita kampa, i ta pati kurini. Lygiai taip pat ir su poziuriu i gyvenima. Skirtingumas tai nebutinai reiskia konfrontacija, konflikta. Panasus tarpusavyje kartais nepasidalina itakos sferomis, bet juk tai nera rodiklis, kad akcnetuoti tai kaip esmini tarpusavio santykiu veiksni.



Va zinot ko as nesuprantu, na is kur po paraliais, visi anie taip jau gerai suzinojo kito vertybes, jog suvoktu, kad jos neva sutampa?

Itariu buvau kvailiu kvaile, nes kai tekejau, jokiu ten musu tarpusavio vertybiu issamios analizes nebuvau atlikusi. Anais laikais pries vestuves nebuvo mada pagyventi. O tarpusavyje plepant, ar imanoma tas vertybes issiaiskinti, abejoju... Nes visada tai kas deklaruojama garsiai yra praktikuojama realiai.
Nezinau kaip jums, bet man teko zmones pazinoti ne viena desimtmeti, atrode, jog juos pazistu labai gerai, budavo taip, kad jie mane nustebindavo, kartasi nemaloniai.

Manyciau, kad vis del to su metais mes itakojame vienas kita, musu vertybes supanaseja. Taip, pagrindinis vertybiu paketas nuo pat pirmu dienu turetu buti daug maz suderinamas. Bet tai nebeda, va tas meiles-aistros jausmas mums pradzioje ir duotas, kad padidintu musu adaptacijo, tolerancijos galimybes priimti kito, salimais esancio zmogaus netobuluma, neatitikima. Todel jei per ta laikotarpi nesugebejo sukurti bendra savo seimos vertybiu paketa, yra didele tikimybe, kad si seima su laiku isnyks.



O jus man pasakykite, kaip suzinoti, kada jausmas yra tikras, o kada ne?

jei samoningai vaikus daro, reik tiketik, kad troksta

O kaip tuomet, jeigu izvalgu nera, nei tokiu paciu, nei kitokiu? Jeigu sutuoktinis visiškai neskaitantis? Toks, su kuriuo imanomi tik buitiniai, praktiški pokalbiai?
Ar tai jau kliūtis ilgai laimingai gyventi?

Imanoma, jei vienas is sutuoktiniu sumazina savo lukescius, poreikius, arba kitas pradeda skaityti (nebutinai kalbame apie skaityma ). Seimoje visada ieskomas konsensusas-kompromisas. Kuo daugiau zmones nori islaikyti seima, tuo daugiau iesko sasaju tasku.

Yra viena blogybe, kad kartais zmones, dazniausiai tie kurie neva daugiau myli, yra per daug nuolaidziaujantis, taip tvirkina salimais esanti. Kai nuslopsta jausmai, o to priezastys buna ivairios, tada prarandamas pakantumas, poreikis taikstytis. Tuomet skiriasi.

Problema yra tame, kad tie zmones nesuvokia, kad jie savo elgesiu ir suklele padarinius, nes istvirkino partneri, suniveliuodami savo vertybes.

Atrodo juo ilgiau gyvenu tuo labiau nenusimanau nei apie žmonių santykius, viskas tik sudėtingėja, o gal kaip tik tampa taip paprasta, kad nesitiki, kad taip gali būti? Vienu gyvenimo tarpsniu atrodo, jog už tą žmogų galėtum galvą guldyti toks brangus ir patikimas atrodo, o pasirodo jis nevertas nė nago juodymo. Tai kur ir kada tas tikrasis jausmas yra? Kartais nurašius žmogų pamatai koks iš tikrųjų jis atsidavęs ir ištikimas, o tobulų juk nėra...

Moonte, kiek nesupratai apie ką tos priešingybių diskusijos, ir truputį kitą liniją užkabinai, o su tuo tai sutinku bei pritariu Ne dėl knygų, o dėl visko, dėl banalios 'bytavuchos', kaip kad Liutas teisingai pataikė, ir dėl total skirtingų pomėgių dar priedo. Kai vienas švaruolis, o kitas terlius, kai vienam tas anas neturi reikšmės, o kitam tai labai svarbu. Kai pasta ne ten spaudžiama, čia apibendrinant. Kai nesidomintis tuo kažkuo ir nuoširdžiai dzin, o partneris paskendęs ir blaškosi. Kaip pvz. 'važiuojame į kalnus su grupe' ar pan., o partneriui gulėt ant sopkutės norisi ir futbolą/serialus žiūrėt, nes alpinizmas jam ne poilsis, o darbas, vargas, pragaras. Galima nekreipti dėmesio, tas taip.

Ir dar man pvz. nesuprantamos atostogos atskirai, kiekvienas sau. Gal ir gerai, kai pailsi vienas nuo kito, skirtingai ilsisi, bet vis tiek keista. O kur dar atostoginių romanų pagundos.