Man asmeiskai kol kas tas toli nes tevai abu pusamziai,tai jei kuriam tai kitas slaugytu, bet jei abu 
Bet pradedu mastyti kas butu jei butu...
Paciai kol kas tik is sono tenka stebeti procesa ir turiu pasakyti tai yra baisu. Tuo atveju baisumai: visiskai nemobilus, be atminties ligonis kuri nuolat reik maitinti, kuopti . Tuo atveju pusantru metu, buna ir ilgiau. Ligonio niekur nera galimybes patalpinti, nes apskrityje kelios slaugos ligonines, eiles, galimybe naudotis paslaugomis 2 menesius. Kas turetu ji priziureti??? Savanoriu nera kadangi tai darbas 24 valandas, is namu iseiti galima tik iki parduotuves, ilgesniam laikui reikia kas pakeistu, svetimu reik patikimu savi nenori/negali (dirbantys). Kaip ta problema jusu artimuju rate sprendziama?? Kaip pas jus ziurima i tevu patalpinima seneliu ar slaugos namuose pensionatuose?? kaip patys tevai i tai reaguoja??Maniskiai tai kategoriskai pries motyvuoja tuom kad ne tam tiek vaiku augino kad juos ismestu is namu...Ir jau zinau kad sunus tikrai nesiterlios su ligoniu(nevyriska), nebent marcios karsintu anytu/sesura. Dukros...o gal jos viso dirba ir kad slaugyti teks mesti darba o po 5 ar n metu bus prarade darba ir isidarbinti nebebus sansu. Nu vnz variantai Man asmeiskai kol kas tas toli nes tevai abu pusamziai,tai jei kuriam tai kitas slaugytu, bet jei abu Bet pradedu mastyti kas butu jei butu...
Man asmeiskai kol kas tas toli nes tevai abu pusamziai,tai jei kuriam tai kitas slaugytu, bet jei abu Bet pradedu mastyti kas butu jei butu...
Pas mane šeimoje tai vienareikšmiškas požiūris. Senam žmogui visada buvo jaučiama pagarba. Jei reiktų, tai viską daryčiau ir karšinčiau ne tik savo tėvus, bet ir savo vyro mamą. Ir tai man - norma.
Manęs į vaikų namus neatidavė, kad išaugintų valstybė iki 7 metų, kol tėvams mažiau problemų kelsiu, todėl ir aš apie tėvų išvežimą į senelių pensionatą nesvarstyčiau..kad valstybė nukaršintų man artimiausius žmones, o aš net nieko nepajusčiau.
Jei sugebėčiau išlaikyt kokį mielą žmogų, kuris slaugytų tėvus, tai samdyčiau, o pati dirbčiau. Bet jei tokios progos nebūtų, tai mesčiau darbą, slaugyčiau tėvus ir galvočiau kaip išgyventi, be jokių sąžinės graužimų. mano mama pati sako, norėčiau, kad mane atiduotum į senelių namus, nes užvis baisiausia "griauti" jauno žmogaus gyvenimą įkalinus jį prie savo lovos..bet koks tai įkalinimas? Juk tai mano tėvai. Tegu jie šneka ką nori, bet jei jie patirs tikrai rimtų sveikatos bėdų, bus nepajėgūs rūpintis, kad galėtų visaverčiai džiaugtis gyvenimu ir senatve, ar pan., tai jie bus mano namuose, mano lovoje, net jei mano gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis.
O tas "darymas po savimi", maitinimas, atminties neturėjimas..Visai kaip mano kūdikis
Šiais laikais..kai yra sauskelnės, kai yra lovos patiesalai, galimybę samdyti slaugę, kad nors trumpam atsipūsti..
Reikia tik pagarbos tėvams. 100 proc. esu tikra, kad visa tai man ir reiks daryti. Brolis ir sesuo tam "nesutverti", bent jau man taip asmeniškai atrodo..vienas per daug užsiėmęs, o kita į Lietuvą grįžti nebežada Bet aš tėvų senatvės nebijau, net nesvarstau ir neabejoju, kad rūpinsiuos jais pati.
Manęs į vaikų namus neatidavė, kad išaugintų valstybė iki 7 metų, kol tėvams mažiau problemų kelsiu, todėl ir aš apie tėvų išvežimą į senelių pensionatą nesvarstyčiau..kad valstybė nukaršintų man artimiausius žmones, o aš net nieko nepajusčiau.
Jei sugebėčiau išlaikyt kokį mielą žmogų, kuris slaugytų tėvus, tai samdyčiau, o pati dirbčiau. Bet jei tokios progos nebūtų, tai mesčiau darbą, slaugyčiau tėvus ir galvočiau kaip išgyventi, be jokių sąžinės graužimų. mano mama pati sako, norėčiau, kad mane atiduotum į senelių namus, nes užvis baisiausia "griauti" jauno žmogaus gyvenimą įkalinus jį prie savo lovos..bet koks tai įkalinimas? Juk tai mano tėvai. Tegu jie šneka ką nori, bet jei jie patirs tikrai rimtų sveikatos bėdų, bus nepajėgūs rūpintis, kad galėtų visaverčiai džiaugtis gyvenimu ir senatve, ar pan., tai jie bus mano namuose, mano lovoje, net jei mano gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis.
O tas "darymas po savimi", maitinimas, atminties neturėjimas..Visai kaip mano kūdikis
Šiais laikais..kai yra sauskelnės, kai yra lovos patiesalai, galimybę samdyti slaugę, kad nors trumpam atsipūsti..Reikia tik pagarbos tėvams. 100 proc. esu tikra, kad visa tai man ir reiks daryti. Brolis ir sesuo tam "nesutverti", bent jau man taip asmeniškai atrodo..vienas per daug užsiėmęs, o kita į Lietuvą grįžti nebežada
Bet aš tėvų senatvės nebijau, net nesvarstau ir neabejoju, kad rūpinsiuos jais pati.
Vienas mano pazistamas mamai samdo zmogu, vakarais pats ziuri, bet tik tai nekarsinimas, blogiau. Ji po avarijos jau n metu pilnai paralyzuota, bet kai priziuri, tai nei pragulu, nei depresijos nera, dar visiems sugeba patarti, naujienas visas papasakoti 
. Aisku, po savim daro bet nors tiek kad atminti gera turi.
. Aisku, po savim daro bet nors tiek kad atminti gera turi.
Savanoriskas pareigos atlikimas vikas labai saunu, mane tevai tuom irgi auklejo. Bet lyginant gyvenimo kokybe namuose ir seneliu namuose matosi pliusu ir minusu. Namie sutrikusia atmintimi zmogus kas 2 min ir daznaiu klausdamas artimuju kiek valandu ar ko kito jau po menesio (kt ir greiciau) gali privesti iki pamisimo. Ka kalbet jei tai trunka 6 metus. O seneliu namuose su panasaus lygio susede galetu paromis diskutuoti apie ta pati... Senatveje religingumas ypac suaktyveja(remiuosi tuo ka matau apie save) is kaimo senute i baznycia tik per didziasias sventes yra galimybe nutransportuoti ir tai nekasmet, o jei seneliu namuose senukas mobilus, jis gali valandu valandas kiurksoti koplycioje. Ir panasiai.
Man jokio skirtumo mobilus-nemobilus, svarbu vien tai, kad jis priklauso šeimai
Asmeniškai aš turiu "potencijos" atsakinėti į kvailus ar tuos pačius klausimus, nors ir šimtąkart (na negi jūs vaikų nežinot??).
Aš negaliu "prisidengti" senelių pensionato pliusais ir tikrąja ta žodžio prasme ":atsikratyt tėvų". Pateisinu tik vieną vienintelį atvejį..tėvams geriau būtų senelių pensionate, jei jų vaikai fiziškai nepajėgūs jų prižiūrėti..pvz. neįgalus fiziškai arba protiškai.
be galo sunku, kai artimas zmogus kencia, o tu nieko negali padet
tai patys sunkiausi patirti mano isgyvenimai
slauga siandien gali buti ir nesunki, bet tai pakankamai brangu
vat cia gali buti ir problema
tai patys sunkiausi patirti mano isgyvenimai
slauga siandien gali buti ir nesunki, bet tai pakankamai brangu
vat cia gali buti ir problema
Aš matau ,kaip savo mamą prižiūri mano mama.Jau keli metai tikriausiai nėra normaliai išsimiegojusi ir pailsėjusi,tačiau niekada negirdėjau ,kad jai tai nepakeliama,įkyrėjo ir pan.Manau ,kad tai tiesiog didžiulė pamoka man .Tai matydama ,tikrai negalėčiau tėvų atiduot į senelių namus.
Aš tikrai nemanau ,kad žmogui geriau senelių namuose,Manau ,kad galima pasamdyt žmogų ,kuris būtų ,kol vaikai darbe.Žinoma,tai kainuoja,bet senelis gauna pensiją,ją tam galima skirti,o be to,vaikai negali skaičiuot tėvų priežiūrai išleidžiamų pinigų.Man kažkaip baisu ,kaip senukai yra stumdomi ir senatvėj nesulaukia ramybės.
Aš tikrai nemanau ,kad žmogui geriau senelių namuose,Manau ,kad galima pasamdyt žmogų ,kuris būtų ,kol vaikai darbe.Žinoma,tai kainuoja,bet senelis gauna pensiją,ją tam galima skirti,o be to,vaikai negali skaičiuot tėvų priežiūrai išleidžiamų pinigų.Man kažkaip baisu ,kaip senukai yra stumdomi ir senatvėj nesulaukia ramybės.
| QUOTE (Rasma @ 2004 07 12, 16:21) |
| Man jokio skirtumo mobilus-nemobilus, svarbu vien tai, kad jis priklauso šeimai Asmeniškai aš turiu "potencijos" atsakinėti į kvailus ar tuos pačius klausimus, nors ir šimtąkart (na negi jūs vaikų nežinot??). Aš negaliu "prisidengti" senelių pensionato pliusais ir tikrąja ta žodžio prasme ":atsikratyt tėvų". Pateisinu tik vieną vienintelį atvejį..tėvams geriau būtų senelių pensionate, jei jų vaikai fiziškai nepajėgūs jų prižiūrėti..pvz. neįgalus fiziškai arba protiškai. |
Gal reikėtų ir pačių tėvų pasiklausti, kur jie norėtų savo senatvę leisti. Man dar iki senatvės toloka, bet aš nusiteikusi kol galiu save ir vyrą prižiūrėti (arba atvirkščiai) gyventi savarankiškai, o jei negalėsiu savimi pasirūpinti, įsitaisyti į padorius senelių priežiūros namus. Tikiuosi iki to laiko jų bus ir aš turėsiu pakankamai lėšų už juos apsimokėti.
Siais laikais, manau, nebetaip daznai tenka karsint - zmones mirsta staigiai. Cia atrode sveikas zvalus ir stiprus, o cia ziurek jau palaidotas. Man savo tevu karsint neteks.
sveikos, mano darbas susijęs būtent su senais ir neįgaliais žmonėmis, yra labai skirtingas požiūris saviškių į sergantį žmogų.
dabar ya daug paslaugų tiekėjų kurie gali ateiti ir padėti dieną už minimalų mokestį, manau tai yra labai gerai ir žmogus darbą turi ir šeimai palengvina buitį
dabar ya daug paslaugų tiekėjų kurie gali ateiti ir padėti dieną už minimalų mokestį, manau tai yra labai gerai ir žmogus darbą turi ir šeimai palengvina buitį
mano mama karsino ir senelius ir seseri, tai labai sunku... ir neabejoju kai matai kencianti artima zmogu pats labai kenti, bet negi dabar kazkur isvesi... siuo metu priziuri teta (savo mamos seseri kuri neturi vaiku),ji dar fiziskai stipri, bet protiskai jau visai prastai... taigi simta kart sunkiau ja priziuret nei su fizine negalia... dabar pagulde porai menesiu i slaugos ligonine del tam tikru priezasciu, tai tiesiog kaip kirminas koks grauzia sazine, nors tai ne mama,o grauzimas nerealus, kad galvoja jau ja atsiimt ir patys vel priziuret.... taigi as isivaizduoju, kad savo tevus taip pat priziuresiu ir karsinsiu kiek galesiu...
As net neamstau apie tai. Jei taip atsitiks, tada ir pagalvosiu, ka daryti.
KAzkaip musu seimoj ir reikalo nebuvo tai daryti. Senelis labai trumpai gulejo patale, o per ta laika ligonineje ji slauge pasikeisdamos penkiu sunu seimos. Kas galejo patys prie lovos budedavo, kas negaledavo, slaugei sumokedavo. Senelio mociute (jo zmona, tiksliau), dar gyva, nors jai jau 92, bet prieziuros nereikia, pati dar kruta. Jei ir jai teks prigulti, vel pasikeisdamos ziures marcios arba slauges, krims bus sumoketa.
O kita mociute uz nukarsinima vienai dukrai sodyba jau uzrase (ji 11 vaiku uzaugino). Klausimas kaip ir issprestas, nes sodyba vertinga, vienkiemyje, su dideliu plotu zemes ir misko.
KAzkaip musu seimoj ir reikalo nebuvo tai daryti. Senelis labai trumpai gulejo patale, o per ta laika ligonineje ji slauge pasikeisdamos penkiu sunu seimos. Kas galejo patys prie lovos budedavo, kas negaledavo, slaugei sumokedavo. Senelio mociute (jo zmona, tiksliau), dar gyva, nors jai jau 92, bet prieziuros nereikia, pati dar kruta. Jei ir jai teks prigulti, vel pasikeisdamos ziures marcios arba slauges, krims bus sumoketa.
O kita mociute uz nukarsinima vienai dukrai sodyba jau uzrase (ji 11 vaiku uzaugino). Klausimas kaip ir issprestas, nes sodyba vertinga, vienkiemyje, su dideliu plotu zemes ir misko.
