Tėvų karšinimas

Kai man buvo 6 metai, senelis susirgo alzhaimeriu. Tada tai vadino tiesiog skleroze. Liga progresavo, po kiek metu pradejo drebeti rankos, vos judejo. Galu gale istiko insultas...Kazkiek prasviesejus protui, keletui akimirku, jis sakydavo:'uz ka dievas mane taip baudzia. Esu kancia tiek sau, tiek kitiems...' Ji taip pat kankindavo ir tragiski galvos skausmai...Ligos varginamas jis pragyveno 7 metus. Buvau jau paaugliuke, taciau kiekviena diena skubedavau po pamoku namo, nes zinodavau, kad senelis namie ir juo reikia rupintis...Dieve, apsiverkiau ...
Niekada nepalikciau savo tevu. Jei sugebeciau jiems uztikrinti geresnias salygas dirbdama - pasistengciau surasti puikia moteri dienos metu. Taciau neatiduociau niekur

Džiugu dėl kilnių pasiryžimų. Ir linkiu niekada neturėti tokio rūpesčio.

Mano uošvis taip merdėjo savaitę. Kaip suprantu, jiems nebeskauda tuomet. Ramybės, Irculia, tau ir tavo šeimai .

tiek mano tėvai, tiek aš pati nenorėčiau nuo nieko priklausyti. o geriausia mirti būtų su "muzika", kai nereikia nei pampersu keisti, nei vandens paduoti (geriau vyno:) ). gaila, bet niekas negalime pasirinkti. todėl bus kaip bus. tik, aš manau, klaidinga galvoti, kad prižiūrėjimas visai neįgalių/senų tėvų sąskaita savo vaikų - yra atsidavimas. gal...tik kas iš to?

Kas iš to? O tai, kad tu mokaisi išlikti rami, kad ir kas nutiktų, darai tai, ką gali padaryti. Jei nebegali padaryti pati, mokaisi priimti sprendimus ir ieškoti pagalbos. Ne visada mes galime palengvinti artimajam, bet svarbu sau ir jam nepasunkinti. Todėl mokaisi įsiklausyti į save, kas gerai tau ir jam. Mokaisi suderinti.
Ir tau nebereikia teisintis visiems, kad neprižiūrėjai savo tėvų. Tu žinai, kad padarei viską, ką galėjai.
Beje, dauguma žmonių sunkiomis minutėmis prisimena maldą - pamatoma, kad yra kažkas daugiau, ne tik fizinis kūnas.
Tu įgauni patirties ir tavo dvasia stiprėja (net jeigu retkarčiais pačiam ir atrodo, kad taip nėra). Turi praeiti kažkiek laiko, kad tai įvertintum.
Ar tai atrodo mažai?

Slaugos ligoninėje buvo močiutė, kuri nustojo valgyti praeitą vasarą. Jai statė lašines. Po to ji dar išgyveno apie pusę metų. Išėjo prieš pačias Kalėdas.
Gali, Irkulia10, jei turi galimybę, išbandyti tas lašines. Tik kartais ar būtina bet kuria kaina stengtis pratempti žmogaus gyvenimą. Nebent jauti, kad tau ir jai taip būtų geriau. Ypač tavo mamai. Sunku leisti išeiti. Bet stabdyti išėjimo gal irgi nevertėtų. Aukštesnioji Jėga lemia, kiek žmogui čia būti. Mes tik prisidedam, atliekam būtinus veiksmus.

Sveikos, mielosios...

Irculia10 , stiprybės tau... Ir melskis kaip išmanai. Juk vis vien, manau, į kažką kažkaip kreipies, kai būna nelengva... Paskaičius apie tavo padėtį prisiminiau savo mamą - panaši padėtis truko apie pusantro mėnesio. Pragulos - kraujotakos sutrikimai. Nebegrįžtami. Kai nebegelbsti jokie pleistrai. Atrofavosi rijimo refleksas. Galima sakyt, mirė iš bado... Gal baisu, bet aš linkiu tau, kad viskas baigtųsi - su kuo mažesniais skausmais ir... greičiau. Atleisk... Stiprybės, stiprybės, stiprybės...

meskule - šarvuokis kantrybe... Dievulėliau, kokie pikti gali būt tie žmonės... Žinai, man rodos, kad jai niekas nepagelbės, niekas jos nepakeis. į senatvę kai kurie tampa ... tikrom girnapusėm artimiausiems. Jei sušlubuos močiutės sveikata, pagalvok ir apie slaugos namus - atsipūstumėt tada. Saugok vaiką, jis svarbiausias. Ir užsuk pas mus, dalinsimės kuo galim

Simense - atsiprašau, kad neradau laiko atsakyt į tavo užklausimą apie slauges. Galima sakyt, kad jokios patirties neturiu - kaip išeina, taip. Slaugės keičiasi. Buvo viena - dienomis, kita pati pasisiūlė gyvent su ligoniu ( atseit jos namai mažučiai, be patogumų, su sūnaus šeima). Jokių ypatingų sąlygų nenusistatėm. Mokėti kas savaitę. Pilnas išlaikymas. Sakė norėsianti vieną ar du savaitgalius per mėnesį namo parvažiuot. Pasakysianti iš anksto. Deja, taip gražiai nesiklostė. Pradėjo landžiot ir sūnaitėlis, ir anūkė atsirado, kuriai vis panakvot su baba būtina... Ai, ilgos istorijos. Ir dabartinė slaugė nelabai... Bet seneliui kažkodėl tinka. Tai didžiausias ir kone vienintelis jos privalumas. O aš pagaliau galiu išeit į darbą, ką ir darau su didžiausiu malonumu.

Mūsų padėtis stabiliai prastėjanti. Palaipsniui. Ne šuoliais. Ir tuo džiaugiuosi. Šiaip ne taip apsipratom su sauskelnėm. Nepatinka, bet aršaus priešinimosi nebėr. Tai ir gerai, ir nelabai. Aišku, kvapas namuos kiek geresnis, ale jis pats silpnyn, nebėr jėgų priešintis. Ai, ką aš čia... Nieko kito gi ir nesitikėjau. Stebuklų nelaukiu.
Geros jums dienos, mielosios, kantriosios

P.s. Kol parašiau savo romaną, Simense aplenkė ... Apie tas lašines. Jei tik įmanoma - būtų labai gerai. Bet mano mamai jų statyt negalėjo - nebebuvo kur adatos best. Jokio raumens. Ničnieko. Paskutinėm savaitėm apskritai nieko... Nuo skausmo tokius pleistriukus lipinom (su kažkokiu itin ypatingu receptu...) Kažkodėl pagalvojau, kad gal ir irculios padėtis panaši... Bet kuriuo atveju - jūs darot ką galit. Mes šalimais. Viskas bus taip, kaip būt privalo. Laikykitės

ačiū,merginos
dėl tų mokėjimų ir visko,tai tik šiaip parašiau,turėdama omeny kad jai nieko netrūksta,pensiją gauna,bet tai jos reikmėms,mišiom užsakyt,vitaminukam ir tt.nei man nei vaikui po pensijos net 5 litų neišmeta.nu ir dzin,man ir nereikia,juk dirbam.tik skaudu,kad ji visai nevertina to ką turi-gyvenimo be rūpesčių-rūpestis lovą pasiklot ir jei nori į lauką išeit,šunį pašeria...aš labai gerai su anyta sutariu,tai pamatytumėt kaip ji varo ant jos,ko aš ten lekiu ir tt...bet aš tikrai neišduodu savo mamos,nu anyta man gera ir aš ją myliu,nors mama ir nevadinu... o močiutė gal iš pavydo taip,nežinau....o kai jau uošviai atvažiuoja-tai mano anytai rankas bučiuoja beveik...nu cirkas be pinigų...ir prie vyro mano jin visai gera,nes jis retai būna namie,į savaitę dienelę tik vieną...tai jau kažkada buvo suabejojęs manim....gal kad prigalvoju,bet parodžiau passkui tikrąjį veidelį jos...žinau ir suprantu,kad ji neguli ant patalo,kad nereik jos taip jau prižiūrėt,bet tai psichologinis šantažas kažkos jos prieš mane ir mano vaiką...

Su šitomis senatvinėmis ligomis taip ir būna, kad ligonis savo pyktį nukreipia į žmones, kurie arčiausiai jo būna. Su tais, kuriuos mato retai, jis sugeba dar save suvaldyti. Čia panašiai kaip su svečiais: namie mes būname visokie, ir irzlesni, ir ne tokie tvarkingi, bet kai ateina svečių, mes iškart pasitempiame - susitvarkome namus, ,,pamirštame'' nuoskaudas.
Ir turbūt nereikia ieškoti supratimo ir užuojautos pas tuos, kurie to nepatyrę. Galima iš jų tik paprašyti konkrečios pagalbos.
Kaip suprantu, visas emocinis krūvis už savo šeimos ateitį ir atsakomybė už močiutės senatvę krenta tau. Ir sprendimus teks priimti tau. Manyčiau, tau reikėtų pasinaudoti Irculios10 patarimu nueiti pas psichiatrą. Galbūt jau ir diagnozuot kažką reikia. Jei iš anksto rengsies tavęs laukiančiam išbandymui, turėtų pavykti viską lengviau pakelti. Dauguma mūsų per tą pragarą ėjome pačios. Beveik be patarimų ir pamokymų. Ir pagalvojame, kad būtų buvę geriau, jei daug ką būtume žinojusios iš anksto. Juk net ir žinant, kas laukia, vis dėlto, kai tai atsitinka, būna labai sunku. Nes mintyse mes vis tiek tikimės, kad taip būti neturėtų.
Stiprybės tau. Saugok save ir savo sūnelį.

As kol kas tik rupinuosi senais tevais. Maudau, gaminu maista, perku vaistus ir pan. Labai daznai moka isvesti is kantrybes. Bijau to laiko, kai visiskai atsiguls ant patalo, bet niekur nedingsi, pareiga yra pareiga.

Jie taip linksminasi . Iš patirties galiu pasakyti, to laiko nebijok - o gal ir neatsiguls. Aš 5 metus to bijojau, o maniškiai ir dabar dar truputį šliaužioja.

Jie taip tikrina mūsų kantrybę, kiek jos mus per gyvenimą išmokė ir kiek mes patys jos išmokome. Nelengva laikyti gyvenimo egzaminus.