QUOTE(Sedulina @ 2012 07 14, 23:20)
Is straipsnio:"
Jausmas ir potraukis kyla be mūsų valios ir ketinimų. Mes nelaisvi įsimylėti ar neįsimylėti. Vyras nelaisvas patirti ar nepatirti erekciją pamačius erotišką moterį, net jei yra labai įsipareigojęs kitai moteriai. Moteris nelaisva nejausti ar jausti geismą, sudrėkti ar nesudrėkti, jei ji lytiškai susijaudino. Tai - tiesiog instinktai.Elgesys štai už ką mes atsakome. Pagalvokite: ar susižavėjimas yra nusikaltimas?"
Mano vyras irgi sako :"Taigi as tik meniu vartau,tai nereiskia,kad as ragausiu".
Daug kas is tikruju yra tiesa Lapinskio zodziuose. Bet deja negaliu su viskuom sutikti,o butent del to ,kad pati turiu sau leisti susizaveti. Gal toks mano auklejimas,gal as kitoks zmogus. Bet kai prasideda rimti santykiai,kai tu pasitiki antra puse.Automatiskai to pacio tu lauki ir is jo.Ir tada as tiesiog nematau kitu vyru.Jie man tampa tiesiog bendradarbiais, draugais, kaimynais ir t.t. bet jokio fizinio patraukio nejauciu.Kazkodel man net slykstu kai kas nors prisiliecia prie manes, nors ir netycia buna visai be kokiu nors intymiu minciu.Bet tiesiog man tai yra nemalonu. O ka jau kalbeti apie meiles zodzius laiskus ir t.t.
Tikriausiai,
tam man pradzioje reiketi atleisti ir daugiau niekada nebegrizti prie sio klausimo. Bet,deja, as ta kuriai sunku kazka
uzmirsti 
ir tikriausiai dabar man bus sunku vel 100% juo pasitiketi
O dar as labai noriu suprasti visas savo klaidas ir stengtis ju daugiau nebedaryti. Ir jeigu net gi as taip ir nesugebesiu isgelbeti situ santykiu, tai nors kituose bandysiu tu paciu kalidu nebedaryti.
Dėl situacijos su maitinimu, tai palinksėčiau galva prie diletant posto, kad tikrai jūsų vyrui visai nepakenktų aktyviau tėčio vaidmenį pasimieruoti, ne tik apsilankyti... Tėčiu tapti sunkiau nei mama.
Citatą, kurią parinkote, prisiminkite. Tiesiog ateičiai, dėl visa ko. Kada nors, tikiuosi, jūsų gyvenime atsiras erdvės ir laiko jūsų instinktams bent akimirkai paimti viršų ir jus apims lengvas šokas/siaubas nuo pačios savęs. Aš nuoširdžiai to linkiu, nes būtent po tokio šoko būtų daug lengviau priimti ne tik vyrą ir jo santykį į kitas moteris, bet ir apskritai savo ir kitų seksualumą. Nes dabar jūs gyvenate kitais dalykais ir šie žodžiai yra tik žodžiai, be asmeninio emocinio krūvio.
"Atleisti ir nebegrįžti prie šito klausimo", "užmiršti", sakyčiau, yra iš utopijos serijos. Visų pirma todėl, kad tarp atleisti ir užmiršti negali būti lygybės ženklo. Užmiršimas reikštų neigimą. Atleidžiama, kai gerai atsimenama, tačiau, kai savo širdyje (ne tik galvoje) kitą išlaisvinate nuo jo kaltės.
O jeigu jūs pati sau taikote tokius griežtus ištikimybės standartus, tai šiaip jau logiškai turėtumėt LABAI ant jo supykusi būti - o kaip jūs pykote ant jo? Išsikoliojot kaip geram rusų filme? Bent porą lėkščių sudaužėt?
na, ar bent iki gręžimo pagalvę gal priverkėt?
Man, pvz., iš jūsų postų skaitosi vienas bendras vardiklis - jūs šeimoje išgyvenate "gedulą", t.y. laidojate iliuzijas apie "teisingą" šeimyninį gyvenimą. Vyras vienokias, jūs kitokias (pvz., apie tai, kad jauni tėčiai negali geisti kitos, apie tai, kad jūs jau vieną kartą atleidot susižavėjimą, o jis ką - nepasimokė???, apie tai, kad ištikimybės pažadas santuokoj yra amžinas ir nekintamas bėgant metams, apie tai, kad mylint negalima geisti kelių asmenų, apie tai, kad mes savaime gimus vaikui tampam mamos ir tėčiais ir t.t. ir pan., manau, ir pati puikiai galite pratęsti)
O gedului, kaip žinia, taikomi tie patys klasikiniai etapai, kuriuos, nori ar nenori, stipriau ar lengviau teks išgyventi. Atleidimas yra sąrašo pabaigoje ir tik po neigimo, pykčio, pasiderėjimų, depresyvaus liūdesio... Suraskit būdą "paleisti" visas tas emocijas visu 100 proc., turbut net geriausia būtų, kad tai nebūtų labai estetiškas ir socialiai padorus būdas - vis daugiau laisvės pojūčio tarp begalybės pareigų
