QUOTE(Fatina @ 2012 07 21, 22:17)
Turi šeimoje ir vyras, ir žmona pareigų ir nieko tame keisto nematau
Ar tik mama turi pareigų, oi, o gal neturi
, nes tuomet ji daiktas, buitinis prietaisas, jeigu mamos pareigas atlieka 

Ar tik mama turi pareigų, oi, o gal neturi


Tai aišku, kad yra pareigų. Vargu ar dažna su kūdikiu būdama namie valgyt nepadaro, ar kambarių nesusitvarko. Bet būna, kad visas "pareigas" atlikus ir be perstojo miegojus gal tik 2,5 val per parą, apie kitas "pareigas" jau net pagalvot nebenori, nes užmiegi galvos ant pagalvės nepadėjus. Ir ką? Tokiu atveju jau moteris bloga žmona, o vyrui suteikiama teisė ieškoti kitos, kuri atliktų VISAS trūkstamas pareigas?
Išvis keista, kodėl taip išlepinam tuos vyrus, kad net tokiu ypatingu gyvenimo momentu, kai šeimoje atsiranda naujas žmogutis, vyro kaip ASMENS svarba turi būti vos ne didesnė, nes kitaip jis pasijaus "užmirštas", "nemylimas", "atskirtas". Iš esmės pasakysiu taip: įtariu, kad maniškis vos man pagimdžius susirado meilužę (jis dirba užsienyje, daug laiko praleidžia ten). Bene aštuonis mėnesius po mano gimdymo jam "skaudėjo galvą", nesinorėjo "kūniškų malonumų", nes versle buvo problemų ir t.t. ir t.t., o po eilinio barnio tik ir tegirdėjau "greičiau važiuot atgal į tą šalį (nenoriu čia minėti)". Gal ir turėčiau save užsigraužti, kokia buvau baisiai bloga žmona, kuri nekreipė dėmesio į savo vyrą, kuriai už viską svarbiau buvo kątik gimęs kūdikis. Bet aš savęs negraužiu, negraušiu ir ateityje, nes tas vaikas - svarbiausias mano gyvenime. Nes kai jis gimė vos gyvas, tėvas per savaitę laiko nesugebėjo "rasti laiko" nuvažiuoti pas savo vaiką, gulintį reanimacijoj kritinėj būklėj, nes reikėjo tvarkyti biznio reikalus ir lėkti į užsienį. Nes grįžus mums iš ligoninės, šiaip ne taip patikėjus, kad turėsim sveiką vaiką, jis su mum nesugebėjo į gatvę išeiti pasivaikščioti, nes jam "gėda" (žmonės galvos, kad jis "lochas, nes su žmona ir vaiku vaikštinėja"). Nes visą tą laiką, kol vaikui suėjo bene pusė metų, po ilgų mankštų, masažų ir kitos terapijos seansų, kai pagaliau patikėjau, kad mano vaikas augs, kaip ir kiti vaikai ir pagaliau atsitokėjau, supratau, kad žmogus, esantis šalia manęs, visai nėra mano. Kad jis pasirinko lengviausią išeitį - ieškoti, ko jam trūko.