Dėl situacijos su maitinimu, tai palinksėčiau galva prie diletant posto, kad tikrai jūsų vyrui visai nepakenktų aktyviau tėčio vaidmenį pasimieruoti, ne tik apsilankyti... Tėčiu tapti sunkiau nei mama.
Citatą, kurią parinkote, prisiminkite. Tiesiog ateičiai, dėl visa ko. Kada nors, tikiuosi, jūsų gyvenime atsiras erdvės ir laiko jūsų instinktams bent akimirkai paimti viršų ir jus apims lengvas šokas/siaubas nuo pačios savęs. Aš nuoširdžiai to linkiu, nes būtent po tokio šoko būtų daug lengviau priimti ne tik vyrą ir jo santykį į kitas moteris, bet ir apskritai savo ir kitų seksualumą. Nes dabar jūs gyvenate kitais dalykais ir šie žodžiai yra tik žodžiai, be asmeninio emocinio krūvio.
"Atleisti ir nebegrįžti prie šito klausimo", "užmiršti", sakyčiau, yra iš utopijos serijos. Visų pirma todėl, kad tarp atleisti ir užmiršti negali būti lygybės ženklo. Užmiršimas reikštų neigimą. Atleidžiama, kai gerai atsimenama, tačiau, kai savo širdyje (ne tik galvoje) kitą išlaisvinate nuo jo kaltės.
O jeigu jūs pati sau taikote tokius griežtus ištikimybės standartus, tai šiaip jau logiškai turėtumėt LABAI ant jo supykusi būti - o kaip jūs pykote ant jo? Išsikoliojot kaip geram rusų filme? Bent porą lėkščių sudaužėt?
na, ar bent iki gręžimo pagalvę gal priverkėt?
Man, pvz., iš jūsų postų skaitosi vienas bendras vardiklis - jūs šeimoje išgyvenate "gedulą", t.y.
laidojate iliuzijas apie "teisingą" šeimyninį gyvenimą. Vyras vienokias, jūs kitokias (pvz., apie tai, kad jauni tėčiai negali geisti kitos, apie tai, kad jūs jau vieną kartą atleidot susižavėjimą, o jis ką - nepasimokė???, apie tai, kad ištikimybės pažadas santuokoj yra amžinas ir nekintamas bėgant metams, apie tai, kad mylint negalima geisti kelių asmenų, apie tai, kad mes savaime gimus vaikui tampam mamos ir tėčiais ir t.t. ir pan., manau, ir pati puikiai galite pratęsti)
O gedului, kaip žinia, taikomi tie patys klasikiniai etapai, kuriuos, nori ar nenori, stipriau ar lengviau teks išgyventi. Atleidimas yra sąrašo pabaigoje ir tik po neigimo, pykčio, pasiderėjimų, depresyvaus liūdesio... Suraskit būdą "paleisti" visas tas emocijas visu 100 proc., turbut net geriausia būtų, kad tai nebūtų labai estetiškas ir socialiai padorus būdas - vis daugiau laisvės pojūčio tarp begalybės pareigų
.
Nespjaukit i sulini, gyvenimas dar pries akis, o jis kartais pamoku pateikia. 
...o ir patarlė gera yra "Ką išmoksi - ant pečių nenešiosi" 
, nes tuomet ji daiktas, buitinis prietaisas, jeigu mamos pareigas atlieka 
