Sveikutės

Galutinai jungiuosi prie jūsų, prašau priimti

Visuomet paskaitau šią temą, kartais ką nors parašydavau, bet pilnai pradedančiąja vairuotoja nesijaučiau kol nepradėjau viena vairuoti. Teises išsilaikiusi esu seniai, bet vairuoti pradėjau tik šį pavasarį, ir tai sėdint vyrui šalia. Ta laimė tekdavo tik savaitgaliais, kiekvieną šeštadienį po beveik savaitės nevairavimo jausdavausi lyg vėl besimokinanti vairuoti. Tada nusprendžiau važiuoti viena nedideliais atstumais: pradėjau savaitgaliais viena važiuoti iš pradžių apsipirkti, tada į sporto klubą. Dar nebuvau visai pasitikinti savo jėgomis dėl parkavimosi, todėl susiradau instruktorių, pasiėmiau 3 pamokas. Tada teko intensyviau vienai pavažinėti, prieš kiekvieną važiavimą jausdavau viduje jauduliuką-baimę-nerimą kaip čia man seksis vairuoti. Grįžus iš atostogų kitą dieną turėjau važiuoti pas gydytoją į kitą miesto galą, iš vakaro jaudinausi, bet ryte susivėlinau išeiti, buvau pamiršusi apie rytinius kamščius mieste, tai vis galvojau kaip čia nepavėlavus ir pamiršau visai jaudulį

Tai va, dabar antra savaitė kaip važiuoju mašiniuku viena į darbą, kažkaip jau nėra jaudulio-baimės prieš važiuojant, tiesa vakare po darbo pataikau į kamščius, vis pagalvoju, kad greit rugsėjis, o tuomet padaugės mašinų, pėsčiųjų, greičiau ir temti pradės...