Sveikos
Buvo laikas kai buvau aktyvi sio skyrelio skaitytoja, ieskojau paguodos savo plystanciai is sielvarto sirdziai ir vis klausiau kodel, paskui dar karta kodel ir dar...
Dabar atejau paguost ir pasidalinti nauja, dziugia patirtimi ir pasakyti, kad svarbiausia tiketi, netgi juodziausiu savo gyvenimo periodu issaugoti bent krisleli tikejimo, kad viskas bus gerai ir ateis laikas kai visi sie patirti isgyvenimai liks tik prisiminimu.
O va mano istorija...
Kai nuejau pas savo gydytoja eilinio vizito metu, su vyru jau buvome nusprende, kad kaip ir visai noretume susilaukti mazylio, tad ejau pasitikrinti ar viskas gerai, o ji man sako, va ziurek sirdute jau plaka, buvo 7 savaites kaip laukiausi. Deja mano dziaugsmas truko neilgai, pries pat Kaledas (2007 m.) pradejau teplioti ir silpnai kraujuoti, nuvaziavau i ligonine ir gydytojai pasake, kad maziuko sirdute neplaka, jau kuris laikas buvo nustojes vystytis ir pats organizmas jau pradejo valytis (nestumas atitiko apie 12 savaiciu). Apie savijauta nepasakosiu, galvoje sukosi tik viena mintis, kodel man, kodel as... Padare abrazija, 3 men. geriau KT pasak gydytoju kad organizmas atsigautu ir pan. Po to eilinio vizito pas gydytoja metu ji ziuredama echoskopu vel kazka pamate ir pasak jos arba tureciau laukti mm arba galiu lauktis. Jei per savaite nesusirgciau, liepe pasidaryti NT ir ateiti pas ja. Aisku nesusirgau, pasidariau NT kuris rode antra neryskia juostele. Gydytoja vel ziurejo echoskopu ir nieko nemate. Liepe sekancia diena pasidaryti HCG tyrima, kuris rode kad nestumas yra, bet gydytoja jo nemate. Liepe laukti dar savaite, nes po tiek laiko jau turetu matytis echoskopu ir darytis HCG tyrimus. Kadangi tuo metu man tie HCG skaiciukai nieko nesake, buvau visai rami, taciau nuejusi pas gydytoja is jos isgirdau - ektopinis nestumas, arba kitaip negimdinis. Vel i ligonine, dare laporaskopija. Dziaugiausi bent tuo, kad laiku buvo pastebeta ir nepraradau nei kiausintakio nei kiausides. Kadangi antra karta pastojau gana greitai, fiziskai buvau atsigavusi po pirmojo, taciau psichiskai dar ne, o dabar negimdinis, savijauta sumauta, galvoje sukosi vienintelis klausimas kodel, uz ka? Taip laukiau mazylio, o per pusmeti patyriau dvi nesekmes. Si patirtis atbaide mane kuri laika nuo noro pabandyti dar karta. Pradejau vengti draugu, vis reciau iseidavau pasizmoneti, negalejau ramiai ziureti i nescias moteris ar parduotuveje praeiti pro mazyliu skyriu nepradedama verkti, grizusi namo po darbo guldavau i lova ir liedama asaras vis klausiau kodel? Kodel Dievas neleido ateiti mano mazyliui i si pasauli, negi nelemta man tapti mama. Tyrimai kuriuos veliau atliko gydytojai buvo geri, nerado jokiu ligu ir pan., o vienintelis paaiskinimas kuri is ju tuo metu isgirdau - gamta. Fiziskai atsigavau greitai, taciau atgauti dvasine ramybe ir atsigauti psichologiskai prireike laiko. Ne bereikalo zmones sako, kad laikas geriausias gydytojas. Su laiku mano sirdies zaizda uzsitrauke, tik liko joje giliu randu, nebudavo ne dienos kad nepagalvociau apie savo prarastus maziukus, bet bent jau asaros upeliais nebetekedavo. Gyvenau su mintimi, kaip lemta taip ir bus, jei bus lemta buti mama busiu, jei ne - isivaikinsiu. Ir stai po gana ilgo laiko tarpo, ant ranku supuoju savo didziausia gyvenimo brangenybe - taip ilgai laukta suneli.
Noriu palinketi, kad kuo greiciau sulauktumete ir JUS visos tos dienos, kada ant ranku paimsite savo stebukleli, kada galesite glausti ji prie krutines, svelniai ciuciuoti myluoti, kada galesite liesti jo rankytes, kojytes, kada maziuko sypsena isvys is sirdies pries tai patirtas visas negandas ir pripildys sirdi motinystes dziaugsmo...
Nenuleiskite ranku ir tikekite, tikejimas daro stebuklus