Pabaigiau
G.Grušaitės "Neišsipildymas". Gal kas skaitėt, kokie ispūdžiai?
Aš negaliu apsisprest, mano įspūdžiai dviprasmiški.
Iš pradžių buvo sunku įsivažiuot, nes knygos tema meilė (lesbietiška) ir gyvenimo beprasmiškumas, o dauguma sakinių sukonstruoti iš tokių abstrakčių žodžių, kad aš kartais net kiekvieno atskirai nepajėgdavau suvokti, o ką jau kalbėti apie jų komplektaciją ...

Herojų nebandymas ieškoti gyvenimo prasmės, tuščias laiko leidimas kažkaip erzino mano miesčionišką asmenybės dalį. Bet kuo toliau skaičiau, tuo sunkiau buvo atsispirti įtraukiančiai pasakojimo logikai, užsiliuliavau Nicos, Paryžiaus, Londono nuotaikose. Netgi rasdavau ivairių minčiu perliuku apie ...gyvenimo beprasmiskuma
Zodziu, rekomenduoti nedrįsciau, nes depresija persunkta lektura - skonio reikalas. Man visai patinka. Taip pat nedrisciau teigti, kad tai slamstas ar grafomanija. Idomu, ar jauna rasytoja tes savo karjera sia kryptimi.
Uztat ir idomu butu perskaityti kitu ispudzius.