Kaip vyrai po gimdymo jautėsi, elgėsi?

Vaje... Kompiuteris tikrai yra blogis, kai kazkas negali nuo jo atsitraukt. Gaila ir mamytes ir vaikucio. Kada nors vis tiek susitupes vyras, bet bus per velu.. Laikykites

Vaje

savo vyra isimylejau is naujo po gimdymo, pirma syki atejes i palata iskart paeme vaika i rankas ir nuo to laiko lygiavertiskai rupinames vaiku. jis ir misinuka daro ir pampersus keicia, buna ir naktim leisdavo man miegoti o pats keldavosi misini paruosti ir vaika pamaitinti Be baimes palieku vaika ir nereikia nieko mokyti, pasakau tik kada paskutini syki valge, o toliau jis pats viska zino, kada maitinti, kada arbateles ar vit D, duoti

Nera ko pavydeti. Vyras demesio gauna siek tiek maziau, bet dziaugiasi, kad daug jo skiriu musu mazyliui Pasidalinom demesiu vienas kitu.

mano MB taip pat naktimis prie vaiko nesikiale ir pamperso nekeičia, bet as dėl to neikiek nesinervuoju, nes MB daug dirba ir suprantu, kad jam nakti geriau pamiegoti. Aišku pabuna su vaiku, kaip man reikia kažkur nulėkti.Man vyras yra pasakias kaip bus didesnis tada daugiau laiko su juo praleis, nes dabar bijo kažka ne taip padaryti, nes yra mažutis gležnutis.
Gal papraščiausiai tavo vyras bijo kažka ne taip padaryti?

Po vaikelio gimimo tik pagerėjo santykiai. Vien per gimdymą vyrą įsimylėjau iš naujo. Namuose labai padeda, po darbo su vaiku užsiima, leidžia man pailsėti. Darbo dienom naktį jo nekeliu, pati susitvarkau, o savaitgaliais paraginu naktį atsikelti ir sauskelnes pakeisti. Jis nieko prieš. Tikrai nėra dėl ko prisikabinti.

Nelabai suprantu, kaip tėvas gali pavydėti vaikui dėmesio...

Pas mus santykiai liko tokie patys kaip ir iki tol viskas super

Santykiai pablogejo, nes abu buvom priprate prie laisves, o staiga - prirakinti. Vyras vaika myli ir kazkiek padeda. Tik jis daug ka daro lyg atmestinai, ir as jam patarineju, o jis priima, kaip kritika, nepasitikejima. O daznai, as turiu prasyti pagalbos, ar priminti. Noreciau is jo puses daugiau iniciatyvos. Taciau stengiuosi ir suprasti, jis darbe pavargsta, jam ir nera lengva.
Man jis sako, kad tureciau labiau atsipalaiduot. Tada mane tik sunervina, nes as nesijauciu isitempus, tiesiog mes moterys rimciau viska norim atlikt. As kaip paskaitau, kaip kitos mamos apie vaikus sokineja, ir ta daro, ir ana, tai as dar laaabai atsipalaidavus .

labai paprasta, seniau savo demesi skirdavot vien vyrui, lepindavot ji, kartu leisdavote laika, bet kada myledavotes, vakarodavote ir t.t. o dabr daug kas keitesi, vyras lieka antrame palne, jus reikalaujate pagalbos, supratimo, dazniau jis girdi zodi kita' kart arba palauk, o juk vyrai iprate buti demesio centre, kaikurie vyrai sunkiai susitaiko su tokiais pokyciais, na as tai dziaugiuosi kad pas mus dar nesijaucia jokiu pavydu, stengiuosi nepamirsti pusryciu i lova , pasiglaustymu, nors kai tik artodo galim minute paguleti apsikabine, stai sunelis ir pradeda kniurkseti

Vyras visiškai nepavydi. Jis džiaugiasi, kad dukryte pasirūpinu ir dar galiu skirti jam dėmesio

Čia lyg mano istorija - per nėštumo laikotarpį irgi buvo visko - pykčių, barnių, rūbų pakavimo, aišku buvo ir gražių akimirkų. Dieną prieš gimstant vaikeliui - jis pranešė, jog išvis išvyksta į Ukrainą darbo reikalais (gimdyt turėjau jau bet kurią dieną, nes buvo vaikelio pernešiojimas). Tą dieną vėl stipriai susipykome ir žinoma nubėgo vandenys. Gimdymas truko beprotiškai ilgai (16val), tačiau jis visada buvo šalia manęs, nesitraukė. Padėjo. Gimus dukrytei džiaugėsi, puolė visiems skambinėti ir girtis koks nuostabus vaikelis gimė. Nepraėjus 12val po gimimo vyras išvažiavo namo pamiegot - aš ir pati jam liepiau važiuot, nes abu jau buvom nemiegoję daugiau nei parą laiko, plius reikėjo kai kurių daiktų iš namų. Jis išvažiavo, o ryte sulaukiau skambučio 7 ryto, kad jis išvažiuoja į Ukrainą. Mane ištiko totalus šokas Namo jis parvažiavo po 5dienų. Visi aplinkui teisino, jog tai normalu, vyras išsigando naujų pareigų. Pažiūrėjau pro pirštus ir aš į tai, norėjau kad vaikas augtų pilnoje šeimoje. Kelias savaites viskas vyko tarsi iš pasakos - rūpestis, pagalba ir kt. Vėliau sumažėjo tos pagalbos, tačiau jis bent jau stengėsi kuo galėdamas paprašytas padėti. Praėgus 3,5mėn po dukrytės gimimo susituokėm mano iniciatyva, nes nenorėjau turėti kitokią pavardę, nei mano vaikas. Jaučiausi kažkaip nepilnavertiškai. Vyras net nerodė iniciatyvos susituokti Po šventės - turėjom nerealų mėnesį romantikos, grožio ir nerealių santykių... O dabar vėl lieju ašaras... Gal tai tiesiog ne mano žmogus ir tik prabėgus 5 metams nuo susipažinimo aš tai supratau. Jis dar nepasiruošęs šeimai, vaikui, nors ir beprotiškai myli dukrytę.

Pas mane situacija identiska. Draugas (nes per 8 draugystes metus taip ir nepasiryzo man net pasipirsti) tik po n sakymu, jo tevu raginimu ir pasaliniu asmenu moralu pradejo retkarciais keisti sauskelnes (kai islekdavau kur, pvz iki maisto prekiu parduotuves prasiblaskyti), tekdavo po 10 k prasyti, kad ka nors padarytu, o vaika taip pat su retom isimtim i rankas paimdavo, tik kai igrusdavau. Tiesiog vaikas trukde jo svarbiausiam uzsiemimui - zaidimui kompiuteriu (apie 16 val. per para tai dardavo). Todel jis jau ex. Ir todel, deja, mano sunelis augs be tevo salia. Bet jau geriau jo nebus salia, nei rodantis toki pavyzdi...