Ir dabar, kai panesioju savo mazuosius, juosmens sriti skauda taip, kad net pajudeti negaliu. Bet nutaisau poza-ir i prieki:)
Papildyta:
As taip pat jauciuosi. Kol vyko gydymas-buvau rami, nes gydymas vyksta, as veikiu savo sveikatos labui. Kai gydymas baigesi-sukauste baime: o kaip dabar bus? Juk jokiu vaistu nebeleis?!? Tuomet pradejau dirbti su savo smegenine-o kodel tureciau bijoti? Turiu gyventi ir dziaugtis. Kiekviena diena sau kalu i galva, kad net ir dabar dar darau daug dalyku savo sveikatos labui, tad nusiramink ir eik i prieki:) Taip save drasinu, meldziuosi ir programuojuosi.
QUOTE(willow @ 2012 11 20, 15:48)
Nida, pati nežinau, kas darosi, optimizmo ir jėgų turėjau daugiau , kai gydžiausi... Čia mano toks jau bruožas, kai reikia kokius sunkumus įveikti, susikaupi, paskui kažkoks suglebimas atsiranda. Pamenu, kai maža buvau, tėtis įsikirto pirštą kirviu, atbėgo plūstantis krauju, mama buvo daržuose, padėjau užrišt, užveržt, apsipraust, įsodinau kaimynui į mašiną į polikliniką, papasakojau grįžusiai mamai ir... tada apalpau. Dėl juosmens gal ir per daug gąsdinuosi, naktimis neskauda - tik rytais.. Dabar jau lyg ir rytais antra diena ramu. Man panašu su kaulais: tai bet kokį krūvį jaučia, tai sustingsta. Ir skausmai per visą kūną įvairiausi vaikšto - visur - smogia tarsi peiliu arba aštriai veria, laikosi arba labai trumpai, arba užtrunka pusdienį...
Darbe buvau prikaupusi atostogų - leido dar dvi savaites paatostogauti. Ir viršininką gerą padorų naują gavau... Čia lyg ir gerai, nes bijojau tos darbe reorganizacijos, gal dėl to dar panika buvo apnikus...
Darbe buvau prikaupusi atostogų - leido dar dvi savaites paatostogauti. Ir viršininką gerą padorų naują gavau... Čia lyg ir gerai, nes bijojau tos darbe reorganizacijos, gal dėl to dar panika buvo apnikus...