Onkologinės ligos - 38

Sveikutė,

grįžau iš Birštono, šiandien buvo GKK, ryt - į neįgalumo nustatymo komisiją, pirmadienį - į darbą. Jaučiuos kaip iš Mėnulio nukritusi. Teoriškai lyg ir sveika, praktiškai - jaučiuos bjauriai, nors ir turėčiau dėkot Dievui. Todėl ir nerašau, nes "nesurenku" savęs....

Siaubas, kas su žmonėmis darosi. Gal čia rudeninės depresijos, lapkritis - blogiausias mėnuo.

Kaip patiko Birštonas?

O nėra reakcijų į švitinimą? Mane po gydymo išvertė iš kojų, tris savaites kildavo iki 40 temp., žiauriai verždavo krūtinę. Gėriau antibiotikus. Onkologė sakė, kad tai reakcija į švitinimą. Gal ne visiems būna, gal priklauso nuo to, kokia sritis buvo švitinta.

Labas vakaras, mielosios.
Jau senokai skaitinėju šią jūsų temą ir visada su didele pagarba galvoju apie jus - is kur jūs gaunate tiek jėgų, stiprybės kabintis į gyvenimą ir judėti pirmyn? Visada optimistiškai tikėjau, jog mano šeimoje niekam neteks šito išgyventi. BET labai klydau... Prieš pusantrų metų, kaip nujausdama liepiau tėčiui eiti pas gydytojus, nes skundėsi rimtais negalavimais. Pas juos lankytis nelabai mėgsta, taigi vos ne vos, per didžiausius pykčius nuėjo, pasitikrino... ir pasirodo jis turi draugą. Labai piktą draugą žarnyne, su metastazėmis kepenyse. Nuo tada viskas pasikeitė. Gyvenimas juda kiek kitokiu ritmu. Iki tol darbingas žmogus, kuris niekuo nesiskundė, ir per 3 chemoterapiją ligoninėje šventė savo 50-metį, per labai trumpą laiką tapo I grupės invalidu, iškentusiu 2 operacijas, 11 chemoterapijų ir didžiulį psichologinį sresą. Jau pusę metų esam remisijoj, į tikrinimus važiuoja su piktumais, matyt bijo blogų rezultatų.
Labai noriu jums išsipasakoti, pasikonsultuoti, pakalbėti. Tėtis pasakė - aš gyvenu dėl jūsų, jūs manim ir rūpinkitės. O tai labai sunku. Labai sunku su juo bendrauti ir jį palaikyti psichologiškai. Oi, jūs net neįsivaizduojat, kiek aš patarimų ir patirties radau čia. Prisiskaitau visko, ir einu su juo kalbėti, pasakoti, kaip viskas turi būti, ar bus
O dabar vėl turiu tą velniškai blogą nuojautą, kad liga gryžo... Visokie pilvo pūtimai, skausmai ir kitos bėdos mane labai neramina. Būtų įdomu pakalbėti su žmonėmis, kurie turi tokį patį "draugužį"
Nežinau, ar aiškiai viską išdėsčiau, tikiuosi supratot, labai norisi pasikalbėti su žmonėmis, kurie supranta šios ligos kelią, kurie patys juo eina

Iš Birštono tikėjaus daugiau, bet nieko, galiu sakyt kad visai pusė bėdos. Nieko ypatingo mums daryt negalima - apsiribojau limfodrenažiniu masažu , mankštelėm, TENS. Dar kvepavau deguonimi, dariau min vandens inhaliacijas ir priiminėjau aromaterapiją Pirmą savaitę masažai buvo gerai, o paskui išejo masažistė atostogų, ją pakeitė kita, masažai tapo kančia, ranką vėl suveržė kaip guma, stabdžiau aš ją, liepiau daryt kuo švelniau, bet blogas darbas buvo padarytas. Dar ir dabar jaučiu padidėjusius kaklo limfmazgius. Orai nelepino, pasivaikščiojimų minimum, lietus drengė.... Kitą kartą važiuočiau kitur. Beje, Birštone 600 vietų gydyklas statosi Druskininkų Eglė, vasarą žada atidaryt, gali Tulpei būti liūdnai, na nebent naujoji orientuosis į kitą segmentą ir iš ligonių kasų tokių kaip mes neims.


Mano oda sureagavo ų švitinimą jau po devunių dienų po paskutinio švitinimo. kaip užsidegė Birštone.... Iki kaukimo skaudėjo, degė, trūkinėjo.... kas padėjo tai tik Oxycort aerozolis, dabar lupuosi, pleiskanoju kaip paršiukas. temperatūros man nebuvo.


Tai va, esu darbinga 55proc. Pirmadienį einu į darbą. Kitą savaitę darbe prasideda reorganizacija

willow, kas čia su tavim, jaučiasi labai jau toks minorinis tonas.

Gal nereikia, gyvas į žemę neįlisi, kaip sakydavo mano senelė, dangaus karalystė jai, o ir nereikia. Skaitau knygą apie judaizmą ir netikėtai ji man kažkaip dvasiškai padėjo, ėmiau galvoti, kad viskas Dievo valioje, kad taip ir turi būti, kaip yra, o mano uždavinys - oriai sutikti negandas ir išbandymus. Žodžiu, nusidievojau į lankas ir pievas, bet ir miegoti pradėjau, nes nervai kažkaip pasirikiavo nuo tų visokių teologinių apmąstymų.

Reikia susirasti kokį dvasinį užsiėmimą ir semtis iš jo stiprybės.

Pelkių monas vis dar remontuoja būstą? Įdomu, kada pasirodys?

emily kažin kaip einasi?

Aš irgi manau, kad nieko nepakeisi, o savęs griaužti iš anksto tikrai nereikėtų. Kiek jau bebūtų likę - noriu nugyventi su nuotaika, oriai.

p.s. vakar dariausi plaučių nuotrauką ir likusios krūties momogramą. Viskas gerai.
Kam daugiau pasigirsi, jei ne likimo dragėm.

turejau "toki pati", tik be metastaziu. tikiu, kad dabar esu sveika (praejo jau 4 metai).
apie ka noretum pakalbeti?

Kaip tik apie tai vakar ir buvau susimasčius, kad po paraliais aš save jau gyvą palaidoti noriu turi dėl ko gyventi ir turiu nepasiduoti, bet aišku, tokia drąsi kasdien nebūnu. Dar dieną prieš tai jaučiausi tragiškai. Bet šiandien jau ramesnė, gal dėl to, kad jau žinau, kad pirmadienį važiuoju į Kauną, kad 3-nį ar 4-nį operuotis. Vakar ir šiandien mama padrąsino, paguodė, pasakė: "niekur nesidėsi, turi dar vaikus užauginti" Tai ir pagalvojau, kad turiu galvoti pozityviai ir stengtis tiek, kiek yra mano valioje, o kas nepriklauso nuo manęs, tai jau ne be man. Vienas Dievulis žino, kiek kiekvienm iš mūsų lemta būti čia ant svieto.

Man tik neramu, kaip ten Kauno neurochirurgijos klinikose seselės? Prižiūri ar bambeklės mėgstančios, kad į kišenę ką įdėtų?
Taip pat bediskutuojant su mama apie atligį iškilo klausimas: aš sakau po, mama-prieš. O kaip Jus darėt, kurios darėt?

aisku kad pries

Pries operacija ir visas kitas proceduras.

Mano vyras turi "tokį pat"-su metastazėm kepenyse, 3 operacijos, I grupė, tik dar nėra 50...aš labai abejoju, ar jis norėtų kalbėtis apie ligą su ligoniuko artimaisias (manau, ligoniukui yra lengviau bendrauti su tokiu pat ligoniuku, o ne su jo artimaisiais)