Praradau savo gyvenimo žmogų

Taip, šaknis "įleidusios" na ir ką-ne jums mus "išraut"..
Kažkam patinka pezalus rašinėt, o mums  įdomu ant žemės nuleist..
Gal kažkas susimąstys, kad ne visos ašaringos istorijos tokios jau ir tikros..
Taip gyvenime būna visko-kartais tokių dalykų nutinka, kad jokiam filme nepamatysi..Bet retokai tie dalykai taip lengvai "į eterį" paleidžiami...dažniausiai žmonės tokią patirtį pasilieka sau, netyčia praslysta tik artimoj aplinkoj..
O čia-suka suka ramunę, ale to skausmo ir kančios kažkaip nesijaučia ir tiek..
Žodžiu, nežinau kodėl, bet manęs neįtikina..
Bet rašyt aš nedraudžiau-iš esmės man netrukdo-vat neturiu ką veikt, tai ateinu ir paskaitinėju..O kai pasidaro juokinga, tai tą ir pasakau-negi juoktis pasislėpus..

O nera straipsniu, kuriuose parasoma- vieno forumo dalyviu nuomone..., dauguma moteru galvoja, kad..., lietuves labiau linkusios...ir t.t. Rasineliuose gi galima tai panaudoti plano kurime. Nejau ne?

taigi...ir viena iš tų daugelio moterų galvoja,kad jei taip blogai-tikrai neisi skųstis į SM,o geriau paverksi ant geriausios  draugės peties ir gausi padoriai velnių iš jos...
Ir man priešingai visai neįdomu pasirodyt "nuostabiai",kaip padarė išvadas Elodie...tfu,kad tave...nuostabi-nejuokinkit...viena žliumbia,kitos prijaučia 
Dirbt eikit,kad ir senukų prižiūrėt-išrūks visos nesveikos fantazijos...pasimatys tada, kad gyvenimas yra visoks ir tikrai nesisuka apie vieną galbūt niekada nesubręsiantį žmogų...

Juokina mane nesubrendeles- autorei nueje i AZ pasakoja kokia as tokia ir ankokia bloga, kaip autorei neatsakineti reikia i mano uzduotus klausimus 
Priedurnes, gydykites. 

Dazniausiai tokios labai jau apeliuojancios i sveika prota, turi giliai uzsleptas depresijas.

Manes tik prasau nekrutyt, as savo bedas zinau

Juokina mane nesubrendeles- autorei nueje i AZ pasakoja kokia as tokia ir ankokia bloga, kaip autorei neatsakineti reikia i mano uzduotus klausimus 
Priedurnes, gydykites.  
Cia as bandau ispesti is zmogaus slapciausias jo, uzsleptas netgi nuo saves, dalis ir sudelioti bendra vaizda, o jos -verkia ant suoliuko susede  i rutu darzeli ziuredamos.
Chrienovos is jusu pagalbininkes

na bet is kokio mužikyno tamstytė esat išlindus? ar ne laikas būtų pradėt galvot ką pezat ir rašinėjat?paskaitinėjus jūsų mintis peršasi tik viena išvada-esat nekultūringa, nelaiminga, pagiežinga,ne itin sėkmingo gyvenimo aplamdyta moterytė nepatenkinta visais aplinkinias ir visu pasauliu.
galit nesivargint atrašinėdama.  tikrai nežadu su jumis veltis į jokias diskusijas. nors puikiai įsivaizduoju ką jūs čia net apsiputojus rašinėsit mano adresu...

Svabiausia, kad jus esat ta, kuriai vyras yra neistikimas.

3 metus buvau su nuostabiu žmogumi. Tas ryšys ir artumas, kurį patyrėme, ne kiekvieną žmogų gyvenime aplanko. Neįsivaizduoju, kad gyvenime tai gali pasikartoti. Tačiau išsiskyrimas buvo dėsningas, negalėjo kitaip baigtis, tik aš nesupratau priežasties ir pasekmės dėsnio. Esu kalta dėl to, kas atsitiko. Nepaisant jo stiprios ir palaikančios meilės, iš mano pusės (ypač per pastaruosius metus) ėjo didžiulis negatyvas. Moku sukurti aklavietes ten, kur jų nėra. Visų pirma, visą laiką kažką iš savęs laužiau, nors mylimas žmogus priėmė mane tokią, kokia esu. Ne, to buvo negana. Taip nemylėjau savęs, kad visiškai panirau į jo gyvenimą (daugybė gražių dalykų, kuriuos pati sau veikiau, dariau tik apie jį galvodama ir jam). Negalėjau atsikratyti jausmo: "šis nuostabus, fantastiškas žmogus myli mane, mane!". Vietoj to, kad tiesiog džiaugčiausi, man pasidarė problema viskas, ką jis veikia be manęs. Tai ne koks pyktybinis kontroliavimas, tai buvo kažkoks įsivaizduojamas atskirties jausmas, kuris kilo iš nemokėjimo leisti  mylimam žmogui jaustis laisvai (jei būčiau mokėjus, atpildas su kaupu būtų grįžęs iš jo pusės). Visos šios mano pačios, savojo "aš" problemos išaugo iki to, kad ką jis gražaus bepadarytų, aš vietoj to, kad pasidžiaugčiau brangiausio žmogaus sėkme, jį puoselėčiau, palaikyčiau (kaip ir turi būti meilėje), galvodavau, kokia aš šalia jo netikusi. Visa tai plaukė į paviršių ir man pačiai nesuvokiant (tikrai neįsivaizdavau, kad prives prie skyrybų) ėmiau diena iš dienos griauti artimą ryšį. Jis mane visą laiką palaikė: "tavo mintys - tavo didžiausias priešas", "tu toks fantastiškas žmogus, turi daugiau gabumų už mane", "ir toliau remkis į mane ir džiaukis manimi, nežemindama savęs: esi nuostabus žmogus". Tai jo žodžiai, kurie man nepadėjo (Dieve, kaip taip galėjo atsitikti??). Įpratau, kad jis viską sugeria. Padariau normą iš to, nors viduje pati mačiau, kokia tai nesveika būklė ir kad reikia dirbti su savimi, bet..
Mes kartu negyvenome dėl aplinkybių (finansinės problemos ir pan), bet labai to siekėme. Buvau pastebėjusi, kad kai turime progą kartu pagyventi, apsiraminu, mažiau į jį panyru, lengviau paleidžiu jį į jo veiklas, žinodama, kad kartu migsim ir kelsim, kad tai nėra tie pasimatymai mieste, iš kurių lygio seniai buvo išeita. Matyt nesuvokiau, kad mano elgesys viską griauna, atrodė susitvarkysiu. Vasarą buvome kelionėje, ten iš mano pusės įvyko baisių dalykų. Kaip sakoma, nori užmušt jauną vyrą, tai sukritikuok ten, ten ir ten. Tą ir padariau, bet ne dėl to, kad jame būtų problemos, o dėl to, kad manyje buvo didžiulė problema. Manau, ta kelionė ir buvo paskutinis lašas. Iš jo išskrisdavo tokios frazės (Dieve, kaip jos galėjo atsimušti į mane kaip į sieną, kaip negalėjau suprasti, kad reikia lb rimtai susimąstyti ir dirbti su savimi???): "man kartais atrodo, kad tau be manęs būtų lengviau", "noriu, kad tu morališkai atsigautum", "manyje kažkokie savigynos reakcija", "viskas, nebegaliu". Pergyvenau, jaučiau kad taip nebegalima ir vis tiek nesuvokiau, kad jau neužtenka pasikliauti tuo stipriu jausmu: "nieko, susitvarkysiu, vis tiek mes neišskiriami". Iš nebrandos, savęs nevertinimo ir kvailumo baisių klaidų padariau.
  Grįžę iš kelionės dar gražiai bendravome (tokio kaip barnio, susipykimo, kai rėkiama viens ant kito, tarp mūsų nebuvo) ir štai kitą dieną jis dingo. Mes visada palaikėme ryšį, kelis kartus per dieną jis man skambindavo, ir štai vieną dieną nėra žinios, neatsako i skambučius. Nežmoniškai išsigandau, kad jam atsitiko nelaimė (išsigando abiejų tėvai, draugai), nes tokių dalykų tarp mūsų nebūdavo. Ta naktis baisiausia mano gyvenime, maniau, kad mano mylimas žmogus gal užmuštas kur gali, maža kas. Kreipėmės į morgus, ligonines, policiją. Po paros jis grįžo sveikas gyvas. Labai pats buvo įtampoj, pasakė, kad jam susikaupė kelių mėnesių įtampos ir pats nežino, kodėl pabėgo: nuvažiavo į kitą miestą pasibastyti, ten susitiko su šiek tiek pažįstama mergina (su ja jau buvo anksčiau susirašęs) ir liko pas ją (intymaus tarp jų nieko nebuvo), sakė nepranešė, nes pats baisioj įtampoj buvo. Man tai jau buvo išdavystė, netikėjau, kad mum taip gali atsitikti, kelias dienas poto sekė mano aiškinimaisi, moteriškos psichozės skambinėjant ir verkiant į ragelį, nes norėjau, kad viskas grįžtų kaip buvę, o jau slydo iš rankų.
Po to dar sekė kažkokia ilga sumaitis iš jo pusės, kurios neaprašinėsiu, nes kas tokias paklodes skaitys. Buvo daug dviprasmybių iš jos pusės, jis pasimetęs buvo. Aš padariau viską, ką galėjau. Manyje įvyko visokie virsmai, perversmai ir praregėjimai dėl savo elgesio. Supratau, kad ši pamoka kainuoja perdaug. Kad negaliu prarasti savo gyvenimo žmogaus. Kad galiu padaryti viską iš savo pusės dėl savęs ir dėl jo: kad jis būtų laimingas, kad jam būtų gera, kad būtų įveikti visi tie šūdai, kurie plaukė iš manęs. Daviau jam laiko pagalvoti, viską išdėsčiau elektroniniame laiške, kas su manimi vyksta vardan to, kas buvo stipriausio tarp mūsų. Išreiškiau tvirtą poziciją, kad reikia atkurti tai, kas tarp mūsų buvo fantastiško. Jis atsitvėrė siena. Žinau, kad dar kartą susitiko su kitu žmogum, bet man tai jau neatrodė svarbu.
Per išsiskyrimą pirmi jo žodžiai buvo "Negaliu būti kartu su tavimi, nežinau, gal po savaitės pas tave atšliaušiu". Norėjau atviro pokalbio, kaip jam viskas vyko, gal tas kitas žmogus "vožė galvon" ar pan. Bet jo išvada buvo tik tokia: "viskas susidėjo, bet yra ir manyje problema" (Kokia??? aš nematau, kur jo kaltė..). Žodžiu, užgraužiau vyrą, o jis gal skaudint nenorėdamas sako: ir mano tai problema.
Paskui po savaitės pasiūlė susitikti (man iškart viltis), tačiau pasakė, kad su tuo kitu žmogumi "viskas rimta", o susitikti nori šiaip, "kad mažiau nuoskaudų liktų".
Kai susitikome, buvo nežmoniškai gera, visas pasaulis nušvito: juk šalia man brangiausias žmogus, žiauriai ilgėjausi jo, neradau sau vietos. Be to sau atleisti iki šiol negaliu. Be jokių aiškinimųsi, kaltinimų, priekaištų, dar kartą pasakiau, kaip man gaila, kad jam teko tokius dalykus iš manęs patirti, kad noriu, jog neliktų jo galvoje to brudo, kad jis man niekada nieko blogo nepadarė, tik labai daug gero ir kad gailiuosi, jog per tuos metus per mažai įvertinau savo laimę. Jis tik išklausė, visiškai dėl nieko nepyko. Pasakė, kad pats susišikęs ir susimovęs jaučiasi, kad kartais būna liūdna. Kai paklausiau dėl to žmogaus dar kartą, atsakė, kad nežino kaip ten bus (gal nenorėjo skaudint manęs). Pasiūlė dar matytis, nes apiem buvo gera susitikti. Pasakiau, kad gali būti jog išvžiuosiu pusmečiui - "na tai matykimės iki kol išvažiuosi. Bet negaliu būti kartu kaip buvo, aš to neįsivaizduoju". Tada pasakiau, kad tie susitikimai (gal tai galima traktuoti kaip "būkime draugais") man būtų dviprasmiški, manęs neapleis jausmas, kad gal viskas gali atgimti. O jis klausia: "o ar tai blogai?". "Nežinau, tiesiog tai baisiai sunku". "Tada pagalvok, ar nori". Vadinasi, jam nebėra jausmo man, jis aiškiai tvirtai apsisprendęs, o aš dar kartą paklausiau: "man būtų lengviau, jei pasakytum, jog niekada gyvenime tai nebeįmanoma", o jis: "niekas negali žinoti". Taip ir vėl kabinuosi į mintį, kad gal viskas įmanoma, nors man aiškiai pasakyta: "kartu būti negaliu", "pati nuspręsk, ar nori matytis". Beje mes turėjome labai gražių bendrų veiklų, ir manau jam, kaip ir man, gaila prarasti tą pasaulį, ir jam nėra problemos ir be jausmų tęsti veiklą, o man širdis pūliuoja. Žinau, kad po kelių dienų susimatysime. Bet kaip man elgtis, kaip išrauti viltį iš savęs, kodėl negaliu įsisamoninti, kad žmogus aiškiai pasakė, kad nieko nebus, nenorėdamas manęs skaudinti. Kodėl man trūksta paaiškinimų iš jo pusės, kodėl man tas"negaliu būti kartu su tavimi" neatveria akių? O gal būna, kad atgimsta jausmai? Kaip man viską atiduoti lemčiai į rankas? Ar įmanoma, kad po tokių baisių dalykų, kuriuos esu padariusi, žmogus galėtų suteikti dar vieną galimybę (juk kiekvienas žmogus turi galimybę atgimti, pakilti iš pelenų), ar tokių antrų šansų nieks nebeduoda. Aš taip saugau tą vienintelį pirminį jausmą su tuo žmogum. Ar jam viskas tik šiltas požiūris į mane, kaip nieko jau būt nebegali? O gal susitikus, kad ir kaip skaudėtų, reikia įrodyti, kad keičiuosi. Ir jei jis kažką pradeda su kitu žmogumi (o viešpatie, kaip tai suku pakelti), ar to kito žmogaus atžvilgiu teisinga, jog dar susimatytume, ar tai nėra ir iš jo pusės kažkoks neatsakingumas..
Žinau, kad savigarbos reikia turėti, ir jau negalėsiu pradėt vapėt: "o gal dar kas nors gali būti".. bet ka man daryti??

Jo, tikriausiai maniakiškai kabinuosi. O manija toli nuo normos, o kaip pasakytų Gluosnis: tai ne meilė, nes griauna pasaulio harmonijos dėsnius..

Čia nėra maniakiškas kabinimasis...čia yra nesugebejimas išsilaisvinti iš priklausomybės nuo žmogaus pinklių.. dar kitaip vadinamo vektorinio žiedo...Kontaktas su šituo vyru apnuogino Jūsų sielą prieš jį. Vektorius tiesiog į jus ĮSILAUŽĖ.. ir į jį taip pat. Jus abu palaipsniui suauginėjote į kažką bendra...į kažkokį bendrą vienetą... tas toks neapsakomas artumas... jausmas, jog "tai mano žmogus" butent dėl to....

To vyro pasakymas: "negaliu būti su tavimi" yra tik dalis tiesos... jis negali ir be Jūsų... va čia ir yra šuva pakastas... žmonės negali būti nė kartu.. nė atskirai... Taip - pradžioje buvo labai didelė aistra... stiprūs jausmai... atrodė, jog tai niekada nesibaigs...BET...tokia aistra labai greit persisotinama ir ji virsta neapykanta... ir sakyčiau visi tie negatyvai, ėję iš Jūsų nėra tiesiogiai Jūsų ... tačiau greičiau jo.. padiktuoti pasąmoniškai...skamba kaip kokia mistika... bet būtent taip ir yra...Pakliuvot į labai galingą energetinę sistemą...

Kaip galvojat, kodėl jis būdmas su Jumis poroje ieškojo kitos merginos? Jis garantuotai žmogus vektorius...jis ieshkojo išsigelbėjimo... jam reikėjo energetinio donoro...Jie paprasčiausiai kitaip negali...

Buvau poroje su vienu tokiu... skirtumas tik toks, jog maniškiam 50- metų...ir lygiai toks pat "nesubrendęs" kaip ir autorės vaikinas.. LYGIAI toks pats.. visiškai nesupranta, jog skaudina kitą... Man toks įspūdis, jog jie apskritai neturi jokių jausmų.. nesugeba mylėti...jiems paprasčiausiai neduota gamtos...savo elgesiu, mąstysena, frazėm jie pjauna gyvą žmogų buku peiliu...ir nesuvokia šito...
Taip jie gali demonstuoti meilę... sakyti 100 kart per dieną, jog myli.. bet kai reikia tai patvirtinti elgesiu... taip... jie apsiverkia -žiūrėdami romantinį filmą, ar bažnyčioje per pamaldas...bei kai reikia parodyti tikrą jautrumą.. užuojautą žmogui - jų nėra...Ir kai tik pajaučia, jog aistra kiek atšalo.. ima dairytis kitos...

Manau, jog tokie vyrai yra tik aistros medžiotojai...