Auklėjimas be bausmių, pozityvus auklėjimas.

#169
QUOTE(Limcamca @ 2013 05 22, 12:38)


Iš lėto perskaitykite postą, kurį komentuojate.

Namuose sėdam ir kalbamės: kodėl taip padarei, kaip pasijautei, kaip norėtum, kad brolis būtų pasielgęs, kaip manai, kad būtų buvę geriau tau pačiam pasielgt ir pan. Konflikte abu kalti arba abu nekalti (tipo, stiklinė pusiau tuščia ar pusiau pilna), bet jokiais būdais nėra vienas niekšas skriaudikas, o kitas - vargšelis auka.
Atsakyti
#170
QUOTE(GiedrėM @ 2013 05 22, 12:43)
Iš lėto perskaitykite postą, kurį komentuojate.

Namuose sėdam ir kalbamės: kodėl taip padarei, kaip pasijautei, kaip norėtum, kad brolis būtų pasielgęs, kaip manai, kad būtų buvę geriau tau pačiam pasielgt ir pan. Konflikte abu kalti arba abu nekalti (tipo, stiklinė pusiau tuščia ar pusiau pilna), bet jokiais būdais nėra vienas niekšas skriaudikas, o kitas - vargšelis auka.


Kodėl neleidžiate to daryti darželyje? Kodėl pasakyti auklėtojai, jūsų manymu ne išeitis?
Atsakyti
#171
QUOTE(Limcamca @ 2013 05 22, 13:01)
Kodėl neleidžiate to daryti darželyje? Kodėl pasakyti auklėtojai, jūsų manymu ne išeitis?

Mielai sutikčiau, kad auklėtoja taip pasielgtų vaikams sukonfliktavus. Bet dažniausiai liepia abiem sėst ant kėdutės (čia neblogai) arba vienam kuriam atsiprašyt kito (šitam net labai nepritariu). Grupės mūsų darželyje sujungtos dėl remonto, turbūt techniškai neįmanoma kiekvieną kartą skirti laiko kokybiškam pokalbiui.

Tarp pasakyti auklėtojai prašant pagalbos ir paskųsti labai siaura riba.

Mūsų konkrečiu atveju problemos esmė yra ta, kad vaikas labai emocionalus. Dabar laisvu laiku darbe studijuoju googlą tema " Choleric child" unsure.gif
Atsakyti
#172
Kištis į vaikų konfliktą, tai tas pats kas pilti žibalo į ugnį. Praktiškai neįmanoma, jo išspręsti taip, kad abi pusės būtų patenkintos. Vienas kažkuris, visada jausis nesuprastas. Ir mušeika ir auka.

Asmeniškai aš, klausiu vaikų nuomonės: ką jų nuomone galima būtų padaryti, kad tokių dalykų darželyje nebūtų?
Atsakyti
#173
QUOTE(Limcamca @ 2013 05 22, 13:25)
Praktiškai neįmanoma, jo išspręsti taip, kad abi pusės būtų patenkintos.

Vaikai patys turi spręsti konfliktus. Mūsų pareiga juos išmokyti, kaip tai padaryti.
Atsakyti
#174
QUOTE(GiedrėM @ 2013 05 22, 13:28)
Mūsų pareiga juos išmokyti, kaip tai padaryti.


Nebūtinai. Dažnai vaikai žino kaip tai padaryti. Todėl, kartais, tereikia paklausti ar paklausyti vaiko nuomonės. Ką jis mano apie visą situaciją, koks jo manymu sprendimas būtų, kad taip daugiau nesikartotų ir pan. Ne patį sprendimą vaikui paduoti, bet skatinti jį mąstyti kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Limcamca: 22 gegužės 2013 - 13:27
#175
QUOTE(Limcamca @ 2013 05 22, 14:27)
Nebūtinai. Dažnai vaikai žino kaip tai padaryti. Todėl, kartais, tereikia paklausti ar paklausyti vaiko nuomonės. Ką jis mano apie visą situaciją, koks jo manymu sprendimas būtų, kad taip daugiau nesikartotų ir pan. Ne patį sprendimą vaikui paduoti, bet skatinti jį mąstyti kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

Tą patį sakiau prieš kelis postus. Ir svarbu tėvų pavyzdys: kaip jie sprendžia savo tarpusavio konfliktus (konfliktais pavadinau bet kokį nuomonių nesutapimą).
Atsakyti
#176
QUOTE(GiedrėM @ 2013 05 22, 13:13)
Tarp pasakyti auklėtojai prašant pagalbos ir paskųsti labai siaura riba.

Pati auginu tokį emocionalu vaiką, kuriam jau 12 dabar. Su nenoru "skųstis" pas mus problemos tik apie 6-7 metus išlindo, net, sakyčiau, mokykloje labiau. Sutarėm, kad pas mokytoją eis kaip pas teisėją, kad padėtų rasti išeitį, kai patiems neišeina. Pradžioje sekėsi sunkiai, nes vis sūnus pamiršdavo savo pažadą, bet po pirmų sėkmingų pabandymų rezultatai pasimatė greitai: pastabos dėl elgesio tiesiog stebuklingai ėmė retėti ir netrukus beveik visai išnyko.
Atsakyti
#177
QUOTE(Baltike @ 2013 05 22, 15:10)

Labai džiaugiuosi, kad parašė žmogus su reikiama patirtim 4u.gif O kaip Jūsų sūnui sekėsi darželyje, jei jį lankė? Jei, tarkim, kitas vaikas ką nors jam padaro (bando atimt žaislą, pastumia, spiria, trenkia), Jūsiškis puola į atlapus? Kaip su ta pradine ūmia pykčio emocija tvarkėtės?
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo GiedrėM: 22 gegužės 2013 - 14:33
#178
Supratau, kad skirtingose šalyse, darželiuose naudojami skirtingi metodai. Kas vienur ėjimas kaip į mūšį, kitur stengiamasi to išvengti, ir net negalvoti apie tokius žodžius. Pasakymas "pasiskųsti/paskųsti auklėtojai", kitur yra kaip elementarus pagalbos prašymas. Taip pat, suprantu, kad po tuo gražiu žodžiu 'emocionalus' gali slypėti aibė problemyčių, sutrikimų ir spec.poreikių. rolleyes.gif Įdomi skirtingų šalių patirtis 4u.gif
Mes, asmeniškai su auklėtojom visada buvom sutarę, kad nėra jokios pateisinamos priežasties smurtui: nesvarbu ar tu puoli, ar puola tave. Jei kas nors negerai, ar jauti, kad blogai jautiesi, kaip sakoma it's ok, paprašyti suaugusiųjų pagalbos.
Atsakyti
#179
QUOTE(GiedrėM @ 2013 05 22, 15:32)
Jei, tarkim, kitas vaikas ką nors jam padaro (bando atimt žaislą, pastumia, spiria, trenkia), Jūsiškis puola į atlapus? Kaip su ta pradine ūmia pykčio emocija tvarkėtės?


Parašysiu kaip mokiau aš. Vaikas pas mane su spec.poreikiais. Tiesa, turiu dar parašyti, kad mano metodai buvo aptarti su mokykla, ir jie naudojo lygiai tą patį, ką ir aš. Taip, buvo lengviau tvarkytis, ir vaikas tiksliai žinojo, kada ir ko iš jo tikimąsi.

Pirmiausia skaitėm daug knygučių, kaip atrodo pyktis, ir kas būtent darosi, kai pradedi pykti. Labai daug žaidėm ir narstėm įvairias situacijas susijusius su pykčiu. TAi, ir šiaip visokie paveiksliukai iš interneto spausdinti, ir visokios knygutės.
Tada, mokėmės, kaip atpažinti ir žinoti, kas tave erzina ir pykdo. Mokiau vaiką, kad jis pasakytu sau: "Stop, įkvėpk tris kartus ir nusiramink". Arba, kartoti sau: "Aš galiu nusiraminti, aš galiu su šituo susitvarkyti". Arba kartoti: "rankas ir kojas laikau prie savęs". Dar mano vaikas skaičiuodavo atgal, tiek, kartų, kiek jam reikėdavo. Jis visada turėjo teisę pasišalinti iš situacijos ar kambario, jei pradėdavo jausti, kad jau sunkiai sekasi save valdyti. Arba, viena iš kortelių duodavo ženklą mokytojai, kad yra situacija, kai jam reikia pagalbos. Tų tokių kortelių jis daug visokių turėjo ir įvairių. Jos, kaip raktų pakabukai, būdavo jam visada prieinamoje vietoje, tai kišenėje, tai spintelėje. Supratau, kad angliškai skaitote, tai pvz vienos kortelės buvo tokios:
ŠTAI ČIA Jos jam padėdavo prisiminti, ką daryti.
Tokius būdus taikėm kai jam buvo 4-5 metai. Dabar jis 6-metis, tai jau apie pyktį, galime ir kalbėtis.

p.s. aš labiau mokiau ne žaislą atsikovoti ar apsiginti, bet suvaldyti save, kad pats nekeltų rankos prieš kitus.
Atsakyti
#180
QUOTE(Limcamca @ 2013 05 22, 19:07)
p.s. aš labiau mokiau ne žaislą atsikovoti ar apsiginti, bet suvaldyti save, kad pats nekeltų rankos prieš kitus.

Mūsų tikslas toks pat. Žaislas - tik vienas pavyzdys. Mūsų uždavinys - lavinti vaiko emocinį intelektą. Gyvenime bus įvairiausių situacijų, o dabar jau matosi vaiko karštas temperamentas. Apie pyktį mes kalbam, ramybės būsenoje matosi, kad vaikas supranta, bet supykęs jis visa tai pamiršta: viskas lyg išsijungia, veikia tik trumpalaikė, bet labai stipri pykčio emocija. Radau rekomendacijų neblogų, kurių nemažą dalį esame atradę praktiškai, namuose taikyti jas nesunku ir matosi nauda. Bet darželyje g.gif Grupėje yra visokių vaikų, kiti su kitokiais psichologiniais ypatumais, nelabai įsivaizduoju, kaip auklėtojoms visų jų poreikius aprėpti.
Atsakyti