Aš noriu žinoti
Manęs nedomina, ką Tu darai, kad pragyventum. Aš noriu žinoti, ko Tu trokšti, ir ar drįsti svajoti apie savo susitikimą su savo širdies ilgesiu.
Manęs nedomina, kiek Tau metų. Aš noriu žinoti, ar surizikuotum atrodyti kvailiu dėl meilės, dėl savo svajonių, dėl nuotykio būti gyvam.
Manęs nedomina, po kokiomis planetomis esi gimęs. Aš noriu žinoti, ar esi susilietęs su savo širdgėlos centru, ar atvėrė Tave gyvenimo išdavystės, o gal susitraukei ir užsidarei iš baimės dėl būsimo skausmo.
Aš noriu žinoti, ar gali sėdėti su skausmu, mano ar savo paties, neimdamas judėti, kad jį paslėptum, susilpnintum ar nustatytum. Aš noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu, mano ar savo paties, ar gali šokti kaip laukinis ir leisti ekstazei pripildyti Tave iki rankų ir kojų galiukų, neperspėdamas mūsų, kad būtume atsargūs, realistiški, ar prisimintume buvimu žmogumi apribojimus.
Manęs nedomina, ar tai, ką pasakoji, yra tiesa. Aš noriu žinoti, ar gali apvilti kitą, kad išliktum teisingas prieš patį save. Ar gali ištverti išdavystės kaltinimą, ir neišduoti savo paties sielos.
Aš noriu žinoti, ar Tu gali pasitikėti ir todėl būti vertas pasitikėjimo. Aš noriu žinoti, ar gali įžvelgti grožį, net kai nėra gražu kiekvieną dieną, ir ar gali semtis iš jo, kaip iš savo gyvybės šaltinio.
Aš noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme, savo ar mano, ir vis tiek stovėti ant ežero krašto ir šaukti auksinei pilnačiai: Taip!.
Man neįdomu žinoti, kur gyveni ir kiek turi pinigų. Aš noriu žinoti, ar tu galėtum atsikelti po vargo ir nevilties nakties, nuvargęs ir sumuštas iki kaulų, ir daryti tai, kas reikalinga padaryti dėl vaikų.
Man neįdomu, kas Tu esi, ar kaip čia patekai, aš noriu žinoti, ar stovėsi su manimi liepsnos centre, ir neatsitrauksi atatupstas.
Man neįdomu, kur, ką ir su kuo Tu esi studijavęs. Aš noriu žinoti, kas palaiko Tave iš vidaus, kai visa kita atkrenta. Aš noriu žinoti, ar tu gali būti vienas pats su savimi, ir ar tu iš tiesų mėgsti draugiją, kurią palaikai pats sau tuštumos akimirkomis.
Nečiaupk burnų tiems, kurie tau atveria akis.
Lauke lyja. Nelynoja, bet ir nepliaupia, o tiesiog tolygiai lyja, ir lašai ritasi stogais, tuščiais suoliukais, skėčiais, lapais, automobilių stogais...Gatve eina Jis. Vilki madingą kostiumą, avi brangius batus, virš galvos didžiulis juodas skėtis, o rankoje gražus odinis portfelis. Eina
keiksnodamas balas, kurios gali sugadinti jo batus; mintyse burnoja lietų, nes reikia nešti didelį skėtį; pyksta, kad negali miesto centre pasistatyti automobilio stovėjimo aikštelėje, todėl štai tenka kėblinti pėsčiomis iki tikslo; o ir pyksta ant savęs, kad jaučiasi dėl viso šito toks nelaimingas...
Priešais eina Ji. Basutės peršlapo, skėtis paliktas namuose. Šukuosena nuo lietaus jau niekam tikusi. Eina... šlepsėdama per balas savo džiaugsmui Ji pakelia veidą į dangų ir mėgaujasi kiekvienu lietaus lašeliu. Nuo jos plaukų varva kutenančios vandens srovelės, ir ji nusijuokia. Ji ištiesia delnus lietui ir niūniuoja mėgiamos melodijos motyvą. Ji jaučiasi laiminga...
Jie prasilenkia ir nužvelgia vienas kitą...
"Gražus... Turbūt, laimingas", - pagalvoja Ji.
"Sušlapusi, nelaiminga, beprotė", - pagalvoja Jis.
Moralas: Dažnai mes klystame, galvodami apie kitus...
Priešais eina Ji. Basutės peršlapo, skėtis paliktas namuose. Šukuosena nuo lietaus jau niekam tikusi. Eina... šlepsėdama per balas savo džiaugsmui Ji pakelia veidą į dangų ir mėgaujasi kiekvienu lietaus lašeliu. Nuo jos plaukų varva kutenančios vandens srovelės, ir ji nusijuokia. Ji ištiesia delnus lietui ir niūniuoja mėgiamos melodijos motyvą. Ji jaučiasi laiminga...
Jie prasilenkia ir nužvelgia vienas kitą...
"Gražus... Turbūt, laimingas", - pagalvoja Ji.
"Sušlapusi, nelaiminga, beprotė", - pagalvoja Jis.
Moralas: Dažnai mes klystame, galvodami apie kitus...
Kodėl moterims patinka vedę vyrai? Ogi todėl, kad jie - kaip ką tiktai išspaustos sultys: tas pats vaisius, tie patys vitaminai, tik rūpesčių mažiau - nereikia kramtyti. 
Jei žodį "problema" pakeisime žodžiu "nuotykis", gyvenimas tampa gerokai įdomesnis.
Musu kalba atspindi musu vidini gyvenima.Sirdis yra musu zodziu saltinis.Mes sakome tai kas musu sirdyse.Labai svarbu ka mes sakome,nes musu kalba daro labai didele itaka kitiems zmonems.Kalba gali daug padaryti - ir gera,ir bloga.Imanoma nuzudyti zodziais.Pikti zodziai - tai nuodai atvirai zaizdai,ir jie gali nuzudyti lengvai pazeidziamas sielas.Musu zodziai yra kaip saunamos is lanko streles.Kai
pataikome,jos suzeidzia ir nuzudo.Apkalbos uz kieno nors nugaros kelia pasislykstejima.Jos visuomet padaro nepagydomu zaizdu.Jos griauna draugyste,seimas ir zmoniu santykius.Tik nedaugelis sugeba kontroliuoti savo zodzius ir nekalbeti blogai apie kitus.Bet kaip galime buti tokie blogi,jog samoningai siektume savo zodziais izeisti kitus zmones?Teisingai pasakyta:''Ir liezuvis yra ugnis,nedorybes visetas.Liezuvis gludi tarp musu nariu,sutersia visa kuna,padega gyvenimo rata,patsai pragaro padegtas.''Galima panaudoti zodzius ir geriems tikslams!Kaip gera buti kartu su zmonemis,kurie apie kitus gali pasakyti vien tik gera,tokie zones liaujasi kalbeti,jei kas nors ima apkalbineti ir kritikuoti kitus.Apsaugokime musu lupas,idant neistartume ne vieno zodzio be meiles - nei apie kitus,nei kitiems.
pataikome,jos suzeidzia ir nuzudo.Apkalbos uz kieno nors nugaros kelia pasislykstejima.Jos visuomet padaro nepagydomu zaizdu.Jos griauna draugyste,seimas ir zmoniu santykius.Tik nedaugelis sugeba kontroliuoti savo zodzius ir nekalbeti blogai apie kitus.Bet kaip galime buti tokie blogi,jog samoningai siektume savo zodziais izeisti kitus zmones?Teisingai pasakyta:''Ir liezuvis yra ugnis,nedorybes visetas.Liezuvis gludi tarp musu nariu,sutersia visa kuna,padega gyvenimo rata,patsai pragaro padegtas.''Galima panaudoti zodzius ir geriems tikslams!Kaip gera buti kartu su zmonemis,kurie apie kitus gali pasakyti vien tik gera,tokie zones liaujasi kalbeti,jei kas nors ima apkalbineti ir kritikuoti kitus.Apsaugokime musu lupas,idant neistartume ne vieno zodzio be meiles - nei apie kitus,nei kitiems.
Bailus draugas blogiau už priešą, nes priešo saugaisi, o draugu pasikliauji.
Labai graži istorija apie Moterį...
Viešpats kurdamas moterį, jau šeštą dieną dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją
turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
- Šešios poros rankų! Na, jau ne! sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: - O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!
Ir visa tai tipiniame modelyje? paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: - Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: - Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
- Bet aš negaliu, - paprieštaravo Viešpats, Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos bei gali priversti devynmetį palysti po dušu..
Angelas priėjo ir palietė moterį: Bet ji tokia švelni, Viešpatie..
Taip, ji švelni, sutiko Kūrėjas. Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
- Ar ji moka mąstyti? paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
- Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
- Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
- Tai ne protėkis, - paprieštaravo Kūrėjas.- Tai ašara!
- Kam ta ašara? nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: - Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas: Viešpatie, tu Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!
- O, taip, - pasakė Dievas. Ji turi tokių jėgų, kurios gali nustebinti vyrą. Ji gali juoktis, kai nori verkti. Ji gali šypsotis, kai jai baisu. Ji padės kitam, kai jai pačiai reikės pagalbos. Ji vien savo žvilgsniu galės padaryti tai, kas ne vyro jėgoms...
Angelui pritrūko žodžių jis tik stovėjo pakerėtas. Tada Dievas atsiduso:
- Tačiau ji turi trūkumą, kuris, jeigu jinai pati jo neištaisys, gali sugriauti jai gyvenimą...
- Kokį?
- Ji nežino savo vertės...
Viešpats kurdamas moterį, jau šeštą dieną dirbo viršvalandžius.
Pasirodęs Angelas paklausė:
- Kodėl tiek daug laiko praleidi prie jos?
Viešpats atsakydamas tarė:
- Ar matei instrukciją? Ji turi nebijoti drėgmės, bet būti ne plastmasinė; ją
turi sudaryti 200 judančių dalių, visos keičiamos; ji turi būti varoma vien juoda kava ir maisto likučiais; jos keliai turi būti tokio dydžio, kad ant jų vienu metu tilptų du vaikai, bet jai atsistojus atrodytų grakštūs; jos bučinys turi išgydyti viską, pradedant įdrėkstu keliu ir baigiant sudaužyta širdimi; ji turi turėti šešias poras rankų.
Angelą pribloškė šiai būtybei keliami reikalavimai.
- Šešios poros rankų! Na, jau ne! sušuko Angelas.
Viešpats atsakė: - O, ne rankose bėda. O trijose porose akių, kurios privalomos kiekvienai motinai!
Ir visa tai tipiniame modelyje? paklausė Angelas, turėdamas omenyje tris poras akių.
Viešpats linktelėjo: - Taip, viena pora akių, kad motina matytų kiaurai uždarytas duris, kai ji klausia savo vaikų, ką jie veikia, nors ji tai jau ir žino. Kita pora akių pakaušyje, kad matytų tai, ką jai reikia žinoti, nors kiti to net neįtaria. Ir trečia pora štai čia, priekyje. Jos tam, kad ji pažvelgtų į neklaužadą vaiką ir be žodžių jam pasakytų, kad supranta jį ir myli.
Angelas bandė sustabdyti Viešpatį: - Bet juk tai per daug darbo vienai dienai, pabaik rytoj.
- Bet aš negaliu, - paprieštaravo Viešpats, Aš jau beveik baigiu šį kūrinį, kuris toks artimas mano širdžiai. Ji jau pati save išsigydo, kai suserga ir gali pamaitinti šeimą iš svaro maltos jautienos bei gali priversti devynmetį palysti po dušu..
Angelas priėjo ir palietė moterį: Bet ji tokia švelni, Viešpatie..
Taip, ji švelni, sutiko Kūrėjas. Bet aš ją sukūriau ir tvirtą. Neįsivaizduoji, ką ji gali iškęsti ir kiek nuveikti.
- Ar ji moka mąstyti? paklausė Angelas.
Viešpats patikino:
- Ji ne tik moka mąstyti, ji gali argumentuoti ir pagrįsti.
Tada Angelas kažką pastebėjo, ištiesė ranką ir palietė moters skruostą.
- Oi, atrodo, kad šis modelis praleidžia vandenį. Sakiau tau, kad bandai per daug visko į ją sukišti.
- Tai ne protėkis, - paprieštaravo Kūrėjas.- Tai ašara!
- Kam ta ašara? nustebo Angelas.
Dievas paaiškino: - Per ašaras ji gali išreikšti savo džiaugsmą, sielvartą, skausmą, nusivylimą, vienatvę, širdgėlą ir pasididžiavimą.
Angelas buvo sužavėtas: Viešpatie, tu Genijus! Tu viską apgalvojai, nes moterys tikrai nepaprastos!
- O, taip, - pasakė Dievas. Ji turi tokių jėgų, kurios gali nustebinti vyrą. Ji gali juoktis, kai nori verkti. Ji gali šypsotis, kai jai baisu. Ji padės kitam, kai jai pačiai reikės pagalbos. Ji vien savo žvilgsniu galės padaryti tai, kas ne vyro jėgoms...
Angelui pritrūko žodžių jis tik stovėjo pakerėtas. Tada Dievas atsiduso:
- Tačiau ji turi trūkumą, kuris, jeigu jinai pati jo neištaisys, gali sugriauti jai gyvenimą...
- Kokį?
- Ji nežino savo vertės...
Mes norėtume pradėti nuo žemuogių skonio svajonių, tačiau šią mintį numetame kaip visada - truputi tolėliau. Negalime pasakyti, kad esame sėkmingi žmonės, tačiau turime pripažinti, kad verkti pradėjome po laiminga žvaigžde. Kai audringai ošia vandenynas, dainuojame visa gerkle, tarytum norėtume vargšelį perėkti. Žiūrėdami į dangų, visada atkreipiame dėmesį į ledu padengtus stogus, nes dažniausiai ten renkasi paukščiai (varnos, šarkos ir varnėnai). Labai retai nusisukame, nes pasijuntame vieninteliai tie, kurie ieško - kažko pamesto, pavogto, neparagauto ar neliesto. O kai širdis pradeda groti rytinį rockenrolą,- imame juoktis iš savęs, nes kažkur, kitame darbastalio gale pamatome save kitokius - tyliai ir kruopščiai "mezgančius kasdienos kojines" 
Užriečiame savo mažas/dideles naudingas nosis, nužvelgiame akimirkų iš gyvenimo aksesuarus, permetame per petį tikėjimą ir viltį,(arba kantrybę) ir bėgame toliau, šukuodami gėrio ir iššūkių kalnus, kartas nuo karto mintyse švelniai pakšteldami į skruostą artėjančiam vakarui.,.
Užriečiame savo mažas/dideles naudingas nosis, nužvelgiame akimirkų iš gyvenimo aksesuarus, permetame per petį tikėjimą ir viltį,(arba kantrybę) ir bėgame toliau, šukuodami gėrio ir iššūkių kalnus, kartas nuo karto mintyse švelniai pakšteldami į skruostą artėjančiam vakarui.,.
Jei nori pakeisti savo gyvenima, tai daryk kanors...o ne uzsidaryk ir apsimetinek laimingu" ! Doc. Hausas
Tingėjimas - tai įprotis ilsėtis dar prieš pavargstant.
