Pasiruošimas nėštumui po persileidimo, abrazijos

Tai taip ir galvoju, daugiau pajudu ir vėl atsinaujina viskas.
Dėl tyrimų, tai kaip tik prieš diagnozę buvau pasidariusi šlapimo, cukraus tyrimus. Tai gal prašysiu, kad bendrą tyrimą kraujo išrašytų.
Gydytoja rekomendavo nenutrukti folio rūšties, bet mane tiek beria nuo jos, kad jau baisu... veidą dar galiu pasitvarkyti kaukėmis, prausikliais ir tt, bet visa krūtinė, nugara - siaubas. Nėra taip buvę... Tai dabar kelinta diena negeriu, noriu truputį atsigauti. Paklausiu, gal kažkokius bendrus vitaminus rekomenduotų ar kažką panašaus...
O gal dar kažkokius tyrimus reiktų pasidaryti?

Na siaip bendras kraujas ar slapimo nelabai parodis del ko galejo buti persileidimas, jai nori issitirti reikia issitirti hormonus, chlamidijų, mikroplazmų, ureaplazmų, citomegalio virusa, Antifosfolipidinis sindromas na tokius rekomenduojama, nors po pirmo persileidimo nelabai kas siuncia darytis tyrimus, bet as gailiuosi kad po pirmo karto nesitiriau, nes patyriau tai antra karta ir pakeitus gine nustebo kodel tu tyrimu nedariausi po pirmo persileidimo, taigi jai yra galimibe geriau issitirti

na man ligoninėje, kur darė operaciją, liepė pasiskambinti kitą savaitę, sakė bus padaryti tyrimai. Jei bus dėl kažkokios priežasties taip nutikę, jie parodys, kas buvo blogai. Nu žiūrėsiu ką gydytoja sakys.

P.Sh.,
man buvo labai panasiai kaip tau - vaisius atitiko truputi virs 7 savaiciu, pati buvau bebaigianti 10 sav. Gydytoja pastebejo, as pati nieko blogo nejauciau.
Po abrazijos kraujavau tik po operacijos, paskui pora dienu nebuvo praktiskai nieko, bet paskui trecia diena pasidejo gan smarkiai (net vaziavau i ligonine, nes buvo neramu) ir truko tai smarkiau tai silpniau apie tris savaites, o tada jau ir mm iskart prasidejo.. Kaip supratu, visoms individualu, bet, neissigask, jei kraujavimas uzsitestu. Aisku bet kokiu atveju svarbu gydytojo prieziura.

Užjaučiu dėl tokios patirties, P. Sh.

Tie tyrimai, ką dabar daro - tai vaisiaus ekspertizė, pagal ją gali nustatyti priežastį, bet gali ir nenustatyti. Kiek bendrauju su nelaimės draugėmis - labai nedaug kam pavyksta kažką pešti iš jos. Žinoma, iš pradžių sulauk ekspertizės atsakymų, bet jei jie nebus informatyvūs - nespjauk į kitokius tyrimus, nes dantų skausmas ir pan. neturėtų būti mirtini vaisiui.

Sėkmės tau, stiprybės, kuo greičiau atsigauti ir sužinoti, kas gi nutiko.

Ačiū visoms už patarimus, laukiu jau kitos savaitės, pabendrausiu su gydytojais, bus ramiau.

Sveikos





Lauksna, labai suprantu tave, mane taip pat vis dar kartais apsėda tokios mintys- netyčia, savaime ką nors pamatau ar į tą pusę pagalvoju ir jau tada „važiuoja“... Anąkart atsiverčiau „Nėščiosios vadovą“ prieš miegą, paskaitinėjau šį bei tą ir paskui tiek įsigalvojau, kad užmigt nesisekė, širdis makalavosi, įsijautrinau kažkaip. Prisimenu ir mažylio judesius pilve. Manau, kad taip ir bus, kol praeis visi terminai, kurie būtų buvę aktualūs. Todėl bijau buvusios numatytos gimdymo dienos (12.30)- nujaučiu, kad bus ašarų pakalnė. Labai tikiuosi, kad tada jau būsiu vėl ir bus lengviau tą dieną išgyventi.

Venecija, ir tavoms mintims pritariu, labai teisingai surašei. Tikrai nereikia įsikibti į praeitį, bet nuo jos nei pabėgsi, nei pasislėpsi- kaip ir nuo savęs... Kiekviena esam skirtingai jautri, skirtingai giliai priimam išgyvenimus ir kai kurioms tiesiog reikia daugiau laiko. Manau, kad toms, kurios jau turi vaikutį ar patyrė netektį ankstyvesniu laikotarpiu, yra kiek lengviau. Man tai buvo apskritai pats pirmasis pastojimas- pilnas optimizmo, pasitikėjimo- aš esu jautri ir emocionali, labai prisirišu, todėl protu su viskuo susitaikiau greitai, bet emociniame lygmenyje iki šiol renku save iš gabaliukų ir pagal save žinau, kad niekada galutinai ta žaizda neužgis.




Planuojam, žinoma. Šį ciklą dar „repetuojam“, pasidariau kelis tyrimus, pagėriau vitaminų, o po sekančių mm jau imsimės namų darbų su OT pagalba. Su netektimi, manau, kad jau susigyvenau. Kaip ir rašiau, šis tas dar turi susigulėti, bet bendrai jau viskas gerai. Smagu, kad ir jūs vėl planuojat ir žiūrit pirmyn.


Orchideja@ - mano sveikinimai!

As vakar labai verkiau dedama zvakutes prie Marijos statulos, pratrukau balsu, net vyras nebesusilaike ir tap pat pradejo verkt, mano mama mus suprato be zodziu, kodel ir del ko tos asaros pas mus...

Bet ana savaitgali teko buti vyro tevelio 15-ose metinese, 1,5 val sedejom baznycioje ir nei karto neprisiminiau kad reikia sukalbet maldele uz isejusia dukryte Vyras sako jau paleidai ja nuo saves, nebelaikai jos, o tai jau labai gerai, jei net neprisiminei, maldele uz mus abu sukalbejo jis....
Ot mama esu...


Mano mmm veluojasi antra diena Bet dar vilciu nededu, nes tik antros mmm butu po gimdymo, gal ciklas issimuse is ritmo

Aš vakar pagalvojau, kad neturim net kapelio, kurį galėtume lankyti, bet kas mėnesį uždegu žvakutę bažnyčioje- taip man ramiau, nors ir nesu labai uoliai tikinti.

Del kapelio, tai as labai dziaugiuosi, kad jo neturim.... Per daug skaudu butu. Reiktu paminkliuko, pastovaus tvarkymo, butum priristas prie vietos, nes kas ji dar tvarkys be musu? Matytum varda, datas gimimo ir mirimo... Nenoreciau savo vaikelio kapo
Jau geriau zvakele kazkur uzdegt, o tam vietu daug As vakar pirma karta uzdegiau uz ta mazyle

pritariu ,geriau zvakute uzdegt ,nei kapeli turet sakykit o toks klausimas ... nuo kokio menensio jau atiduoda kuneli ,jei atsitinka kas ?

7 men dar klausia- nori ar nenori pasiimt. O 8 menesio pasiulko, bet gali atsisakyti, 9 men jau siulo, bet vel- turi teise atsisakyti. Cia jau priklauso nuo seimos poziurio...
As dabar galvoju, kazin kaip pasielgciau... labai nenoriu savo vaiko kapo matyt, tai gal buciau nezmogiska ir atsisakyciau, bet cia gal tik dabar taip atrodo, gal ir pasiimciau 9 men pilnai issivysciusi ir isnesiota, visgi tai jau tikras zmogutis....
Nezinau. Geriau negalvot apie tai kas butu.. .Tikiu, kad to nebus niekada