Kodėl moterys bijo/vengia būti savimi?

Nu pirma tai su vyru normaliai apkalbėkit pliusus ir minusus, Jūsų situaciją ir tai, kas Jūsų netenkina. Mėgiamą darbą galima susirasti bet kur. Jei norima. Kursai, kvalifikacijos kėlimo, tobulinimosi galimybės yra visose šalyse. O jei dar finansai neriboja, tai tik spėk rinktis

Tie pliusai - minusai deliojasi pakolkas tik galvoje, nes kaip ir turim laiko priimti sprendimui.
Man idomu butu kitu moteru patirtis, ar visos vaziuotu su vyru i kita sali, galbut, kas keleta metu vis i kita.
Kai esu motinystes atostogose situacija vienokia, o joms pasibaigus jau bus kitaip.

klasikine patirtis tokia: dakis moteru vaziuoja paskui vyra, ir tampa nieku, NS. plauna indus ir tt. ir vsio. (ar uzsimezga nauja veikla ar kontaktai NS moteriai svetur, kita tema. vienoms - taip. kitoms - nelabai. svarbiausia: kad ji viska mete del vyro. vat jei santykiai su vyru tenkina bent desimti metu, ar pan - jos guodziasi tuo, kad verta buvo viska palikti ir vaziuoti PASKUI.)
kita dalis - kurios nebijo issakyt ko nori - nenori vaziuoti is PASKOS, lieka dirbti, arba parvaziuoja dirbti. ir kiek vyru eina moteriai is paskos? mazuma.
isvada: niekad nenori mesti salin antru pusiu, bet vyrai maziau linke derintis prie moters.

Priklauso nuo to, ko jis kas keletą metų vis lakstytų. Tikrai nedaug profesijų, kurios reikalauja tokio dažno kraustymosi. Jei vyriškis vis keliautų žalesnės žolės ir žydresnio dangaus ieškodamas, tai tikrai ne. Jei vis dėlto profesiniai ypatumai lemtų tokį gyvenimo būdą, pabandyčiau turbūt. Žinau tik viena, kad ir kur būčiau, namų šeimininkės duona manęs netenkintų. Esu tikra, kad bet kurioje šalyje sugebėčiau rasti kur save įprasmint ir kuom užsiimt.

Nemanau, kad tai klasikinė patirtis, nes (remsiuosi savo pažįstamų ir artimos aplinkos patirtimi) didesnė dalis važiuojančių paskui vyrus ir besirūpinančių jais bei vaikais - tiesiog mėgaujasi tokiu gyvenimu, nes tai joms teikia malonumą. Ir dėl to niekada nesiskundžia - vyras garantuoja saugumą ir pan.
Vyrai mažiau derinasi prie moterų, kadangi šeimoms taip labiau apsimoka - vis dar vyrams uždirbti tam pačiam pinigų kiekiui, kaip moteriai, reikia mažiau išnaudoti savo energijos resursų. Paprastai tokie sprendimai priimami abiejų šeimos narių susitarimu.
O kartais vyrai nenori, kad moterys važiuotų jiems iš paskos, bet jos vistiek važiuoja...: )

Mano supratimu, jeigu moteris nevaziuoja kartu, ypac jeigu seima turi mazu vaiku, tai nelabai kas ir belieka is seimos.
Kiekviena salis vis kitokia, su savo tradicijom, paprociais, zmonemis..
Nauju kontaktu is salies neuzmezgem, lieka tik seima, o ir mano vyras nelabai megejas su kazkuo draugautis, leidzia laika su seima, jam uztenka bendravimo ir darbe, o man tokio bendravimo truksta darbinio, ir todel matyt nesinori likti tik NS.
As sutinku, kad moteris dazniau vaziuoja kartu su vyru, pazistu keleta ir vyru, kurie isvaziavo kartu su savo moterim, vienas is ju vos nenusigere is neturejimo ka veikti..
Papildyta:

Veikla butu is principo ta pati, bet darbo vieta gai buti skirtingose salyse.
As sutinku, kad galima rasti veiklos, bet ta veikla butu vis vien labiau tik del saves, nes yra daug niuansu, t.y. leidimas gyventi, dirbti, ir zodziu didele biurokratija, kuri is esmes stabdo isidarbinima, ar verslo kurima.

Atskirai gyventi yra racijos ir tai vienas geresnių sprendimų, jei tas, kuris išvažiuoja, turi galimybę reguliariai grįžti Jei tokios galimybės nėra, tuomet reikia labai atsakingai pasvarstyti, kas būtų jeigu būtų. Ir fizinis, ir emocinis atšalimas nieko gero neduos, tik gilesnę prarają. O ir vaikai augantys be vieno iš tėvų, ilgesnį laiką, gauna nemažą dozę neigiamų dalykų. Tada reikia galvoti, o kas toliau? Kur kertiniai šeimos drambliai? Dabar iš esmės viskas gerai, tuose kampuose: šeima kartu, vaikai ir žmona gyvena drauge, finansai. Vienintelė žmona jaučia diskomfortą dėl veiklos trūkumo. Ir tas vienintelis dalykas gali būti nuslopintas, o gali ir destabilizuoti visus kitus kampus. Vopros: ar tai ištiesų taip labai svarbu? Jei taip, tai gal verta tuos kelis metus (tai iš esmės nėra daug, jei gilintis, bet tai yra du gyvenimo metai) kažkuo užsiimti konkrečioje šalyje. Tik ar kas norės rimtai darbo vietai gero darbuotojo dviem metam? Ir kai kalbama apie užsienio šalis, tai bepigu švaistytis "jau aš tai..". Gal su jos situacija jokio gero darbo nebus, bus tik kažkokie neaiškūs, ne jos lygio ar galimybių. Ir vis tiek ji tampa priklausoma nuo vyro karjeros, nes pati savos neturės galimybių daryti. Juk neliks viena svetimoje šalyje, kai vyras sudarys kontraktą trečioje.

Aš pvz. apskritai negalėčiau gyventi užsienio šalyje. Keliauti, prasiblaškyti - tas taip, bet gyventi, kas du metus keisti gyvenimo būdą, prisitaikyti prie papročių ir kt., reikia turėti stiprybės. O ir vaikai.. O ką jūs galvojate apie vaikus? Juk sulig mokslo metų pradžia jiems reikės stabilumo Juk jie negalės kas du metus keisti mokyklas, šalis. Ar apie tai galvojote?

Gali būti, bet gali ir nebūti? Nu tai tada tegu pasirūpina, kad nebūtų Jei šalies keitimas (nuolatinis) nebūtų absoliuti būtinybė, t.y. jei vyras nebūtų diplomatas ar dar koks nors ten panašus asmuo, kurio darbo specifika reikalauja tas šalis keisti, aš pageidaučiau, kad mano vaikai augtų kuo stabilesnėje aplinkoje. Kol maži tai tas keitimas nieko, bet pradėjus eiti į darželius/mokyklas, pageidaučiau, kad vyriškis apsispręstų, kur nori gyvent.

Visos kliūtys yra įveikiamos, jei noro yra. Visas gyvenimas prieš akis, tai kvaila būtų sėdėti namie ir nervintis vien todėl, kad norint veikla užsiimt yra kažkokių tai kliūčių Kas nori - ieško galimybių, kas nenori - pasiteisinimų.

Tas posakis jau toks nuvalkiotas, bet ar tinkamas šiai situacijai?

Kad apsispręsti kur stabiliau reikės gyventi - tai čia taip. Bet jei neapsispręs, na tarkim, ir kas keli metai keis šalis, gyvenimo ritmą, tai kokia įmanoma veikla (jei ne online, nes dirbti online gali ir iš džiunglių, ir iš oro baliono)? Juk jokio verslo nesukursi ir nemigruosi kartu su juo, jei kažkokia specifinė profesija ar specifinės galimybės, tai vėl gi. Ne viskas taip paprasta, jei pradėti gilintis. O jei nenori gilintis, tai belieka nurašyti galimybėms ir pasiteisinimams.

Pvz. man ne vieną ir ne tris kartus siūlė stabilų samdomą darbą. Nors samdomą dirbčiau nebent maras ar badas, bet nesvarbu. Rodos viskas gerai, niekam netrukdo nei mano du vaikai, nei patirtis kiek kitokiose sferose, bet nei vienas samdomas nesusitaikytų su bene keturių mėnesių atostogomis metuose, kurių man reikės, nes taip reikia šeimai. Nei vienas darbdavys ne tik kad neduos tokių atostogų, bet dar pagalvos, kad beprotystė. Ir tai mano situacija, kuri niekam blogo nedaro, bet yra pavyzdys. Taip, aš prisitaikau prie šeimos poreikių, bet, kita vertus, ir būti samdoma nenoriu būti, bent jau dabar, toliau nenoriu plėtotis. Todėl vienintelė išeitis - verslas, kuriame pati galiu reguliuoti savo grafikus ir nevogti darbo laiko iš darbdavių, kad galėčiau nuveikti tai, ką privalau nuveikti šeimos labui, nes daugiau nėra kam ir nebus.

Viskas gerai, tik kažkaip juokingai nuskambėjo tas ,,reikia''. O kodėl jau čia taip reikia? O jau trumpesnių nu niekaip.

Žinau, kad skamba juokingai, bet toks jau tas gyvenimo būdas, jau kelinti metai gyvename tarp trijų šalių. Mes tarp dviejų, vyras tarp trijų. Todėl trumpesnių - niekaip. O kai paaugs vaikai ar išeis į savo gyvenimo kelią, tai tas laikotarpis dar labiau išsitęs, ir taps mažiausiai penkiais mėnesiais metuose (jei ne daugiau) ne LT.

Ką jūs turite omenyje "samdomas darbas"? Darbas pagal sutartį, ar kontraktą? Bet tai visi darbai tokie (beveik)...
Žinau pavyzdžių kai žmonės sutaupo atostogas, arba paiima + dar nemokamų tam, kad dirbtų užsienyje... ir tai nėra kažkoks vagimas iš darbdavių...
Tai, kad ir privačiame versle negali žmogus būti visai nuo nieko nepriklausomas, ten irgi reikia derintis prie kitų. Nesi kaip vakuume, sau pats... ypač versle.