Aukštos moralinės normos

bet žinokit su tuo noru padėti sudėtinga. Man buvę panašiai kaip Arival. Aš irgi turėjau bandelių ir pasiūliau, o man žinot, ką basakė "kam man **** tavo bulkų reikia". Paskui dar buvo Kaune turguj girdėjau, kaip irgi išmaldos prašanti bobulė praeinančiai moteriai pasakė: eik, eik, *****, iš tavęs nieko negausiu Po šių įvykių išmaldos nedalinu.

Mano tėvai kažkada pažįstamai daugiavaikei šeimai norėjo mano lovą ir rašomąjį stalą padovanot (būklė tikrai labai gera), tai tie apžiūrėjo ir pareiškė, kad stale per mažai stalčių, lovos nenori, geriau jie mano spintą pasiims Niekas, aišku, jiems mano spintos neatidave, o tuos baldus paskui radom kam atiduot, kas norės ir vertins. Paskui iš kitų sužinojom kad jie norėjo mano spintos, kad ją parduot.

Tai kaip žinoti, ar žmogui TIKRAI pagalbos reikia ar šiaip prašinėja, nes kažko geresnio tikisi? Ir kaip žinoti, kad žmogus pats to negali įsigyti, o ne tingi dirbt, tai nedirba, o ko reikės, tai žmonės duos. Juk tikrai yra tokių šeimų, kur abu sutuoktiniai nedirba, net neieško darbo, gyvena iš pašalpų ir dar išmaldos prašinėja. Ir tu privalai duoti! Nes gi turi! Nes gali! Nes turtingesnė!

O aš šiandien padariau labai gerą darbą ir labai savimi didžiuojuosi. Daviau žmogui užsidirbti ir tebūnie jis palaimintas. Ir savo dukrelei pasakiau seną ispanų patarlę - išmalda yra paskola Dievui. Atgausi su tūkstančiu procentų.

Tai tamsta is tu riztinguju, kuriu deka kazkas daroma. Lenkiu galva pries Jus As pvz tempiu guma, matyt labai noriu tiketi zmoniu samoningumu ir gebejimu isspresti problemas. Aisku tenka ilgai laukt. Kartais truksta kantrybe ir tada buna blogai : O reiktu kaip Jus, pamatom problema ir sprendziam arba informuojam tuos, kurie sprendzia

Taip taip ir taip. Tie "savanoriai" dar ir po namus vaiksto. Ir siaip dazniau siulo pasirasyt nuolatiniam davimui (kad kas menesi nuo saskaitos nuskaiciuotu sumele), pinigus i kibirelius dazniau renka akciju metu. Apeinu tuos "savanorius" lanku, nes nervina juodai. Siaip malonus jauni zmones, bet daznai neturi supratimo apie organizacija, kuriai pinigus renka ir dar nelabai supranta jei pradedi aiskint, kad esi tevu islaikoma studente ir negali pasirasyt tokiem dalykam. Jie isdaline tas sumas kiek per savaite, per diena iseina, kad kuo mazesne suma zmogui atrodytu, gieda dainele "nu argi pajausi jei per diena dings 50 centu"? Aisku, per diena nepajausi, bet per menesi kokia suma susidaro? Na toks apgaulingas paskaiciavimas pas juos Ta informacija apie badaujancius Afrikoj vaikus vercia jaustis labai neaukiai. Na kam malonu ziureti i tokius vaikus? Bet kai pradedi galvot kokia bedugne skyle (finansine prasme) tam kontinente Jau keli desimtmeciai ten siuncia labdara ir didesnio progreso eiliniu zmoniu gyvenime nesimato Tik vat diktatoriai pralobsta. Ir dar kas kliuva, kad retai tenka matyt juodaodzius cia atvaziavusius uzsidirbt, kad aukotu labdarai Ir dar vietiniai badaujantys vaikai yra, kazkaip jiem norisi padet labiau

Esu girdejus panasiu istoriju Ir man taip pat kyla klausimas is kur zinot kam tos pagalbos tikrai reikia? Ar pasitikit labdaringom organizacijom? JK tai labai daug isikure nuo smulkiu iki dideliu ir galingu labdaringu organizaciju. Gal jie saziningesni nei individualus zmones?

Beglobių gyvūnų organizacijoms pinigų neaukoju, nebent pavieniams atvejams, su kurių globėjais galiu susisiekti ir detaliau žinoti situaciją, bet net ir tokiu atveju esu nusivylusi.
Suteikiau namus senam katinui, kurį atnešė prieglaudon ir norėjo užmigdyti.
Padovanojau nemažai rankdarbių labdaringai mugei, kuriuos pardavus pinigai panaudoti kilniam tikslui.

Turiu gana girežtą savo nuomonę, bet jau senokai išmokau ją pasiturėti sau, jei matau, kad žmogus nenori nieko girdėti. Jei kažkokio žmogaus ir mano nuomonė, požiūris svarbesniais klausimais labai skiriasi ilgainiui apriboju bendravimą su juo, nes nesugebu, o ir nenoriu, apsimestinai draugiškai bendrauti.

niekada
vaikams kveičiu policiją ir palaukiu kol atvažiuos (nuolat pasitaiko pabėgusių iš namų ar globos namų). o pro suaugusius tiesiog praeinu. Pasiūlymas bandelių - labai akivaizdžiai parodo, ko iš tiesų reikia

bet tai netgi nėra 'moralinės normos'.

Man elgetom numest kapeika negaila. Net jei ir pragers. Dar pastebejau bajeri, kad davus kazkam ta kapeika... Veliau randu piniga ant zemes.

O labdarom aukoju kartais. jeigu jinai vietine ir konkreti. Neremiu Afrikos, nes nera jokiu sansu patikrint, kur ta labdara nueis. Arba UK populiaru dabar -- "isivaikink" reta nykstanti gyvuna kur nors amazones miskuose. Mokek pinigus o mes tau paveiksliuku atsiusim. grynai kaip vaikystej bajeris buvo - ei, pirk drambli.

Gera tema, bet kažkodėl suvesta į paramą ir labdarą Nors moralinės normos žymiai plačiau. Kai deklaruoja teisingą gyvenimo būdą, o realiai smurtauja šeimoje, alkoholizmo liūnas, vagia, nemoka mokesčių ar naudojasi nepriklausančiomis lengvatomis, stabdo vandens skaitiklius, atsuka elektros skaitiklius, perka aukštojo mokslo diplomus, diplominius darbus ar pan., stato auto į neįgaliųjų vietas ir pan..

Kas be nuodemes, tegu pirmas meta akmeni.
Siai tai svetimam yra labai lengva nusprest, koks gyvenimo budas turetu buti teisingas.

Šiaip tai nereikia akių dumti su teisingu gyvenimu, jei realiai jis ne toks ir teisingas, tada niekam nekils noras pabadyti pirštais. Čia manau būtų realiau. Jei sako, kad yra šeimos žmogus, ištikimas vyras, mylintis vyras, kai tuo tarpu "visas Vilnius" žino apie jo mergininko žygius ir gausias nuolat besikeičiančių meilužių pajėgas, tai kam čia mandravoti? Nesigirk nebūtais dalykais ir tiek. Kai deklaruoja tikrą ir nesuvaidintą gyvenimo būdą, kitas reikalas.

nu tai ir kalbam apie moralines normas. aukštas. ne nereikalingų rūbų atidavimą kaip aukščiausią moralumo matą, bet realią laikyseną gyvenime

šiaip tai teisingas gyvenimo būdas paprastai neprieštarauja įstatymams ir nusistovėjusioms moralės normoms - nevok, nežudyk, nepaleistuvauk ir tt
Papildyta:
Kolbergo moralės raidos etapai:
Pirmai moralės stadijai būdingas bausmės vengimas. Tokioje stadijoje esantys vaikai laikosi taisyklių, nes nori išvengti bausmės. Jie tiesiog nedaro to, už ką juos baudžia. Tokio tipo poelgiai būdingi daugybei žmonių. Pavyzdžiui, perki autobuse bilietėlį, nes bijai, kad pagaus ir nubaus. Jei žinai, kad nepagaus, bilietėlio neperki.

Antrai moralės stadijai būdingas naudos siekimas. Žmogus pastebi, kad gali patenkinti savo poreikius ir labai maloniai gyventi, jei gerai elgsis su kitais. Čia galioja principas „Aš tau – tu man“. Ši stadija ko gero įkūnija didžiulę dalį tarybinės pasaulėžiūros: „Aš iš savo fabriko parnešiu tau dešrų jei tu iš savo fabriko parneši man silkės.“ Ironiška, kai supranti, kad tai itin primityvi moralės forma, kuri išgaruoja vos tik draugo, parnešančio silkės, nebelieka. Tai gana gerai paaiškina, kodėl žmonės skuba bėgti iš valstybės vos tik ji sumažina pašalpas arba pareikalauja didesnių mokesčių.

Trečia moralės stadija – tarpasmeninė ištikimybė. Asmeniui būdinga konvencinė moralė. Tai reiškia, kad jam labai svarbi kitų nuomonė ir vertinimai. Jį gąsdina ne tik apčiuopiama bausmė, bet ir psichologinis pasmerkimas. Lygiai taip pat džiugina ne tik materialus apdovanojimas, bet ir kitų pripažinimas bei pagarba. Kitaip tariant, žmogus nevagia, nes šeima ir draugai už tai jį smerks. Bet jei tam tikros vagystės (pavyzdžiui, dėl pavogto dviračio) artimieji nesmerks, jis pasielgs nemoraliai.

Ketvirta stadija – visuotinės tvarkos palaikymas. Žmogus vis dar linkęs elgtis gerai, bijodamas pasmerkimo ir siekdamas pripažinimo, tačiau dabar jam rūpi ne tik artimieji, bet ir visuomenės standartai. Gero elgesio kriterijus – paklusnumas įstatymams.

Penkta stadija – pagarba žmogaus teisėms. Nuo šios stadijos prasideda pokonvencinė moralė. Žmogus turi etinį kodeksą, kurio laikosi. Pasidaro nebe taip svarbu, ar kiti pritaria, ar nepritaria jo sprendimui, sprendimą labiau nulemia tai, ką pats žmogus laiko moraliu elgesiu. Šioje stadijoje esančius žmones jau galime laikyti tais, kurie savyje neša aukštesnį tiesos matą nei argumentą „visi taip daro“.

Šešta stadija – individualūs principai ir sąžinė. Žmogus vengia ne tiek kitų kritikos, bet savo paties pasmerkimo . Moraliniai principai grindžiami tokiais principais kaip teisingumas, lygybė, užuojauta kitiems. L. Kohlbergas buvo pradėjęs abejoti šeštos stadijos praktine verte, nes tokių žmonių kurie pasiektų šią stadiją, yra labai nedaug.

Nu, Kolbergo tie principai labai jau gicytini. Nes zmones gali elgtis dorai perdaug net nemastydami, arba blogu darbu darymui rasti labai rimtus argumentus.

O siaip, asmeniskai manau, kad tikrai aukstos morales zmogus visu pirmiausia susilaikys nuo moralizavimo.

Hm, dažnai žmonės nesupranta mano "teisingumo", net švelniai jį pašiepia - aš kalbu apie tokias situacijas, kad visada sumoku už automobilio stovėjimą, visada perku talonėlį ar atiduodu atgal grąžą apsiskaičiavusiai pardavėjai, nevagiu vienkartinių maišelių iš prekybcentrių ir šiaip smerkiu labai gajų ir populiarų gyvenimo būdą "nenajebioš - nepražyvioš". Tačiau man taisyklės ir visuomenės gerovės ir įstatymų paisymas yra labai svarbus. Na, dar vienas pavyzdys - stengiuosi visada važiuoti leistinu greičiu. irgi kai kurie nesupranta, nes "juk niekam netrukdai".

Dėl labdaros... sudėtinga tema. Visada baisu perspausti lazdą - t.y., man artimesnis požiūris, kad reikia žmogui ne duoti žuvį, o išmokyti ją pagauti, tad tie centai problemos neišspręs tikrai, atvirkščiai, kai kurie žmonės pripranta taip gyventi ištiesę ranką tiesiogine ar perkeltine prasme, ir taip padarome jiems meškos paslaugą. Tačiau empatijos mūsų visuomenėje trūksta... tad stengiuos kažkaip kiekvieną kartą individualiai vertinti, kokia ta mano pagalba išties padėtų.