Sveikos, mergaitės
Aš niekur nedingusi, tik, ligos puola, tai visiškai nėra/nebuvo jėgų ir rašyti. Užpuolė pūlinga angina ir su ja, kaip visada, 39 temperatūra

Tai be fazių guliu lovoj ir nuolat miegu. O ryt SEL koncertas Vilniuje, su draugėmis išsinuomojom butą, svaigom apie savaitgalio linksmybes... Net nenoriu pagalvoti apie tai, kad galėčiau ten nevykti

Vakar pradėjau gerti antibiotikus, šiandien pirma diena, kai temperatūra nukrito. Viliuosi, padėtis valdoma

O pas jus kabu ir kabėsiu, nes vis norisi sekti naujienas
Kalbėjot apie vyriškąją iniciatyvą, tai aš ne visai konkrečiai į tą potemę, bet bent į temą... Manau, kad nereikia vyrų išlepinti. Jie labai greitai pripranta prie gero ir po to pasižiūri, jog jau mažai ką galima pakeisti

Kaip mano mama visada kartoja, kad visa turi būti harmonija, o gal net taip, kad vyrukas stengtųsi labiau. Juk taip net gamtos surėdyta

Mano mama nuo pat draugystės pradžios buvo labai šeimyniška: kasdien po kelis šviežius patiekalus, plaunamos grindys, blizginami kambariai, cackinami vaikai ir t.t. Ir po 28 metų gyvenimo kartu yra taip, kad tėtis pavalgęs net lėkštės nesugeba išsiplauti. Jis nėra blogas, priešingai - kitose situacijoje jis auksinis vyras. Tiesiog buityje jis niekad nėra nieko daręs ir dabar jam atrodo, kad darbai patys nusidirba. Tai yra tikrai siaubinga. Todėl mama tai suvokdama, vaikus auklėjo visiškai kitaip. Dabar mano brolis gyvendamas su sužadėtine tvarko namus, gamina valgyti, planuoja savaitgalius ir visa kita. Ir, manau, tai yra visiškai normalu. O kitas brolis, 12metis, savaitgalių rytais mudvi su mama pasitinka su garuojančia kava panosėj ir garuojančia kiaušiniene
Manyčiau, kad kartais sąmoningai reikia kažko
nepadaryt 
Nereikia stačia galva atsiduoti antrai pasai, bo po to greit išlempa ir ilgainiui gaunasi meškos paslauga sau pačiai. O dėl veiklos iniciavimo...

Žinoma, smagu jaustis moterimi, jausti vyriškąją iniciatyvą....bet, o, tačiau nejau viskas atitenka tik jiems

Aš labiausiai už harmoniją. Man atrodo normalu ir moteriškos pastangos. O ne sėdėjimas ir laukimas, o po to purkštavimas, kad
Jis nesupranta manęs