O tai kur tada lengva tą darbą gauti?- teisėje sunku, socialiniame darbe- sunku- tai kur gi tada?- negi visiems ekonomistais ir vadybininkais tik dabar mokytis?
O vat tie kiti "atkalbinėtojai" tai visą reikalą ir gadina- nuo šiol aš noriu kad į mano sprendimus nesikištų jokie kiti- apskritai, šį kartą net buvo minčių niekam nesakyti, jei įstočiau, ką studijuoju, kaip ir kur, ir ką tuo klausimu mąstau- nes ne jiems reikės mano gyvenimą gyventi, o iš jų varpinės viskas atrodo kitaip- nėra dveijų vienodų žmonių ir identiškų gyvenimo istorijų- todėl aš nusprendžiau netoleruoti visokių teisuolių, kurie labai gerai žino kaip reikia teisingai gyventi, kada ir ką baigti, o kada jau nedera to daryti, kas sunku ir kas lengva- man atsibodo ta tokia įtampos atmosfera, kurią mėgsta sudaryti visokie teisuoliai- mol "kiek gi galima mokytis, marš daryti karjeros ir pinigų, o ne žaisti su fuksais smėlio dėžutėse"- mol jau ne laikas
Lengva kalbėti apie svetimus gyvenimus, ir jaustis teisuoliu, kai paties gyvenimas susiklostė kitaip- va tokie daugiausiai ir moko, nes jiems atrodo, kad jie kažkuo teisesni, geresni, gražesni, tobulesni ir šaunesni ir išlošę- ir visa tai tik dėl jų nuopelnų, kai tuo tarpu čia koks tai durnelis ar nevykėlis tinginys- nebrandus neapsisprendėlis... Aš nesakau, kad viskas priklauso tik nuo aplinkybių, o ne nuo žmogaus pastangų- bet gyvenimo situacija sąveikauja su asmeninėmis savybėmis- įgimtais būdo bruožais ir, žinoma pastangomis- todėl manau kad negalima spręsti pagal save, ir tuo pagrindu kaltinti kitą, kad jo gyvenimas pakrypo kitokia linkme nei jo- ir apskritai, kas pasakė, kaip reikia teisingai gyventi?
Todėl aš esu labai prieš tokius žinovus kas gerai, ir atkalbinėtojus- man reiks gyventi, o ne jiems- todėl aš pati geriausiai žinau ko man reikia- ir tai, ko man reikia, gal būt visaiškai nesutampa su tuo, ko reikia jiems, ir kaip jie supranta orų ir teisingą gyvenimą- todėl daugiau su tokiais nesitarsiu- tada jautiesi kaip koks pastumdėlis, ir apskritai labai muša iniciatyvą ko nors siekti gyvenime, kai leidiesi tampoma į visas puses - todėl kartais parodyti ragus tokiems, yra labai sveika, ir žadina savigarbą bei iniciatyvą..
Dar, manau, jei įstosime ir baigsime antrą spec- bus tokių, kurie lauks išsižioję, mol "nu o kas dabar?

Baigei- ir ką

Kur karjera, kur geras darbas- ir vėl š gavosi?- tai kiek gi galima" - tai kartais tai gali sukelti įtampą, kuri irgi gali trukdyti siekti tikslų, karjeros- tai aš nusprendžiau atvirai siųsti tokius, ir kuo mažiau su visais tokiais ta tema kalbėti- o leisti suprasti- kad čia mano gyvenimas, ir kaip norėsiu taip gyvensiu- ir net jei gyvensiu po tiltu, ir man taip bus gerai- tai niekieno reikalas, gerai tai ar ne, gražu ar nelabai, vat
Va toks nusiteikimas mane įkvepia siekti rezultatų ir pradėti gyventi tikrą- savo gyvenimą
Svarbiausia ir sunkiausia bus turbūt- mokytis ir dirbti tuo pat metu- kad tik neišblėstų tada visos svajonės, jei nuspręsčiau ir įstočiau vis tik
Ir dar- manau reikia labai gerai pagalvoti, ar noras keisti specialybę nesusijęs su tam tikromis problemomis- psichologinėmis, mokymosi, ar probleminėmis būdo savybėmis- kurios gali pakišti koją ir bet kurioje kitoje specialybėje, ir baigus- vėl nesinorės dirbti ar tobulintis - bet ne dėl to, kad sritis netinkama, o dėl to, kad tam tikros savybės trukdo darbui ar pasirinkimui apskritai- todėl sulig kitos specialybės pasirinkimu, jos gali ir nedingti, kartotis

- bet manau, kad niekas iš aplinkos neturi teisės spręsti apie tai..
Nu va kiek prirašiau- bet kas gi palaikys mus- jei ne mes viena kitą