Ar mokytis niekada nevėlu?

as manau kad mokytis niekada nevelu gali kad ir 60 mokytis

Man 37 metai, baigiau dabar pirma kursa, ir nesu grupej seniausia, dauguma mano metu, yra kelioms moterims bus tuoj 50. Ir ka, labai saunu. As labai patenkinta, pasijauciau net atjaunejus.

Baigiau nelabai mėgstamos specialybės magistrą, nes specialybę rinkausi ilgalaikės depresijos būsenoje, kai nepatariama apskritai priimti rimtesnių sprendimų, nes laukti šešis metus ir nieko nedaryti- nebūtų išėję, tai rinkausi mažesnę blogybę- šiandien dirbu gana paprastą darbą, nors ir geroje firmoje, bet jis laikinas, terminuotas. O pgl. specialybę dirbti visai nenoriu ir ne tik kad nenoriu, bet ir negalėčiau, nes neįvertinau tada, kad neturiu tam savybių. Bet tai nėra argumentas. Nuo pat pradžių kažkaip nevežė manęs mano specialybė, todėl nebuvo net didesnių minčių dirbti pagal ją.

Dabar man geriau, todėl ėmiau iš tikro, instinktyviai ieškoti savęs- ir mirštu, verkiu ir alpstu, kaip noriu studijuoti vu Kai stojau į pirmają spec. - net į studentiškas šventes nevaikščiodavau, ir net į diplomo įteikimą nėjau- taip nenorėjau studijuoti.

Dabar gi be proto noriu- ateinu į vu ir tiesiog sėdžiu šiaip sau, ir svajoju (skelbimus paskaityti ateinu)- mintyse rašau darbus, netgi susigalvoju temas, nuo kurių širdis virpa, kaip įdomios jos man- net ta aplinka, regis įkvepia kūrybai- pirmą kartą gyvenime, po depresijos, svajoju pakeisti pasaulį, nes savo laiku neišgyvenau to Ateinu ten kurti, ir net sienos bei svajonės apie studijas, atrodo, padeda, sužadina kūrybingumą..

Svajoju, kaip klaidžiosiu tais koridoriais, ir iki išnaktų sėdėsiu freskomis ištapytoje bibliotekoje, kad apginčiau teisingumą ir duočiau mokslinį atkirtį kai kuriems dabartinėje intelektualinėje erdvėje besidergiantiems niekšeliams- kaip rašysiu straipsnius, atsakančius į skleidžiamą neteisybę- regis, net žinau, kokiomis žiniomis juos pagrįsiu, kas bus mano darbų temos ir susidomėjimo objektas

Jau svajoju, kaip diskutuosiu su dėstytojais, ir jiems oponuosiu, kaip kantriai ir nuobodžiai rinksiu medžiagą, kad apginčiau savo nuomonę, kaip švęsiu visas įmanomas studentiškas šventes ir dalyvausiu visose akademinėse iškilmėse ..

Tikriausiai tai kvaila, naivu ir neatsakinga, gal kai kam net juokinga ar nebrandu, ypač turint omeny, kad man greit sueis 28, ir kad vis dar neturiu normalaus darbo, o tik laikiną ir prastą, bet širdis daužosi kaip prieš pirmą pasimatymą, kai pagalvoju apie studijas, ir visi racionalūs argumentai prieš, bei kai kurių draugų leidimas suprasti, kad man jau seniai laikas baigti mokytis ir imti daryti karjerą, netenka galios



Todėl šis forumas man įkvepia ryžto ir pasitikėjimo -nors irgi bijau to nemalonaus jausmo, jei tektų sėdėti tarp aštuoniolikinių- jūsų liudijimai, kad jautėtės gerai, be galo padrąsina- jų laukiu kaip gydančio balzamo širdžiai ir priešnuodžio visokiems pasenusiems realistams, kurie jau apie nieką nesvajoja, nieko nenori ir nieko nebetiki, todėl į taip darančius žiūri skeptiškai ar su pašaipa Bet aš neleisiu niekam nužudyti mano svajonės, nes mano gyvenimas priklauso man, ir aš esu savo laimės kalvis- kad ir kaip keistai ta laimė atrodytų kitiems - palaikykime vieni kitus ir toliau

Man 31 ir tik ka , vakar atisemiau diploma po 5 metu studiju vakariniame skyriuje.

Sveikinu O mantik prasidės rudenį 1 kursas

Sveikinimai Irmai ir Inex Kaip už jus džiaugiuosi -mane tai irgi įkvepia ryžto ir noro imtis konkrečių veiksmų, nes kartais, abejonės akimirkomis kažkaip visa tai nerealu atrodo, taip toli, tarsi nepasiekiama, lyg kažkas prarasta negrįžtamai, atrodo, ir regis neįmanoma susigrąžinti prarastus nemėgstamoje specialybėje, ir dar depresijos būsenoje, kai nesinori apskritai nieko, metus

O aš vakar buvau senamiesty, ir užsimaniau šiaip sau užeiti į jonų bažnyčią, nes niekad nebuvus, ogi pataikiau tiesiai į diplomų įteikimus


Tik išeidama pamačiau užrašą, kad šiandien bažnyčios lankytojai neįleidžiami -bet niekas nepravarė, tai buvo smagu paspoksoti- smagu ta prasme, kad nostalgija mokslams apėmė, ir buvo įpilta dar benzino į mano tą ugnelę (norą mokytis)

Irma, o ką baigei, jei ne paslaptis?- nes aš užtaikiau ant religinių studijų ir chemijos studentų diplomų įteikimo

Kaip gerai, kad yra tokių įkvepiančių merginų ,te tau balioną , jei ne paslaptis kokioj specialybėj studijuoji ir kiek reikia mokėti už mokslą.

[quote=svytejimas ezero dugne,2008 06 28, 01:34]
Sveikinimai Irmai ir Inex Kaip už jus džiaugiuosi -mane tai irgi įkvepia ryžto ir noro imtis konkrečių veiksmų, nes kartais, abejonės akimirkomis kažkaip visa tai nerealu atrodo, taip toli, tarsi nepasiekiama, lyg kažkas prarasta negrįžtamai, atrodo, ir regis neįmanoma susigrąžinti prarastus nemėgstamoje specialybėje, ir dar depresijos būsenoje, kai nesinori apskritai nieko, metus

O aš vakar buvau senamiesty, ir užsimaniau šiaip sau užeiti į jonų bažnyčią, nes niekad nebuvus, ogi pataikiau tiesiai į diplomų įteikimus


Tik išeidama pamačiau užrašą, kad šiandien bažnyčios lankytojai neįleidžiami -bet niekas nepravarė, tai buvo smagu paspoksoti- smagu ta prasme, kad nostalgija mokslams apėmė, ir buvo įpilta dar benzino į mano tą ugnelę (norą mokytis)

Ačiu Tai gal susigundysi ir tu mokytis?

Tai va gundausi gundausi, jau kokius metus- tik labai sunku apsispręsti kur, nes jau baigusi vieną magistrantūrą, tai nesinori vėl baigti ko nors, pagal ką nenorėsiu dirbti, bet labai labai svajoju... Turiu keletą variantų, bet abu variantai "nepaklausūs" ir "nebizningi"- ir į vieną iš jų įstoti be galo sunku, iš pirmo karto beveik niekas neįstoja, ir mokytis reiktų nuo žalio nulio viską, samdytis mokytojus gal net, ir kaip su darbu būtų neaišku. O tas kitas variantas- paprastesnis, gal būtų galima iškart į magistrą stoti, ir ne nuo nulio- bet vėl gi, darbą gauti būtų sunku, reiktų jau tikrai tapti "kažkuo", kad čia padaryti "karjerą" ar gauti darbą pagal spec.- tai ir abejoju, bet labai labai noriu, nes dabartinė specialybė visai netenkina, ir nesijaučiu atradusi save joje, ir atskleidusi savo gebėjimus

Mano situacija panasi i tavo.
As per visus savo studiju metus svajojau......, bet ne apie tai, ka studijavau.
Ir dabar noriu pagaliau stoti (TEISE), bet visi atkalbineja (sunku gauti darba, o studijos juodas vargas). Ir ka daryti?

Fukse, koks įkvepiantis nickas - kaip norėčiau dabar iš tikro būti fukse norimoje specialybėje..mmmm.. -viskas nauja, įdomu, išsvajota

Bet gi teisė- prestižinė specialybė- su ja, manau, tikrai neprapulsi, žinoma, jei tave ji iš tikro labai veža, ir jei esi darbšti ir nebijai iššūkių

Mano draugė baigė teisę vu- ir padarė labai neblogą karjerą- grynai savo pastangomis- be jokių protekcijų Šiandien ji dėstytoja, seimo narės padėjėja, ir dar dirba vienoje teisinėje firmoje su bylomis- ir visko pasiekė pati - dirba visuose šiuose darbuose, ir uždirba, ir tobulėja... O kažkada ji buvo pradėjusi studijuoti istoriją pedagoginiame- bet metė, berods, po pirmo kurso, kai tik suprato, kad š. specialybė, ir kad negaus darbo, ir šiaip, suprato, kad nelabai jai ta istorija...

Bet ji tokia iš tų labai darbščių ir valingų- tai jei tik tave veža teisė, tai kodėl gi ne

O tai kur tada lengva tą darbą gauti?- teisėje sunku, socialiniame darbe- sunku- tai kur gi tada?- negi visiems ekonomistais ir vadybininkais tik dabar mokytis?


O vat tie kiti "atkalbinėtojai" tai visą reikalą ir gadina- nuo šiol aš noriu kad į mano sprendimus nesikištų jokie kiti- apskritai, šį kartą net buvo minčių niekam nesakyti, jei įstočiau, ką studijuoju, kaip ir kur, ir ką tuo klausimu mąstau- nes ne jiems reikės mano gyvenimą gyventi, o iš jų varpinės viskas atrodo kitaip- nėra dveijų vienodų žmonių ir identiškų gyvenimo istorijų- todėl aš nusprendžiau netoleruoti visokių teisuolių, kurie labai gerai žino kaip reikia teisingai gyventi, kada ir ką baigti, o kada jau nedera to daryti, kas sunku ir kas lengva- man atsibodo ta tokia įtampos atmosfera, kurią mėgsta sudaryti visokie teisuoliai- mol "kiek gi galima mokytis, marš daryti karjeros ir pinigų, o ne žaisti su fuksais smėlio dėžutėse"- mol jau ne laikas

Lengva kalbėti apie svetimus gyvenimus, ir jaustis teisuoliu, kai paties gyvenimas susiklostė kitaip- va tokie daugiausiai ir moko, nes jiems atrodo, kad jie kažkuo teisesni, geresni, gražesni, tobulesni ir šaunesni ir išlošę- ir visa tai tik dėl jų nuopelnų, kai tuo tarpu čia koks tai durnelis ar nevykėlis tinginys- nebrandus neapsisprendėlis... Aš nesakau, kad viskas priklauso tik nuo aplinkybių, o ne nuo žmogaus pastangų- bet gyvenimo situacija sąveikauja su asmeninėmis savybėmis- įgimtais būdo bruožais ir, žinoma pastangomis- todėl manau kad negalima spręsti pagal save, ir tuo pagrindu kaltinti kitą, kad jo gyvenimas pakrypo kitokia linkme nei jo- ir apskritai, kas pasakė, kaip reikia teisingai gyventi?

Todėl aš esu labai prieš tokius žinovus kas gerai, ir atkalbinėtojus- man reiks gyventi, o ne jiems- todėl aš pati geriausiai žinau ko man reikia- ir tai, ko man reikia, gal būt visaiškai nesutampa su tuo, ko reikia jiems, ir kaip jie supranta orų ir teisingą gyvenimą- todėl daugiau su tokiais nesitarsiu- tada jautiesi kaip koks pastumdėlis, ir apskritai labai muša iniciatyvą ko nors siekti gyvenime, kai leidiesi tampoma į visas puses - todėl kartais parodyti ragus tokiems, yra labai sveika, ir žadina savigarbą bei iniciatyvą..

Dar, manau, jei įstosime ir baigsime antrą spec- bus tokių, kurie lauks išsižioję, mol "nu o kas dabar? Baigei- ir ką Kur karjera, kur geras darbas- ir vėl š gavosi?- tai kiek gi galima" - tai kartais tai gali sukelti įtampą, kuri irgi gali trukdyti siekti tikslų, karjeros- tai aš nusprendžiau atvirai siųsti tokius, ir kuo mažiau su visais tokiais ta tema kalbėti- o leisti suprasti- kad čia mano gyvenimas, ir kaip norėsiu taip gyvensiu- ir net jei gyvensiu po tiltu, ir man taip bus gerai- tai niekieno reikalas, gerai tai ar ne, gražu ar nelabai, vat


Va toks nusiteikimas mane įkvepia siekti rezultatų ir pradėti gyventi tikrą- savo gyvenimą

Svarbiausia ir sunkiausia bus turbūt- mokytis ir dirbti tuo pat metu- kad tik neišblėstų tada visos svajonės, jei nuspręsčiau ir įstočiau vis tik

Ir dar- manau reikia labai gerai pagalvoti, ar noras keisti specialybę nesusijęs su tam tikromis problemomis- psichologinėmis, mokymosi, ar probleminėmis būdo savybėmis- kurios gali pakišti koją ir bet kurioje kitoje specialybėje, ir baigus- vėl nesinorės dirbti ar tobulintis - bet ne dėl to, kad sritis netinkama, o dėl to, kad tam tikros savybės trukdo darbui ar pasirinkimui apskritai- todėl sulig kitos specialybės pasirinkimu, jos gali ir nedingti, kartotis - bet manau, kad niekas iš aplinkos neturi teisės spręsti apie tai..

Nu va kiek prirašiau- bet kas gi palaikys mus- jei ne mes viena kitą