Knygų skaitytojų klubas, 84 laida

Sveikos gyvos,

Su dideliu malonumu sudalyvavau Heliantos surengtoje Oskarų ceremonijoje. Sveikinu nugalėtojas ir šiaip dalyves
Nuo savęs virtualius Oskarus įteikčiau Alexia'ai už pasiryžimą skaityti sudėtingą literatūrą ir Aimmai už įdomias knygų apžvalgas




Patiko L. Jonušio trumpi ir taiklūs apibūdinimai. Daug ką esu skaičiusi, nes mėgstu lietuvių autorius, o J. Kunčino esu bene viską kas buvo išspausdinta perskaičiusi. Labai patiko J. Kunčino žmonos ]interviu, kuriame įtaigiai pasakojama apie rašytoją.

Pirmoji 13 - tų metų knyga - Umberto Eco „Prahos kapinės“. Pradžioje skaičiau vangiai, bet vėliau pagavau knygos nuotaiką ir įsitraukiau. Knygos istorinis laikotarpis – 19 a. vidurys ir pabaiga. Istorija papasakota neeilinio niekšo, žudiko ir dokumentų padirbinėtojo bei slaptų sąmokslų dalyvio lūpomis, leidžia pažvelgti į sąmokslo teorijų virtuvę iš vidaus, o ne vien tik paragauti jau gatavą patiekalą. Kapitonas Simoninis, jis gi/arba ir Abatas dala Pikola (matyt, dar ne visai praradęs sąžinę, nes jo sąmonė pasidalija į dvi dalis, idant istorija būtų tiksliai papasakota ir nenutylėta) bando prisiminti ir atkurti savo gyvenimo peripetijas. Knygoje iškyla sodrių veikėjų virtinė - sprogdintojai, revoliucionieriai, maištininkai bei pastarųjų kurstytojai – sąmokslo teorijų apie žydų ir masonų valdžią kūrėjai, slapti agentai, sugebantys panaudoti tas teorijas/istorijas tamsiems ir slaptiems savo tikslams. Žodžiu, politikos ir karų tikrieji vedliai bei lėlininkai. Gerų žmonių šioje knygoje galite neieškoti, nes pasakojimas pateiktas per pagrindinio veikėjo prizmę, kurio pagrindinės vertybės – pinigai, kerštas ir neapykanta žydams. Tiesa, yra ten kas veikti ir mėgstančioms kulinarines knygas, bo kapitonas Simoninis turi dar vieną bendražmogišką (be atpirkimo ožio paieškų) silpnybę – mėgsta skaniai pavalgyti, todėl knygoje yra detaliai aprašomi valgių, na, ir sąmokslų receptai.

"Priešas turi būti atpažįstamas ir baisus, jis turi būti tavo namuose arba prie durų slenksčio. Štai kodėl žydai. Mums juos atsiuntė Dievo apvaizda, tad, dėl Dievo, pasinaudokime jais ir melskimės, kad visada būtų žydų, kurių galėtume bijoti ir nekęsti. Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas - paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visuomet rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė – paskutinė varguolių atspirtis. Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų." .

Na, nesu silpnų nervų, bet kažkodėl manau, kad bijočiau skaityti šią knygą

Nejaugi Knyga ironiška, be to, su paveiksliukais. Seniai nemačiau knygos suaugusiems su paveiksliukais. Seniau, matyt, tokia mada buvo - pamenu vaikystėje nuolat vartydavau iliustruotą Guliverio kelionių leidimą. Knyga buvo skirta suaugusiems.

Labas

Kauniečių šventinio susitikimo nuotraukų papildymas atkeliavo čia. Viską žiūrėti nuo paskutinės nuotraukos, nes sukelta atvirkščiai

Ačiū, Darbinga
Nesuprantu, kaip čia yra, bet jau per šį toli gražu nesibaigusį mėnesį perskaičiau beveik 6 knygas. Tai kodėl per metus tik 41?
Taigi, trumpa ataskaitą apie paskutines.
Ch. Swarz ,,Lapkričio vaikas" pasirodė normali knyga iš gyvenimo su šeimos gyvenimo peripetijomis, paslaptimis, charakteriais. Nepasakysiu, kad rijau, tuo labiau nesakysiu, kad mėgavausi, bet tiesiog skaičiau ir perskaičiau. Po dviejų dienų pamačius besimėtančią knygą nutirpau: aš nieko neprisimenu.... Aišku, prisiminiau po poros minučių (ne Alzheimeris, pasirodo...), bet tada galutinai įsitikinau, kad ta knyga kažkokia prėska... Nors autorė amerikietė, bet pavardė rodo ar tik ne vokiečių tautybę..., deja, man su vokiečių literatūra niekada gerai nesisekė. Bet tai mano problema, kitam gal visai patiks. Bet rekomenduoti nedrįstu.
I. Wolff ,,Vintažinis romanas", žinoma, laisvalaikio skaitalas, kurį šiaip iš snobizmo norėjau ir nutylėti. Bet kai pradėjau skaityti apie vintažinius rūbus, jų siūles, karoliukus, nuolat minimus žinomų ir nežinomų dizainerių vardus, seilė nutįso. Žinokit, visai nieko retkarčiais tokie moteriški skaitalai, viskas ten pozityvu, jokių didelių dramų, vyrų pasirinkimas solidus, herojė ne kokia žiopla, o jau skudurėlių gražumas.... Rekomenduoju pasiilgusioms Santos Barbaros.
A. Bradley ,,Koriko maišo virvė" irgi skaitalas, irgi neblogas, sakyčiau, geresnis netgi. Patiko pirmoji knyga, ne prastesnė pasirodė ir antroji. Labai ryškūs charakteriai, šmaikštūs pastebėjimai, o turinys ne taip ir svarbus. Manau, kad daugelis ir skaito dėl Flavijos paveikslo. Kas ką nužudė lyg nuplaukia į antrą planą. Tik vis galvoju: galėjo jai autorius pridėti porą metų, būtų įtikinamiau.
Tai toks kol kas mano derlius. Du skaitalai ir viena pridvėsusi knyga
P.S. Perskaičiau gandą, kad skiriant britišką apdovanojimą, Donoghue ,,Kambarį" aplenkė Obrecht su ,,Tigro žmona". Ale ir pasitaikyk tu man perskaityti jas viena po kitos....

Labai tvarkingai paaiskinai, kodel verta skaityti gera vistlita As lygiai taip kartais pasimegauju Penny Vincenzi knygomis - kaip saldainiuku kokiu, kai norisi kazko tarp rimtesniu valgiu

Beieškodama vienos asmenybės enciklopedijoje, užkliuvau už kitos - Janušo Korčako http://en.wikipedia..../Janusz_Korczak

Didi asmenybė - kas nežinot, biografija įspūdinga. Ir jau turiu priešais save jo knygą "Karalius Motiejukas pirmasis" (1923). Perverčiau pirmus ir paskutinius puslapius ir radau tiek emocinio svorio, kokio nebūna nei penkiose vaikiškose knygose.

skaitėt? atsimenat?

Labai skaičiau, ir labai atsimenu. Iki šiol Motiejuko gaila. Net nežinau, ar galėčiau skaityti iš naujo.

Pabaigiau A. Makine "Prancuziska testamenta". Buvau prisiskaiciusi ir prisiklausiusi nemazai pagyru, tai tikejausi kazko tokio Knyga patiko, bet man butu geriau tikusi vien tik Sarlote, be anuko. Turiu ir "Zako Dormo zeme ir dangus", nors nelabai isivaizduoju, ar testamentui dar reikia kokio tesinio

Motiejuka kazkada skaiciau, buvo palikes ispudi, bet turinio niekaip nebeatgaminu...

Motiejuka vaikystej skaiciau, turinio nebeatsimenu, bet islikes baisiai slogus jausmas su ta knyga susijes.

tiesiog siaip....

Gintaro Beresnevičiaus opuse Trumpas Lietuvos istorijos kursas yra tokia pastraipa:
Mafiją, kaip ir kišenes bei baldakimą, išrado lietuviai, o ne ten kokie siciliečiai provincialai, ir basta; ir Goštautų, ir Radvilų, ir Sapiegų, ir Pacų šeimos pasižymėjo tuo, kad mušė, klastojo, atiminėjo, nemokėjo, lindo prie valdžios, gerdavo kaip arkliai, bet pagiriodami visada tai bažnyčią šen, bažnyčią ten, dailininką, architektą iš Italijos pakviečia, bet šit – kiek Radvilos bažnyčių pristatė ir rūmų viešam naudojimui, o Goštautai išvis Lietuvos metraštį fundavo. Kuo daugiau prisidirba, tuo daugiau pastato, kuo daugiau nuodėmių, tuo daugiau vienuolynų. (ŠA, 2002-08-10, p. 12)

O gal gražiai ir teisingai pinigai Lietuvoje neuždirbami? O ir plauti juos kažkaip reikia... Bet gal geriau italų statytose bažnyčiose švęstu vandeniu, nei prekybos centruose?
O dabar į temą ir kita nuotaika.
Perskaičiau G. Morkūno "Puoduką kefyro...". Ir juokiausi, ir vos neapsiašarojau. Sujaudino šiluma ir nusiteikimas kalbėti apie gražius dalykus, nors aiškiai buvo nelengva.
Dabar kikenu su G. Grajausko riteriu Tenksalotu ir misteriu Kaindliu. Simpatiški personažai, mielos istorijos, įvairiaspalviai gyvenimiški pastebėjimai. Irgi kai kada linksmi, o kai kada realistiškai graudoki.