Jei nusprendi atleisti kitam žmogui, vadinasi, labai jį myli.
Niekada nenuvertink ašarų stebuklo. Jos - ir gydanti versmė, ir džiaugsmo šaltinis. Kartais - tai patys geriausi žodžiai, kuriuos ištaria širdis.
Iš Wm. Paul Young knygos "Trobelė"
Laimė...Ji ne šalia tavęs, arčiau ar toliau. Ji ne tave supančioje aplinkoje, ne ateityje ir ne gyvenimo įvykiuose.
Laimė tavyje. Ji tavo vidinė būsena. Jei šiandien, dabar, šią minutę esi rami, jei tau gera viduje, jei tavęs nekamuoja abejonės, nerimas, baimės tu laiminga. Ir jei turi tokią laimę tu gyveni. Tikrą gyvenimą, kai nekyla jokie gyvenimo prasmės klausimai.
Milda Le
Dievas nespėja pasirūpinti visais, todėl jis ir sukūrė mamas. - Žydų patarlė
Kai žmogus išeina paleisk. Pats likimas išlaisvina tave nuo nereikalingo tau žmogaus. Ir nereiškia, kad tas žmogus blogas. Jo vaidmuo tavo gyvenime tiesiog baigėsi.
Žmogus, kuris nesistengia ir nekovoja dėl to, ko nori, vertas tik to, ką turi...
Žmogus, kuris nesistengia ir nekovoja dėl to, ko nori, vertas tik to, ką turi...
"Turtas - tai ne pats turto turejimas, o mokejimas tikslingai juo naudotis." (M. de Servantesas)
"Saugokis vyro, kuris nekalba, ir suns, kuris neloja. "(Ispanu patarle)
"Patyrimas - tai mokykla, kurios pamokos kainuoja brangiai, bet tai vienintele mokykla, kurioje galima ko nors ismokti." (B.Franklinas)
"Saugokis vyro, kuris nekalba, ir suns, kuris neloja. "(Ispanu patarle)
"Patyrimas - tai mokykla, kurios pamokos kainuoja brangiai, bet tai vienintele mokykla, kurioje galima ko nors ismokti." (B.Franklinas)
Ir galiu, ir noriu.
Galiu, bet nenoriu.
Negaliu, bet noriu.
Negaliu ir nenoriu.
Galiu, bet nenoriu.
Negaliu, bet noriu.
Negaliu ir nenoriu.
"Atsisveikindamas neliūdėk. Išsiskyrimas būtinas, kad vėl galėtum susitikti. Draugai vis vien susieis - nesvarbu, po akimirkos ar po kelių gyvenimų"
R.Bach
R.Bach
Kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo...
R. V. Emersonas
Vaikai didžiulė paguoda senatvėje. Tiesa, kartais atrodo, kad su jais pasensi per vieną dieną! - Lionel Kauffman
Dvi varlytės
Į indą su grietine įkrito dvi varlytės.
Nei kadais, nei dabar negaliu išsiaiškinti, kaip jos ten pateko.
Skaitydama japonų pasaką, galvojau ir vienaip , ir kitaip, indą su
gietine mačiau stovintį ir akmenų sode, ir žolėj, ir vandeny, ir
drėgnoj duobėj, kur kaip tyčia tų dviejų varlyčių gyventa. Dabar
galvos dėl to nebesuku, nes supratau, kad ne įkritimas svarbiausia.
Šiaip ar taip, abi varlytės pateko į didelę bėdą - iš baltos
klampynės išlipti neįmanoma. Viena susikryžiavo rankeles ant
krūtinėlės (kaip tik tokie žodžiai buvo pasakoje), mandagiai
(Japonijoj, matyt, ir varlytės gražiai išmokytos mandagumo)
atsisveikino su nelaimės drauge, oru, saule ir atsidavė likimo valiai.
Nesunku suprasti, kad ji pamažėle ėmė grimzti gilyn ir netrukus jos
gyvybėlė užgeso.
Antroji varlytė bėdą sutiko kitaip: ji ėmė be paliovos plakti
kojelėm, kad tik išsilaikytų paviršiuje, kad tik jos neįtrauktų ta
grėsminga balta gelmė! O kai jėgos visiškai išseko, kai varlytė
nebegalėjo pajudinti nė sąnarėlio, ji pajuto po savimi tvirtą
pagrindą, tarsi salelę! Sutelkus pačius paskutinius jėgų likučius, ji
atsispyrė nuo salelės ir iššoko iš indo, nė nenujausdama, kad ta
salelė buvo ne kas kita, o kaip jos pačios suplaktas sviesto
gumulėlis!
Man buvo gaila pirmosios varlytės. Man patiko antroji. Teisybę
pasakius, aš ligi šiol ja žaviuosi.
/Ramutė Skučaitė/
Į indą su grietine įkrito dvi varlytės.
Nei kadais, nei dabar negaliu išsiaiškinti, kaip jos ten pateko.
Skaitydama japonų pasaką, galvojau ir vienaip , ir kitaip, indą su
gietine mačiau stovintį ir akmenų sode, ir žolėj, ir vandeny, ir
drėgnoj duobėj, kur kaip tyčia tų dviejų varlyčių gyventa. Dabar
galvos dėl to nebesuku, nes supratau, kad ne įkritimas svarbiausia.
Šiaip ar taip, abi varlytės pateko į didelę bėdą - iš baltos
klampynės išlipti neįmanoma. Viena susikryžiavo rankeles ant
krūtinėlės (kaip tik tokie žodžiai buvo pasakoje), mandagiai
(Japonijoj, matyt, ir varlytės gražiai išmokytos mandagumo)
atsisveikino su nelaimės drauge, oru, saule ir atsidavė likimo valiai.
Nesunku suprasti, kad ji pamažėle ėmė grimzti gilyn ir netrukus jos
gyvybėlė užgeso.
Antroji varlytė bėdą sutiko kitaip: ji ėmė be paliovos plakti
kojelėm, kad tik išsilaikytų paviršiuje, kad tik jos neįtrauktų ta
grėsminga balta gelmė! O kai jėgos visiškai išseko, kai varlytė
nebegalėjo pajudinti nė sąnarėlio, ji pajuto po savimi tvirtą
pagrindą, tarsi salelę! Sutelkus pačius paskutinius jėgų likučius, ji
atsispyrė nuo salelės ir iššoko iš indo, nė nenujausdama, kad ta
salelė buvo ne kas kita, o kaip jos pačios suplaktas sviesto
gumulėlis!
Man buvo gaila pirmosios varlytės. Man patiko antroji. Teisybę
pasakius, aš ligi šiol ja žaviuosi.
/Ramutė Skučaitė/
Ką aš darau, kai pamatau nepaprastai žavų žmogų? Aš spoksau, šypsausi ir kai pavargstu, padedu veidrodį į šoną. (Gaurav Sidana)
Žmogui reikia tiek nedaug - tik jaustis reikalingu. Kažkam. Jausti, kad esi reikalingas tam vienam žmogui . Reikalingas kasdien, kaip oras, kaip vanduo.
Žmogui reikia tiek nedaug paprastų ir mažų dalykų: saulėto ryto, šypsenos ir šiek tiek dėmesio, mylimo žmogaus apkabinimo, išklausymo ir supratimo
Žmogui reikia tiek nedaug tik atsimerkti ir pamatyti, kiek aplink daug gražių dalykų. Reikia tik pastebėti tuos aplink esančius mažus gražius dalykus ir įsileisti juos į savo gyvenimą
Kad būtų laimingas, žmogui reikia tiek nedaug Bet kiek daug kartais reikia prarasti laiko ir jėgų, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia
Žmogui reikia tiek nedaug paprastų ir mažų dalykų: saulėto ryto, šypsenos ir šiek tiek dėmesio, mylimo žmogaus apkabinimo, išklausymo ir supratimo
Žmogui reikia tiek nedaug tik atsimerkti ir pamatyti, kiek aplink daug gražių dalykų. Reikia tik pastebėti tuos aplink esančius mažus gražius dalykus ir įsileisti juos į savo gyvenimą
Kad būtų laimingas, žmogui reikia tiek nedaug Bet kiek daug kartais reikia prarasti laiko ir jėgų, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia
