Priešvestuvinė depresija, stresas, nesutarimai

Jus tik nesinervinkit ir meskit visas mintis "nebenoriu teketi" i sali. Nes planuojant tai turbut visi vyrai atrodo didziausi stuobriai, kurie visiskai nesupranta jusu, nebemyli ir nesirupina vestuvemis. O jei nesirupina, tai ir vesti nebenori... Kai PO VESTUVIU jaudulys ir nuovargis praeis, suprasit, koki lobi gavot

O dar mane ZIAURIAI erzina, kad beveik visi ( t.y. draugai, pazistami, na jaunimas), kai pasakom kad tuokiames, tai tokias akis isvercia ir "KODEL???" Atrodo kazkoki nusikaltima darom... Tipo vos ne "ka durni?!" Negaliu pakest Cia turbut todel, kad abu labai jauni atrodom, bet kai pasakom, kas ir kaip, tai tada jau "aa.... " Grrr...

Tave tuojau prades uzknisti klausimas "O tai gal jau lelius bus tuoj?" Nes toks jausmas, kad siaip tuoktis tai nelabai pridera...

Itariu... Atrodo, kad santuoka - kazkoks nesuvokiamas visuomenes reiskinys...

O taip, patyriau pati O kai jau praeina banga klausimu "O tai gal jau lelius greitai bus" ir pasimato, kad visgi ne "is reikalo" vestuves, tai prasideda nauji klausimai "O kodel vaikelio dar nera? Juk jus jau susituoku, dabar jau laikas pradeti vaikelius gimdyti..." Ir nepanasu, kad tai greitai baigsis... Tiesa, i sita bent jau ismokau greitai atsikirsti: pagimdyti tai as galiu, bet priziuresi ir islaikysi ji tu

Cia geras

Tiems vyrams taip jau yra. Mano mama sako, kad ir taip jiems tos vestuvės yra didelis krūvis. Nes vis tiek apie vestuves merginos labiau svajoja. Vaikinui svarbu bendra visuma, o merginai detalės. MB iki šiol nesupranta, kodėl aš pykstu, kad pamergės bus visos su skirtingom suknelėm. Nuėjome šiandien į bažnyčią ir parodžiau jam pamerges su vienos spalvos suknelėm ir klausiu, ar gražu, sako - jo. O paskui sakau: tai ar supranti ko aš pykstu, o jis - ne.
[/quote]

man lygiai taip pat, as rupinuosi del kiekvienos smulkmeneles, jau baigiu net nukvakt nuo to planavimo... o maniskis absoliuciai nieko nemato

perskaičiau tavo zodžius- tai galiu tik pasakyt- man tas pats... viską darau per prievartą, vien dėl to, kad svečiai jau sukviesti, daug kur pinigai sumokėti... bet pačios šventės nebelaukiu.... ir taip rūpestėlių nenumatytų atsirado.. o būsimasis- tai dar daug laiko.. spėsi.. kur čia spėsi- liko vos 20d. bet jau niekuo nesirūpinu.. kiek turėjau planų, tiek ir dulka prirašyti lapai stalčiuose... kaip bus taip. svarbu suknelę turiu, gėlės užsakytos, žiedai yra, svečiai sukviesti, švęst bus kur. visa kita man dzin....

Iki vestuvių visas smulkmenas planavau ir dariau praktiškai viena. Padėjo tik Mb ir mano mama su seseria. Bet iš esmės ėjau iš proto. Paskutinę naktį beveik nemiegojau. Kai ryte darė makiažą, vos nenualpau, sesuo net davė valeriono lašų. Po ceremonijos bažnyčioje man visos isterijos ir depresijos praėjo. Laimei atsirado žmonių, kurie per vestuves labai labai padėjo ir neleido man dėl nieko nervintis tad per šventę rūpinausi tik savimi ir savo jaunikiu.

Patarimas depresuojančioms nuotakoms: susitaikykite, kad nors kurią smulkmeną jūs pamiršite ir kas nors nepavyks. Kuo daugiau darbo duokite kitiems. Pačios kuo daugiau ilsėkitės ir miegokite. Svarbiausia yra kuo greičiau susirasti žmogų(ar žmones), kuris nesavanaudiškai bus jūsų dešinioji ranka ir tą dieną ir pagal galimybes iki jos viską už jus padarys.

aha ,paskutine nakti ir as nemiegojau ne gana to ,dar pries vestuves viena diena visas 12 valandu ant ratu prabuvom!nes visos smulkmenos i viena vieta susidejo,grizom namo 12 valanada nakties
bet uz tai vestuviu diena buvo neapsakoma nuotaika,nei veinos asaros +ejom miegoti paskutiniai ,tai pirslys sake kad pries keturius metus tik tokia zvalia pora mate o kiek jaudinausi pries vestuves galvoju is laimes visa makiaza nuzliumbsiu ,,,bet viskas aciu dievui buvo gerai ...nesijaudinkit taip jaunosios viskas bus gerai....tik svarbu kad nuotaika butu,ir neziurekit i kitus o tik i save ....nes juk ta suknyte teks nusimti ta pacia diena,reikia savim zavetis,ir dziaugtis..juk viena karta taip buna ...sekmes visoms!!!

skaitau ir vėlei graudinuos... sakoma "vienas lauke - ne karys".. bet kartais taip jaučiuos.. nžn... jau daug visokių planų atsisakiau, daug ko nedarysiu, nebus nei preciziškai papuošto stalo, nei balionų, nei visų papuošimų kur sumąsčiusi buvau.. nieko.. net šukuosena galų gale bus tik paprastas kuodukas.. visko atsiakau, kad tik išsaugot ramybę viduje.. o kiti tarsi to nepastebi... atrodo, kad viskas gerai.. ir juk nepulsi ant kiekvieno kampo stūgaut kad blogai, kad kažkas neišeina..
nėra tos dešinios rankos pas mane.. bet gal kaip nors. viską atmetus, juk liko smulkmenos...

Aš manau, kad kai yra tokios didelės stresinės progos , kai jaudulys milžiniškas ir daug visokių rūpesčių, yra svarbiausi keli dalykai, kurie gali padėti išvengti bereikalingų nervų:

1. Nusistatyti prioritetus:- kas toje šventėje ar jos organizavime tau yra svarbiausia- t.y. kas, jei nepavyktų, paliktų traumą ar nemalonų jausmą visam gyvenimui, ką ir po daug metų būtų bjauru prisiminti, kas rimtai pakenktų savivertei ir turėtų pasekmių visam gyvenimui.

Tai yra pats sunkiausias žingsnis- nusistatyti prioritetus, nes kai įsisuki į rūpesčių karuselę, prarandi sveiką nuovoką, ir pradeda atrodyti, kad kiekvienas š. yra be galo svarbu, ir kad be jo, šventė bus ne tokia- reikia žinoti, kad tai yra psichologinis efektas ir iliuzija, o ne tikrovė, ir nuo tokio mąstymo bėgti kuo toliau, nes tik vėliau suprasi kiek nereikšmingi buvo tie dalykai, nes jų nebeliks nei tavo, nei kitų atmintyje, arba jie liks kaip linksmos, džiugią šypseną keliančios detalės, kurios iš laiko perspektyvos, kartu su visu jauduliu atrodys juokingos, ir netgi žavios (visokie techniniai nesklandumai, ir pan)- bus ką papasakoti vaikams

Ir pirmiausia kiek galima apsidrausti nuo tų nesėkmių, kurios iš tiesų gali palikti slogų jausmą visam laikui, net praėjus nemažai laiko po vestuvių, ir daugiausiai laiko skirti būtent tam, susitaikant su tuo, kad kiti dalykai nėra tokie svarbūs, kad ir kaip atrodytų, jog svarbu viskas- susitaikant su tuo, kad organizacinėms smulkmenoms bus mažiau dėmesio, ir kad niekas niekada nesigauna tobulai, o ir ne visada reikalingas tas tobulumas visur- todėl svarbiausia atskirti esmę nuo smulkmenų- panašiai kaip mokantis ar rašant diplominį darbą- labiausiai nesiseka tiems, kurie neskiria esminių dalykų, nuo šalutinių, ir stengiasi apžioti viską- tada būna daug nervų, ir rezultatas priešingas, nes neišpildoma reikalo esmė.

2. Kiek galima daugiau tų dalykų, kuriuos vargais negalais nustatėme kaip ne pačius svarbiausius- patikėti kitiems asmenims, iš anksto susitaikant su mintimi, kad kitas- ne tu, ir gali nebūt viskas idealu. Bet gi vestuvės vis tiek įvyks, nepriklausomai nuo to, ar tu užsidėsi plėmą ant suknelės, ar pamirši kokios nors prakalbos tekstą, ar vėluos fotografas (ką, tada iš vestuvių nei vienos nuotraukos nebus?- netikiu)!- blogiausiu atveju jas reikės atidėti- bet gi pasaulis nenustos suktis nuo to, net jei kam nors kils nepatogumų. ir dėl to gyvenimo trumpinti sau neverta, nes niekam negeriau nuo to


3. Sau pasilikti tik tuos rūpesčius ir reikalus, kurių niekas už tave negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pvz. reikia tavo parašo, ar pan.), ir kurie tau asmeniškai tokie svarbūs, kad atlikti ne taip kaip nori, visą gyvenimą kels nemalonius jausmus, graužatį. Sau pasilikti kuo mažiau rūpesčių, nes jaudulio pakanka ir be organizacinių dalykų- juk tai labai svarbus gyvenimo posūkis!

4. Jei atlikus svarbiausius reikalus liks laiko ir noro kažkuo dar rūpintis- tik tada užsiimti tais ne tokiais svarbiais, kuriuos perleidai kitam, bet jokiu būdu nebandyti iš karto viską apžioti pačiai.

5.Dėl išvaizdos- pirmiausia žiūrėti irgi, ne į detales, o į bendrą vaizdą- suknelės silustą, ar šukuosenos forma tinka prie veido formos, ir t.t. nes nuotrukose tikrai detalių nesimatys- ir pažiūrėjus į jas, tik gailėsiesi vėliau kam tiek nervų buvo dėl kokių nors batelių, kurių praktiškai nesimato (čia iš nesenos draugės vestuvinės patirties- kiek ji jaudinosi, į galą visiškai nusismulkino į detales- ir vėliau gailėjosi, kad tiek nervų dėl to, kas nesimato).
Ir tikrai nemačiau nuotakos, kurios išvaizdą iš esmės būtų sugadinęs blogas oras, menkutė dėmelė, kurios niekas apart jos nepastebėjo, ar vienas kitas išsitaršęs plaukelis, kuris nieko nekeičia- nuo to grožis ir prisiminimai tikrai nenukenčia, juo labiau nuotrukose, kurios lieka, tokių dalykų nesimato visiškai.


Mano viena dėstytoja sutresavusiems ir labai kažko bijantiems studentams sakydavo taip- kas baisiausio gali nutikti?- dažniausiai nieko- net ir pačiais kritiškiausiais atvejais- žemė nenustos suktis, ir gyvenimas eiti pirmyn, net jei vestuves teks atidėti dėl tecninių kliūčių- ką jau kalbėti apie visokias menkesnes kliūtis ar organizacinius nesklandumus.

Taigi, vestuvės įvyks- anskčiau ar vėliau, jei to norėsi, ir niekas tam nesukliudys, o tai ir svarbiausia