QUOTE(svytejimas ezero dugne @ 2008 08 09, 16:18)
Aš manau, kad kai yra tokios didelės stresinės progos , kai jaudulys milžiniškas ir daug visokių rūpesčių, yra svarbiausi keli dalykai, kurie gali padėti išvengti bereikalingų nervų:
1. Nusistatyti prioritetus:- kas toje šventėje ar jos organizavime tau yra svarbiausia- t.y. kas, jei nepavyktų, paliktų traumą ar nemalonų jausmą visam gyvenimui, ką ir po daug metų būtų bjauru prisiminti, kas rimtai pakenktų savivertei ir turėtų pasekmių visam gyvenimui.
Tai yra pats sunkiausias žingsnis- nusistatyti prioritetus, nes kai įsisuki į rūpesčių karuselę, prarandi sveiką nuovoką, ir pradeda atrodyti, kad kiekvienas š. yra be galo svarbu, ir kad be jo, šventė bus ne tokia- reikia žinoti, kad tai yra psichologinis efektas ir iliuzija, o ne tikrovė, ir nuo tokio mąstymo bėgti kuo toliau, nes tik vėliau suprasi kiek nereikšmingi buvo tie dalykai, nes jų nebeliks nei tavo, nei kitų atmintyje, arba jie liks kaip linksmos, džiugią šypseną keliančios detalės, kurios iš laiko perspektyvos, kartu su visu jauduliu atrodys juokingos, ir netgi žavios (visokie techniniai nesklandumai, ir pan)- bus ką papasakoti vaikams
Ir pirmiausia kiek galima apsidrausti nuo tų nesėkmių, kurios iš tiesų gali palikti slogų jausmą visam laikui, net praėjus nemažai laiko po vestuvių, ir daugiausiai laiko skirti būtent tam, susitaikant su tuo, kad kiti dalykai nėra tokie svarbūs, kad ir kaip atrodytų, jog svarbu viskas- susitaikant su tuo, kad organizacinėms smulkmenoms bus mažiau dėmesio, ir kad niekas niekada nesigauna tobulai, o ir ne visada reikalingas tas tobulumas visur- todėl svarbiausia atskirti esmę nuo smulkmenų- panašiai kaip mokantis ar rašant diplominį darbą- labiausiai nesiseka tiems, kurie neskiria esminių dalykų, nuo šalutinių, ir stengiasi apžioti viską- tada būna daug nervų, ir rezultatas priešingas, nes neišpildoma reikalo esmė.
2. Kiek galima daugiau tų dalykų, kuriuos vargais negalais nustatėme kaip ne pačius svarbiausius- patikėti kitiems asmenims, iš anksto susitaikant su mintimi, kad kitas- ne tu, ir gali nebūt viskas idealu. Bet gi vestuvės vis tiek įvyks, nepriklausomai nuo to, ar tu užsidėsi plėmą ant suknelės, ar pamirši kokios nors prakalbos tekstą, ar vėluos fotografas (ką, tada iš vestuvių nei vienos nuotraukos nebus?- netikiu)!- blogiausiu atveju jas reikės atidėti- bet gi pasaulis nenustos suktis nuo to, net jei kam nors kils nepatogumų. ir dėl to gyvenimo trumpinti sau neverta, nes niekam negeriau nuo to
3. Sau pasilikti tik tuos rūpesčius ir reikalus, kurių niekas už tave negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pvz. reikia tavo parašo, ar pan.), ir kurie tau asmeniškai tokie svarbūs, kad atlikti ne taip kaip nori, visą gyvenimą kels nemalonius jausmus, graužatį. Sau pasilikti kuo mažiau rūpesčių, nes jaudulio pakanka ir be organizacinių dalykų- juk tai labai svarbus gyvenimo posūkis!
4. Jei atlikus svarbiausius reikalus liks laiko ir noro kažkuo dar rūpintis- tik tada užsiimti tais ne tokiais svarbiais, kuriuos perleidai kitam, bet jokiu būdu nebandyti iš karto viską apžioti pačiai.
5.Dėl išvaizdos- pirmiausia žiūrėti irgi, ne į detales, o į bendrą vaizdą- suknelės silustą, ar šukuosenos forma tinka prie veido formos, ir t.t. nes nuotrukose tikrai detalių nesimatys- ir pažiūrėjus į jas, tik gailėsiesi vėliau kam tiek nervų buvo dėl kokių nors batelių, kurių praktiškai nesimato (čia iš nesenos draugės vestuvinės patirties- kiek ji jaudinosi, į galą visiškai nusismulkino į detales- ir vėliau gailėjosi, kad tiek nervų dėl to, kas nesimato).
Ir tikrai nemačiau nuotakos, kurios išvaizdą iš esmės būtų sugadinęs blogas oras, menkutė dėmelė, kurios niekas apart jos nepastebėjo, ar vienas kitas išsitaršęs plaukelis, kuris nieko nekeičia- nuo to grožis ir prisiminimai tikrai nenukenčia, juo labiau nuotrukose, kurios lieka, tokių dalykų nesimato visiškai.
Mano viena dėstytoja sutresavusiems ir labai kažko bijantiems studentams sakydavo taip- kas baisiausio gali nutikti?- dažniausiai nieko- net ir pačiais kritiškiausiais atvejais- žemė nenustos suktis, ir gyvenimas eiti pirmyn, net jei vestuves teks atidėti dėl tecninių kliūčių- ką jau kalbėti apie visokias menkesnes kliūtis ar organizacinius nesklandumus.
Taigi, vestuvės įvyks- anskčiau ar vėliau, jei to norėsi, ir niekas tam nesukliudys, o tai ir svarbiausia
1. Nusistatyti prioritetus:- kas toje šventėje ar jos organizavime tau yra svarbiausia- t.y. kas, jei nepavyktų, paliktų traumą ar nemalonų jausmą visam gyvenimui, ką ir po daug metų būtų bjauru prisiminti, kas rimtai pakenktų savivertei ir turėtų pasekmių visam gyvenimui.
Tai yra pats sunkiausias žingsnis- nusistatyti prioritetus, nes kai įsisuki į rūpesčių karuselę, prarandi sveiką nuovoką, ir pradeda atrodyti, kad kiekvienas š. yra be galo svarbu, ir kad be jo, šventė bus ne tokia- reikia žinoti, kad tai yra psichologinis efektas ir iliuzija, o ne tikrovė, ir nuo tokio mąstymo bėgti kuo toliau, nes tik vėliau suprasi kiek nereikšmingi buvo tie dalykai, nes jų nebeliks nei tavo, nei kitų atmintyje, arba jie liks kaip linksmos, džiugią šypseną keliančios detalės, kurios iš laiko perspektyvos, kartu su visu jauduliu atrodys juokingos, ir netgi žavios (visokie techniniai nesklandumai, ir pan)- bus ką papasakoti vaikams
Ir pirmiausia kiek galima apsidrausti nuo tų nesėkmių, kurios iš tiesų gali palikti slogų jausmą visam laikui, net praėjus nemažai laiko po vestuvių, ir daugiausiai laiko skirti būtent tam, susitaikant su tuo, kad kiti dalykai nėra tokie svarbūs, kad ir kaip atrodytų, jog svarbu viskas- susitaikant su tuo, kad organizacinėms smulkmenoms bus mažiau dėmesio, ir kad niekas niekada nesigauna tobulai, o ir ne visada reikalingas tas tobulumas visur- todėl svarbiausia atskirti esmę nuo smulkmenų- panašiai kaip mokantis ar rašant diplominį darbą- labiausiai nesiseka tiems, kurie neskiria esminių dalykų, nuo šalutinių, ir stengiasi apžioti viską- tada būna daug nervų, ir rezultatas priešingas, nes neišpildoma reikalo esmė.
2. Kiek galima daugiau tų dalykų, kuriuos vargais negalais nustatėme kaip ne pačius svarbiausius- patikėti kitiems asmenims, iš anksto susitaikant su mintimi, kad kitas- ne tu, ir gali nebūt viskas idealu. Bet gi vestuvės vis tiek įvyks, nepriklausomai nuo to, ar tu užsidėsi plėmą ant suknelės, ar pamirši kokios nors prakalbos tekstą, ar vėluos fotografas (ką, tada iš vestuvių nei vienos nuotraukos nebus?- netikiu)!- blogiausiu atveju jas reikės atidėti- bet gi pasaulis nenustos suktis nuo to, net jei kam nors kils nepatogumų. ir dėl to gyvenimo trumpinti sau neverta, nes niekam negeriau nuo to
3. Sau pasilikti tik tuos rūpesčius ir reikalus, kurių niekas už tave negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pvz. reikia tavo parašo, ar pan.), ir kurie tau asmeniškai tokie svarbūs, kad atlikti ne taip kaip nori, visą gyvenimą kels nemalonius jausmus, graužatį. Sau pasilikti kuo mažiau rūpesčių, nes jaudulio pakanka ir be organizacinių dalykų- juk tai labai svarbus gyvenimo posūkis!
4. Jei atlikus svarbiausius reikalus liks laiko ir noro kažkuo dar rūpintis- tik tada užsiimti tais ne tokiais svarbiais, kuriuos perleidai kitam, bet jokiu būdu nebandyti iš karto viską apžioti pačiai.
5.Dėl išvaizdos- pirmiausia žiūrėti irgi, ne į detales, o į bendrą vaizdą- suknelės silustą, ar šukuosenos forma tinka prie veido formos, ir t.t. nes nuotrukose tikrai detalių nesimatys- ir pažiūrėjus į jas, tik gailėsiesi vėliau kam tiek nervų buvo dėl kokių nors batelių, kurių praktiškai nesimato (čia iš nesenos draugės vestuvinės patirties- kiek ji jaudinosi, į galą visiškai nusismulkino į detales- ir vėliau gailėjosi, kad tiek nervų dėl to, kas nesimato).
Ir tikrai nemačiau nuotakos, kurios išvaizdą iš esmės būtų sugadinęs blogas oras, menkutė dėmelė, kurios niekas apart jos nepastebėjo, ar vienas kitas išsitaršęs plaukelis, kuris nieko nekeičia- nuo to grožis ir prisiminimai tikrai nenukenčia, juo labiau nuotrukose, kurios lieka, tokių dalykų nesimato visiškai.
Mano viena dėstytoja sutresavusiems ir labai kažko bijantiems studentams sakydavo taip- kas baisiausio gali nutikti?- dažniausiai nieko- net ir pačiais kritiškiausiais atvejais- žemė nenustos suktis, ir gyvenimas eiti pirmyn, net jei vestuves teks atidėti dėl tecninių kliūčių- ką jau kalbėti apie visokias menkesnes kliūtis ar organizacinius nesklandumus.
Taigi, vestuvės įvyks- anskčiau ar vėliau, jei to norėsi, ir niekas tam nesukliudys, o tai ir svarbiausia
atsispausdinsiu tavo žodžius...
ir vis skaitysiuu, kai bus jau lb blogai... nes jaučiuos kaip tas laikrodukas- širdelė tiksi, o rodyklės- rankos, nesisuka... 
lb AČIŪ už palaikymą..
