Apie tikėjimą matomu/nematomu

Is dalies as sutinku su senos pazistamos postais. Bet salia to giliai tikiu, kad egzistuoja ir nematerialusis pasaulis
O kas liecia ta vaika, duok Dieve jam amzina atilsi ir ramybe nes nezinojo ka daro, tai kaip supratau berniukas buvo ir pas pasichiatra ir vaistus gere ir kaip pats salia to rase ruke. Problemos buvo jo saves nepasitikejime, nesuvokime asmenybes ir pasaulio, kaip rase jautesi kitoks, atstume draugai (o gal net neatstume, pats atsiribojo). Tiesiog nerado tinkamu zmoniu, tinkamu laikui, kurie pasakytu koks jis puikus ir kad su laikui tie raudonavimai praeis ir tt.. Jam net niekas nesivaideno kiek suprantu, o ji istikdavo kaip panika savotiska kai zmogus atkreipdavo i ji demesi. Bet ta panika neturi nieko bendra su paranormaliais reiskiniais.
Tiesa, buvo kita dalyve cia sm, kuri kalbejo man apie savizudybe. Rase nemazai postu iv. temose, taciau reakcija zmoniu buvo na daugmaz konfliktiska. Nemanau, kad ji buvo suprasta. Nezinau ar ji dar gyva, bet nejauciu jokios kaltes. Pus lietuvoj savigaila, savigrauza, saves menkinimas, pesimistines nuotaikos yra labai normalus reiskinys. Be to vertybes nukreiptos i karjera, materialu plana. O zmogus is prigimties yra gamtiskas, jame egzistuoja dievo troskimas. Todel nuolat jauciasi kovoje, disharmonijoj su aplinka ir vidiniu pasauliu. Jei tu savo sirdyje ramus, niekada nekils minciu apie savizudybe... As pati asmeniskai esu sapnavusi sapna, kuriame prigeriau vaistu. Tame sapne kazkuria sekundes dali as supratau, kad noriu gyventi, bet viskas, kad negaliu atsaukti sprendimo, kad nebera kelio atgal ir tuoj mirsiu. Tame sapne buvo didziule baime ir gailejimasis del priimto sprendimo. Nors tai tebuvo sapnas, po jo man niekada nera kile minciu apie savizudybe (zinau, kad iv. gyvenimo situacijose ne viena zmogu aplanko tokios mintys). Viskas yra nedalomai susije. Net kai kurie sapnai nera atsitiktiniai, o duoti mums kazka suprasti ir suvokti.
Sia proga noriu visoms palinketi stabilios psichines sveikatos, sviesiu, dziaugsmingu sapnu ir samoningu sprendimu.

Amen Na va kaip smagu, kad per diskusija buvo priimtas abiem pusem tinkamas sprendimas Retai kurioje temoje taip pasitaiko

Atleiskit, kad vis čia braunuosi su savo problemom, gal sukurti atskirą temą, bet esu labai labai didelėj neiltyje ir panikoj.

Maždaug prieš mėnesį mane apėmė didelės mintys apie mirtį, žmogaus tęstinumą, kūną, jo funkcionavimą. Viskas ėmė prarsti prasmę, kai supratau, kad esame šaltos gamtos vaikai, kad esame laikini, esame vieniši šioje planetoje, nes atvirai pasakius, netikiu, kad diedukas ant debesies mums mojuoja pro žvaigždes... Nustojau tikėti net ir energijomis, nebent tiek, kiek jos veikia materialias atomų daleles.

Ir štai šiandien palaidojau savo šunį. Tiksliau, mano šeimos šunį. Kai jis buvo užmigdytas ir suvyniotas į patalynę, atėjau jį paglostyti ir pajutau tą sustingusį, šaltą, nepažįstamą jo kūną. Jis dingo į niekur. Užkasėme po šalta žeme. Tiesiog vietoj sirkuliuojančio kraujo, šilumos, jis tapo negyvu, atšalusiu padaru. Ir man dabar taip baisu, bijau ne dėl šunio, bet pačios mirties... Bijau, kad mes visi žmnės esame bėjėgiai, nėra stebuklų, nėra prasmės, esame čia evoliucijos dėka (maldauju, nekalbėkit tie, kuri tiki, kad mes iš Adomo ir Ievos...)... Šiandien turiu pabaigti magistro ataskaitą, paskutinė diena, o man tokia panika. Viskas atrodo be prasmės, juokinga, kaip toj absurdo teorijoj ir Sizifo akmenyje...

Taip, mokslininkai neatrado nieko šilto, dvasingo, sielios ar dar kažko, viskas iš tikro taip šalta...

Kaip tik ką tik grįžau su savo jau pagyvenusiu šunim iš laukų krantų, eidama irgi pagalvojau, kad kai kada nors... žodžiu, pagalvojau, kad ne tas gauruotas kūnas yra mano šuo, o kažkas daugiau, ir užkasus tai, ką matau, būtinai liks tas, kas nematoma, bet jaučiama. Negi manot, kad tik tas, kas matoma ir yra gyvo padaro pradžia bei pabaiga?

As anksciau tikejau sapnais, jie pildydavosi, perspedavo lyg, bet po tecio mirties jie pasikeite. Galiu tik dar truputi prideti, del jo mirties tikrai labai nepergyvenau, nes raminau save, kad jam taip lengviau, ir ne tik jam....Mamai taipogi... Nemanau, kad sapnuoti ivairiausias nesamones yra kokia tai liga Nes visi sapnuojame, nors tikrai buciau laimingesne jei nesapnuociau

Nežinau... Mano šuniukas mano širdyje yra. Bet ar yra kas toliau - nežinau...

Tiesą pasakius labai pradėjau panikuoti. Pradėjau bijoti mirties, tos baigties - dėl savo artimųjų ir dėl savęs... Jaučiuosi tokia viena šioje vienišų žmogelių planetoje... Su visomis neišvengiamybėmis...

Reikia kazkaip surasti kazka gero siame gyvenime Jei surasiu, pasidalinsiu
Suprantama , kad seima, artimieji, sveikata yra jau labai gerai, suniuko netekti gal atstos kitas sunkiukas
Kodel taip bijai mirties? Juk tai neisvengiama.....O yra ar nera kazkas po musu, suzinosime tiktai patys, kai ateis laikas

Šaunuolė, Febrez.
Toks jausmas, kad keitiesi tiesiog akyse.
Pesimizmas praeityje, dabartis - optimizmo paieškos. Ir kitų skausmui neabejinga.

Niekas be mūsų pačių mums laimės nesukurs.
O ir nelaimes turim pereiti patys.
Ir bent geru žodžiu palaikyti kitą.

Nežinaum visą gyvenimą stengiausi apie tai daug negalvoti, paguodai pasisemdavau religijų, astrologijų, reinkarnacijų, tačau kai supratau, kad tai išmislas tiesiog... surakino mane.

As niekada nebuvau abejinga kitu skausmui, o ir mirties nebijau, kazkodel...Pesimizmo manyje oho kiek daug, tu ne neisivaizduoji

As vakar jau velai po megiamo serialo isvedziau savo suni taip pat pasivaiksciot. Kadangi seniau buvom uzpulti pitbulio, tai dabar retai galiu ji paleist nuo pavadzio, nes po to ivykio tapo itin agresyvus kitu sunu atzvilgiu. Bet vakar jau buvo velu, aplink nesimate nei vieno vedziotojo, tad truputi pasivaiksciojus ji paleidau. Pati kaip vaikas ciuzinejau ant uzsalusio ledo. O suo pamates, kad eme selti Zodziu issidukom abu, parejau tokia visa raudonais zandais kaip vaikystej ir pagalvojau kaip nuostabu, kaip gera. Ir nesvarbu, kad suo uz keletos meteliu gali "iseiti", jis tikrai neliks tik saltas kunas, bet liks kaip didelis mano gyvenimo stebuklas, neapsakomai siltas prisiminimas, nuostabus padaras, leidziantis man jaustis reikalinga, mylima. Jo dvasia visada yra ir bus mano sirdyje. Ir nesvarbu kiek gyvunu po jo dar turesiu, jis toks prielipa neabejotinai vieninelis

Panika apie gyvenimo beprasmybe kyla is nezinojimo is atskirumo jausmo. Kad ir mes cia ateidamos i foruma turime bendruma, bendra poreiki ieskoti atsakymu i gyvenimo klausimus, poreiki bendrauti su bendraminciais.
Gamta nera salta, ji mus maitina, sildo. Negi tai nera stebuklas? Negi nera stebuklas kai iskrenta pirmasis sniegas arba pavasari pirmakart issirengiam iki plonu rubeliu ir vejo dvelksmas buna toks malonus. Negi nera stebuklas pasimatymai, seimos kurimas . Negi nera stebuklas buti uz kanors atsakingam. Tuo budu pats tampi Dievu ir kureju. Negi nera stebuklas savo rankomis sukurti kazka grazaus (sodai, rankdarbiai, projektai, etc)

Skleidziates mano akyse
Del girdimu balsu tai visai rimtai siulau nueiti pas neurologa, gali buti uzspaustos kaklo kraujagysles As ne kikenima girdedavau, o uzeidavo traukinio uzimas O kadangi gyvenu netoli traukinio pervazos, tai net ausis uzsikimsdavau, norejau isitikinti, ar tikrai traukinys svilpia, perspedamas neatsargius ir drasius vairuotojus, ar cia "svilpia" mano ausyse. Krauja skystinantys vaistai ir kaklo srities masazai isgelbejo mane nuo "traukinio"