Atsiradus naujai Angelelio Mamytei man viskas vel sukilo... Kodel taip nutinka? Man kazkas sake, kad zmogui nebuna skirta perdaug skausmo, o skirta tiek, kiek jis gali istvert. Kazkas auksciau uz mane vadinasi megsta labai praktikuotis, kiek galesiu istvert, nes vienas smugis po kito ateina, praeina, ateina, praeina..
Protu sunku suvokti, iš kur mamos pas jus tiek stiprybės.. Man vien tik paskaičius šią temą taip širdį suspaudė,kad galvojau širdis išsprūs iš krūtinės.. Aš irgi turiu mažą vaikutį, ir kartais gerai,kad yra tokių temų, nes jos primena žmogui, kaip reikia branginti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką praleistą su savo artimu ir brangiu žmogumi. O mes gyvenime ieškome vien rūpesčių, kažkur bėgame, skubame, esame nepatenkinti, nelaimingi kažko. Ir nesuvokiame , kokie iš ties esame be galo laimingi ir reikia branginti tai ką turime, nes tai didžiausias turtas
Labutes 
Ech, na va - uzklydau - ir vel liudeselis..... Uzuojauta angeliuko mamytei.. Laikykis.. Net nezinau ka pasakyti, o ir zodziai cia nepadeda. Gal tiesiog apkabinu
Biskis - sveikinu - puiki liniuote
Ech, na va - uzklydau - ir vel liudeselis..... Uzuojauta angeliuko mamytei.. Laikykis.. Net nezinau ka pasakyti, o ir zodziai cia nepadeda. Gal tiesiog apkabinu
Biskis - sveikinu - puiki liniuote
Angeliuko -mamyte, gerai Suleima sako, žodžiai čia beprasmiai... Apkabinu ir linkiu daud stiprybės...
Aš esu girdėjusi, kad Dievas siunčia išbandymus tik stipriems žmonėms...bet kiek galima...praeiti metai buvo labai nesėkmingi, kol sužinojau apie mažiuką, pakeičiau darbą, viskas atrodė susitvarkė, džiaugsmas ir begalinis laukimas...ir vėl smūgis, tik šį kartą pats baisiausias koks tik galėjo nutikti...
Kiekvieną dieną užsimerkus stengiuosi prisiminti tą akimirką kai Jį pamačiau, nors žinau, kad nuo to man dar sunkiau, bet nenoriu pamiršti kaip Jis atrodė...bijau kad išnyks Jo veidukas iš atminties, nes daugiau jokio prisiminimo neturiu...
Ačiū visoms už palaikymą...Stengiuosi būti stipri, bet kartais tas skausmas stipresnis už mane
Kiekvieną dieną užsimerkus stengiuosi prisiminti tą akimirką kai Jį pamačiau, nors žinau, kad nuo to man dar sunkiau, bet nenoriu pamiršti kaip Jis atrodė...bijau kad išnyks Jo veidukas iš atminties, nes daugiau jokio prisiminimo neturiu...
Ačiū visoms už palaikymą...Stengiuosi būti stipri, bet kartais tas skausmas stipresnis už mane
[quote=angeliuko-mamyte,2013 04 05, 12:21]
Manau tikrai niekada nepamirsi veiduko. As spejau pamatyt veiduka, visa savo maziuka suneli...Girdejau,kaip megino surikt pirma karta, kaip kojytem ir rankytem mosikavo, kaip reanimavo ant stalo salia ir issinese i naujagimiu skyriu. Po pusvalandzio suzinojom, kad neisgyveno- is skausmo as net verkt negalejau 3 dienas, buvau issigandus, kad gal man kazkas ne taip, vis atsiprasinejau aplinkiniu, kad man rupi, tikrai rupi, tiesiog neiseina verkt. O dabar zinau, kad asaros niekada nesibaigia, ju visada atsiranda...
Bukim stiprios. Mano skausmas trunka neilgai, bet pries daugiau laiko netekti patyrusios mamytes rase, kad skausmas daug kartu pakeicia pavidala, busena. Kad jis lieka, bet tampa kitoks.
Bendraukim, kalbekimes, tylekim, tikekim, kad gyvenimas tesiasi.
Manau tikrai niekada nepamirsi veiduko. As spejau pamatyt veiduka, visa savo maziuka suneli...Girdejau,kaip megino surikt pirma karta, kaip kojytem ir rankytem mosikavo, kaip reanimavo ant stalo salia ir issinese i naujagimiu skyriu. Po pusvalandzio suzinojom, kad neisgyveno- is skausmo as net verkt negalejau 3 dienas, buvau issigandus, kad gal man kazkas ne taip, vis atsiprasinejau aplinkiniu, kad man rupi, tikrai rupi, tiesiog neiseina verkt. O dabar zinau, kad asaros niekada nesibaigia, ju visada atsiranda...
Bukim stiprios. Mano skausmas trunka neilgai, bet pries daugiau laiko netekti patyrusios mamytes rase, kad skausmas daug kartu pakeicia pavidala, busena. Kad jis lieka, bet tampa kitoks.
Bendraukim, kalbekimes, tylekim, tikekim, kad gyvenimas tesiasi.
QUOTE(angeliuko-mamyte @ 2013 04 05, 08:26)
Mėnesis vilties, kad kažkas Ten...Amžinybėj augina ir mano Angeliuką...
Jungiuosi ir aš prie jūsų, nes niekas kitas negali suprasti to skausmo, kaip tik tai patyrusios mamos...
Kovo 3 diena buvo pati baisiausia mano gyvenime, kai sužinojau kad išnešiotas ir sveikas mano lėliukas jau miręs...pabudus ryte nebejaučiau judesiukų, su nerimu išvažiavom į ligoninę ir ten pasakė, kad jau nieko padaryti nebegali....Kitą rytą pagimdžiau savo berniuką...didelį ir labai gražų....
Praėjo mėnesis, skausmas ir ilgesys su kiekviena diena atrodo vis didesnis...ir tas klausimas KODĖL????? Daugelio pasakymas "tokia Dievo valia"...Bet kodėl tada Dievas tiek laiko leido džiaugtis, svajoti ir per kelias sekundes viską atėmė....Iš to džiaugsmo liko didžiulis skausmas, o iš svajonių supiltas mažas kapelis ;((
Tokia sumaištis viduj ir nežinau kaip susitaikyti su ta netektim....
Jungiuosi ir aš prie jūsų, nes niekas kitas negali suprasti to skausmo, kaip tik tai patyrusios mamos...
Kovo 3 diena buvo pati baisiausia mano gyvenime, kai sužinojau kad išnešiotas ir sveikas mano lėliukas jau miręs...pabudus ryte nebejaučiau judesiukų, su nerimu išvažiavom į ligoninę ir ten pasakė, kad jau nieko padaryti nebegali....Kitą rytą pagimdžiau savo berniuką...didelį ir labai gražų....
Praėjo mėnesis, skausmas ir ilgesys su kiekviena diena atrodo vis didesnis...ir tas klausimas KODĖL????? Daugelio pasakymas "tokia Dievo valia"...Bet kodėl tada Dievas tiek laiko leido džiaugtis, svajoti ir per kelias sekundes viską atėmė....Iš to džiaugsmo liko didžiulis skausmas, o iš svajonių supiltas mažas kapelis ;((
Tokia sumaištis viduj ir nežinau kaip susitaikyti su ta netektim....
Stipriai stipriai apkabinu....
Papildyta:
I pasakyma "tokia dievo valia" mano esybe sureaguoja labai priesiskai visad. Nezinau, nemoku paaiskinti ir pati nesuprantu, bet sukyla toks beprotiskas pyktis..
Greiciausiai nesuprantu sito ir nebesuprasiu
Angeliuko mamytei ir jos šeimai-užuojauta ir begalinės stiprybės, mano situacija buvo analogiška, nelysiu į savo prisiminimus, nes ta diena buvo, kaip pasaulio pabaiga mano susikurtam gyvenimui, ta diena daug ka pakeitė: mano pasaulėžiūra, vertybes ir netgi draugus. Deja, bet Jos veidas blėsta, džiaugiuos, kad turiu menką albumėlį, kartais slapčia nuo visų pasižiūriu, pašnekinu aš Ją, juokingai graudu. O atsakymas kodėl, man jau aiškus, nes daug kovojau, ka sužinoti, mano atbeju liga nėštumo metu, bet tas kodėl atsitiko, tai man, nedigsta, neapleidžia mintys, kad tai bausmė, tik dar neradau už ką...
Laikykis, kalbėk čia, nelengva būti Angelo mama
Laikykis, kalbėk čia, nelengva būti Angelo mama
[quote=Largesize,2013 04 05, 13:46]
Tokiem sakantiem, kad "dievo valia" visada atsakau, kad jo, manau, nera. Iki galo netikiu, kad nera, netikiu, kad ir yra, bet kas taip sako- mano zinantys viska ir galintys patart, o tas labai pykdo ir mane. Dar kartais sako- dievas skyre isbandyma, dievas pades ji iveikt. Toks jausmas kad neturi ka veikt ir meto nelaimes, tada stebi, kaip kas susitvarko.
Tokiem sakantiem, kad "dievo valia" visada atsakau, kad jo, manau, nera. Iki galo netikiu, kad nera, netikiu, kad ir yra, bet kas taip sako- mano zinantys viska ir galintys patart, o tas labai pykdo ir mane. Dar kartais sako- dievas skyre isbandyma, dievas pades ji iveikt. Toks jausmas kad neturi ka veikt ir meto nelaimes, tada stebi, kaip kas susitvarko.
QUOTE(angeliuko-mamyte @ 2013 04 05, 11:21)
Aš esu girdėjusi, kad Dievas siunčia išbandymus tik stipriems žmonėms...bet kiek galima...praeiti metai buvo labai nesėkmingi, kol sužinojau apie mažiuką, pakeičiau darbą, viskas atrodė susitvarkė, džiaugsmas ir begalinis laukimas...ir vėl smūgis, tik šį kartą pats baisiausias koks tik galėjo nutikti...
Kiekvieną dieną užsimerkus stengiuosi prisiminti tą akimirką kai Jį pamačiau, nors žinau, kad nuo to man dar sunkiau, bet nenoriu pamiršti kaip Jis atrodė...bijau kad išnyks Jo veidukas iš atminties, nes daugiau jokio prisiminimo neturiu...
Ačiū visoms už palaikymą...Stengiuosi būti stipri, bet kartais tas skausmas stipresnis už mane
Kiekvieną dieną užsimerkus stengiuosi prisiminti tą akimirką kai Jį pamačiau, nors žinau, kad nuo to man dar sunkiau, bet nenoriu pamiršti kaip Jis atrodė...bijau kad išnyks Jo veidukas iš atminties, nes daugiau jokio prisiminimo neturiu...
Ačiū visoms už palaikymą...Stengiuosi būti stipri, bet kartais tas skausmas stipresnis už mane
Kaip gaila...kaip gaila...tiesiog apkabinu......
Taip,
Dievas mums siunčia išbandymus vaikų mirtimis...
O ką Dievas daro tom kurios juos nužudo arba palieka?Nesuprantami man tokie išbandymai
Manau kas tiki tuo D, tam ir lengviau visą kaltę jam suversti, kažkaip pateisinti, bet kai mano tikėjimas žlugo, ir žinau , kad jox čia D ne prie ko, tai erzina tokie pasisakymai. Kitiems tikėjimas-išsigelbėjimas, bet man...kaip tikėjimo objektas man jis nebegzistuoja, bet krikščioniškųjų papročių laikausi, na pvz krikštynos...
Aš irgi jau nebežinau kaip su tuo Dievu yra...daug kartų gyvenime jis man yra padėjęs, kai prašiau jo pagalbos...bet šį kartą prašymai nepadėjo ir aš labai juo nusivyliau...Per Velykas nuėjus į bažnyčią bandžiau prašyti kad suteiktų man tikėjimo ir stiprybės, bet ilgiau nei 10 min negalėjau išbūti, išbėgau iš bažnyčios pykdama ant jo...
Aciu xiuke ir Largesize
Laukiu ekspertizės ir komisijos išvadų kodėl taip atsitiko, gal tada bus man aiškiau nes dabar nesuvokiu nuo ko...po ekspertizės pasakė kad trombai virkštelėj susidarė, bet net mano gydytoja nesupranta kaip ir nuo ko...
Aciu xiuke ir Largesize
Laukiu ekspertizės ir komisijos išvadų kodėl taip atsitiko, gal tada bus man aiškiau nes dabar nesuvokiu nuo ko...po ekspertizės pasakė kad trombai virkštelėj susidarė, bet net mano gydytoja nesupranta kaip ir nuo ko...
