Kąsnelis šiaurės Prancūzijos

Tai vadinasi Beyeux drobės jau irgi nebelankysim...
Traukiam į paplūdimius.

Arromanches miestelis, kurio Gold paplūdimyje 1944m. per 3 mėnėsius išsilaipino ~ 2,5 milijono karių, atgabenti 4 milijonai tonų ginkluotės, ir 500 000 transporto priemonių (oho, kokie skaičiai vienam paplūdimuke, paieškojau ir nustebau)



Lynoja...



Pavažiuojam toliau. Miestelis Vierville-sur-Mer. Ieškom amerikiečių kapinių. Nuorodos yra, bet kažkaip ne taip viskas greitai.





Jau pravažiuojant matau, kad kapinės dirba iki 17 val. O šakutės, be poros minučių penkios. Šoku iš dar galutinai nesustojusios mašinos ir lekiu pažiūrėti ar spėsim. Prie kapinių sargas jau nebeįleidžia, - 17 val. Aš jam pasakoju, kad mes trumpam, tik pažiūrėti, nieko konkrečiai nelankysim. Jis kinkuoja galvą į šalis. Pasakoju, kad važiavom iš toli, ir kad dar stovi mašinos su kapinėse esančiais žmonėmis, kad mes išeisim tikrai greičiau, nei tos mašinos išvažiuos. Jis kinkuoja galvą toliau... Sakau, būkit geras, vaikams noriu parodyt... Tada sargui neišlaikė nervai, ir jis ten kažką rėkaut pradėjo, su rankom mosikuotis... žodžiu... aplankykim virtualiai



Na, tai traukiam į Omahą paplūdimį, kuriame išsilaipino amerikiečių kariai.
Ramiai skalauja vanduo smėliuką, ramuma, gražuma. Pasivaikštom. Sutinkam kiškiukus lakstančius po žolytę. Paskaitinėjam paminklą, kuriame surašytos žuvusiųjų pavardės. Dieve, kaip baisu, kai žuvę du broliai, trys.... Kaip jų motinom reikėjo tai ištverti....





Grįžtam atgal, po maždaug valandos, pravažiuojam tą patį kapinių įėjimą, dar mašinos tebėra. Na, nelemta buvo pamtyti

Kažkoks muziejus pakeliui su iškaba apie II pasaulinį karą, nestojam, nes jei jau kapinės nebedirba, tai muziejai tuo labiau
Bet žadėjau sūnui parodyti bunkerius ir kt. įtvirtinimus.... Pakeliui matėm ženklus į bateriją, tai važiuojam link jos. Na ir sėkmingai pasiekiam.
Papildyta:
















Kažkaip nemėgstu žiūrėti filmų apie karą. Tai važinėjant po Normandiją, nebuvau mačius “Gelbstint eilinį Rajaną”, ir labai tuo džiaugiausi, nes man tokia ten ramuma pasirodė, ir tie visi bunkeriai ir įtvirtinimai nebaisūs (matyt fantazija tiek neneša). Bet grįžus aš tą filmą pažiūrėjau.... Kažkada ten tiek kraujo buvo pralieta, tiek skausmo...

Pagalvojau, kad geresnės vietos kareivių kapinėms nerastum

Keliaujam atgal

Rimuk, kaip prabangiai

laukiam, kas bus toliau

Na, ta prabanga, po 7-10€/kg

Sunkiai kasasi man aprašymas

Aštunta kelionės diena

Pusryčiamas, kaip jau įprasta, kruasanai ir bagetės
Bet šauniausia tai, kad šviečia saulė
Iš vakaro galvojom, gal į kokį didesnį miestą palėkt, bet kai toks oras, tai nea

Vėl į kelią. Važiuojam nemokamais keliais, tai kiekvienoj sankryžoj žiedas, net galva gali apsisukti

Žydintys linai



Atvažiavom į Eretratą, pas dramblius, tik šįkart su saule





Užkopėm ant vidurinio drambliuko



Į viena pusę matosi didysis





Matot tuos mažus brūkšnelius ant dramblio nugaros Dar visai nedaug žmogelių prisirinkę



Papildyta:
Į kitą pusę- mažasis dramblys





Uz nugaros golfo laukai





Einam ir ant didžiojo dramblio kupros pajodinėti













Papildyta:


Dabar jau matom vidurinįjį dramblį iš dešinės pusės





O nuo didžiojo dramblio į kairę atsiveria vaizdas į Cap d’Antifer



Labai norėčiau čia keletą dienų pabūti, pasivaikščioti uolų viršūnėmis, deja, net gi šią vienintelę niekas toliau su manim neina. Visi pavargę, išalkę ir t.t.
Net negali paėjėti iki Cap d’Antifer.... Vyras nuramina, kad nuvažiuosim su mašina, bus arčiau...
Sukamės atgal..






Kiškiukams golfas irgi prie širdies, tiksliau prie skrondžio





Papildyta:
Einam kur nors prisėst pasistiprint...





Miestelyje vyksta kažkokios vaikų varžybos, tik nelabai supratom kokios
Nors Etretatą net nelabai galima pavadinti miesteliu ~ 1550 gyventojų

Pavalgėm, o dabar į Cap d’Antifer.... Hm... o čia ir prasideda.... Nuorodų nėra. Važiuojam vienur, privatus kelias, kitur - privažiuojam švyturį ir viskas aptverta viela, nuvažiuojam dar kažkur - kažkokia naftos saugykla ir kaitininkų bazė...









Tai spėkit, ar mes ten nukakom...
Aišku, kad ne...

Tenka suktis namo nukabinta nosim (mano)... :

Žiedas:



Garstyčios??



Pakeliui namo




Papildyta:


Kadangi jučiuosi nuskriausta (trept ) , MB pasiūlau nuvažiuoti iki Le Trepot miestelio, kuris už 20 km nuo mūsų kempingo. Jame nemokamas funikulierius, keliantis ant uolų, kuriose yra apžvalgos aikštelės. Žodžiu, yra ką pažiūrėti...
Bėda ta, kad tik aš į jį noriu Visi su atsižiūrėję uolų į valias ir nori į kempingą pailsėti

Tai leidžiame paskutinį vakarą šiame kempinge gamindami vakarienę ir ilsėdamiesi

Rimukai, labai faina kelione. Gulejau as su jumis ir saltoj palapinej Paryziaus kempinge ir po Paryziu makalavausi, ir po Normandija ir tas krevetes lukstenau... zodziu, o tikoveje sudeginau verdamas bulves;))))) Taip uzsimirsau...) dar to nera buve!!!!!!!! O jau drambliuku grazumas... labai faina kelione!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Tos garstycios, tai gal jau nuzydeje rapsai???? Nors irgi nesu profe...

Labai faina kelione ir hipnotizuojantis aprasymas!!!!!! Sekmes jums!!!!! Keliaukit dar ir pasidalinkti!!!

Pakėlėt nuotaiką Žvengiu balsu

Gal ten ir rapsai iš tikrųjų, nepagalvojau apie juos Prancūzija asocijuojasi su Dižono garstyčiomis, tai pirma mintis - garstyčios

Nėra geras tas aprašymas. Planavau visą pasirašyti, o paskui vis pataisant po truputį įkelti, bet vos vieną dieną tesugebu sukurpti į savaitę, tai jau apie susigulėjimą ir taisymą net nekalbu
Dėkui, kad skaitot

Rimuk, labai mielas pasakojimas Tikrai smagiai skaitosi, rasyk toliau drasiai

Tai vis tik pavyko pamatyti visus tris dramblius Labai džiaugiuosi, kad nepalikot sau tos "nuosėdos", jog buvot visai šalia, o nepamatėt
Širdis sąla žiūrint į šiuos vaizdus, vis prisimenu savo pasivaikščiojimą ten

Pasakojimas puikus. Jau kaip laukiu Bretanės...

Ačiū merginos


Devinta kelionės diena

Atsisveikinam su namuku ir su žaviąja administratore. Susigrąžinam 50 eurų užstatą už sutvarkytą namuką ir pirmyn.

Savo chėbrai duodu pasirinkti į kurį pajūrio miestuką užvažiuoti:

Trouville - buvęs žvejų miestelis, XIX a. patraukęs dailininkų ir rašytojų (Aleksandro Diuma) dėmesį.

Deauville - mėgstamas turtingųjų nuo XIX a., įspūdingas savo plačiais smėlėtais paplūdimiais. Jame pirmąją parduotuvę atidarė Coco Chanel.

Honfleur - (kaip parašyta gide), neginčijamai gražiausias pajūrio miestelis, nuo XV a. buvęs ginybinis uostas. Na, ir būtų keista, jei koks dailininkas čia nebūtų gimęs - Eugene Boudin.

Šeima pasirinkimo privilegiją perleidžia man, tai ilgai nesvarščius nustatau GPS į Honfleur’ą.

Pasistatom mašiną ir neriam į minią. Sekmadienis, turgaus diena. Žmonių tikrai labai daug.
Mano nuotraukos neperteiks viso grožio, nedaug jų padariau, o, ir neesu fotografė, bet gidas tikrai nemelavo, turbūt gražiausias miestukas kokiame esu buvusi:









Prisėdam ant suoliuko su maže suvalgyti jogurtuko, o kiti - pasižvalgyti po turgelį.



Na ir reikia važiuoti toliau, nes dar šiandien turim planų

Vėl Normandijos tiltas:



Iš toli pamatom siluetą vienuolyno - Le Mont Saint Michel. Vaizdas įspūdingas
Bet dar nežinom kur šiandien nakvosim. Susirandam kempingą su namuku. Tvarkingas, vaikams didžiausias džiaugsmas, kad vėl baseinas yra (aname kempingo baseine maudėsi lygiai vieną kartą, bet jau pats faktas, kad yra, nuteikia smagiai).

Kempingas:



Numetam daiktus ir į kojas:

Laukiam kas bus toliau

Kur anksčiau galėdavai statyti mašina, dabar nebegalima. Vyksta statybos:





Iki San Mišelio vežioja autobusas:



San Mišelis (le mont Saint Michel) - vienuolynas, nors gal tiksliau būtų pavadinti mini miestelis, apjuostas ginybine siena.



Einam į vidų. Apačioje daug parduotuvėlių gražiomis iškabomis ir virtinomis, o norit apsižvalgyti viršuje esančiame vienuolyne, reikia pirkti bilietėlius.







MB lieka apačioje su mažąja, nes laiptukų ohoho kiek, su vežimu niekaip
O mes tryse bandom šturmuoti aukštybes. Tiesa, mano sąjungininkai mielai pasiliktų su tėčiu, bet pažiūrėję į mamą, supranta, kad geriau lipti....



Vaizdelis iš viršaus:



Visos žemės potvynio metu užliejamos ir vienuolynas beveik būna atkirstas nuo bet kokio susisiekimo su juo (neužliejamas tik kelias, bet jis pastatytas visai nesenai, lyginant su pačiu vienuolynu). O atoslūgis toks didelis, kad nepagalvotum, jog aplink gali telkšoti vanduo...

Sodelis viršuje:





Kitas sodelis, tik jau užrakintas:





Arkangelas Mykolas (prancūziškai - Mišelis), kurį virš kalno išvydo Avranšo vyskupas, ir kuris liepęs vyskupui kalno viršūnėje pastatyti koplyčią.



Vaikams vienuolynas nuobodokas, ir man į pabaigą jau pabodo tos tuščios salės...

Kažkur skaičiau, kad liepos-rugpjūčio mėnesiais vyksta naktinė programa. Mes, su vaikais, aišku, į ją nepretendavom, bet jei būtume buvę vieni, tikrai eitume pažiūrėti muzikos ir šviesų šventės.

Leidžiamės žemyn:



Tas pats arkangelas Mykolas bokšto smailėje:





Susirandam MB su mažąją, kurie laiko veltui neleido. Bendravo su kanadiete, kuri kelinti metai čia atvažiuoja. O pradėjo kalbą apie tai, kad mūsų mažosios akys žydros, kaip ir jos anūkės, kas jai keista. Paklausus iš kur mes, nustebo, nes jos žento senelis irgi lietuvis Va taip, kur tų lietuvių tik nėra...