Nors rašyt apie knygas lyg ir nebėra mados, aš išliksiu senamadiška. Juolab, kad tikrai turiu, kuo pasigirti

Paskutiniu metu likimas numetė vieną po kitos dvi geras knygas.
A, Roy ,,Mažmožių dievą", tiesą sakant, numetė ne tiek likimas, kiek Darbinga, už ką ačiū jai ir kitoms. Labai graži knyga. Jos kalba, siužeto plėtojimas priminė subtilų audinį, kur įvairios spalvos, persipinančios raštų linijos visu grožiu pasimato tik atitraukus tą audinį toliau nuo akių - užvertus knygą ( taip sumaliau, kad akivaizdu, kokią įtaką padarė). Skaityti tokį tekstą vienas malonumas, džiaugiuosi, kad ją turėsiu po ranka. Vienintelis dalykas, neleidęs pajusti iki galo knygos grožio, tas, kad nesugebėjau pajausti emocinės įtaigos. Bet čia jau mano, ne autorės problema. Dar pagalvojau, jetau, žinomi rašytojai kepa rašo knygą po knygos, laukia kokio prestižinio apdovanojimo, o čia atsirado iš niekur jauna moteris, parašė, pasaulis aiktelėjo, o ji mostelėjo ranka - viską pasakiau, tęsinio nebus...
M, Atwood ,,Tarnaitės pasakojimas". Vakar perskaičiau, paskui perverčiau, šiandien tebevartau - sunkiai einasi išsiskirti... Rašymo stiliumi knyga labai artima pirmajai, bet kabino stipriau. Kažkodėl visada maniau, kad nemėgstu visų tų utopijų/ antiutopijų, bet patiko ir salamandros, ir gyvulių ūkis, o Ishiguro klonai ir šiandien tebebraižo dūšią... Kas būtų, jeigu būtų.... Gal aš naivi, bet man tos antiutopijos, ar kaip ten jas, visai neatrodo neįmanomas dalykas. Žmonija tiek kartų pasidavė neįtikėtinoms idėjoms, tiek kartų paslydo, kad feminizmą sukergus su kokiu religiniu fanatizmu gali išeiti visokių nesąmonių. Knyga pakankamai moteriška, net, sakyčiau, feministiška. Be to, ne tik gerai parašyta, bet ir protinga. Įvairiausių sluoksnių, temų diskusijoms ten per akis, sakyčiau, jeigu kada atgims šis klubas, galėtume apie ją padiskutuoti. Juolab, kad perskaityti ją būtina.