Knygų skaitytojų klubas, 85 laida

Sveikos,
ar galėčiau įsiterpti į Jūsų temą su keliais klausimais?

Vienas jų - ar derėtų skaityti vieno autoriaus kūrinius chronologine tvarka, ar Jūsų manymu, tas neturi reikšmės?
Suku galvą ir negaliu apsispręsti dėl pvz. Hesės. Perskaičiau "Roshaldę" ir pagalvojau, kad gal geriau būtų ir derėtų pradėt pažindintis su jo kūryba nuo pirmųjų kūrinių ir palaipsniui eiti link "Stepių vilko"
O gal iškart šokt prie "Stepių vilko"? Dilema kilo, kai truputį paskaičiau SVilko, o paskui į rankas pakliuvo Roshaldė. Ir ją perskaičiusi supratau, kad abiejose yra bendras veikėjas, arba abiem veikėjam bendri bruožai. Todėl atidėjau S.Vilką, kol neišspręsiu a.minėto klausimo

Antras - ką darot perskaičiusios knygą? Rašot kur nors jai recenziją? Nusirašot kur į sąsiuvinį ar šiaip patikusias mintis, sakinius? Ar tiesiog padedate atgal į lentyną?

Man dažnai būna pabraukiu kai kurias patikusias mintis, tačiau kai ateina laikas jas kur perrašyt, man kyla klausimas - o kokiu tikslu man to reik? gal ir šiaip apsieisiu? ) ir galop susimakaloju ir palieku knygą lentynoje gulėt iki kol priimsiu sprendimą

Tai tokie klausimai, tikiuos sulaukt Jūsų patarimų

Jeigu kyla toks klausimas, tai aš turbūt ir nerašyčiau nieko. Jeigu reikėtų tų citatų, tai ir klausimas nekiltų.
Jau keli metai tik užsirašau ką perskaičiau. Mes juk čia skaičiuojam kartais kiek perskaitom. O dėl Hesės, tai pvz. aš irgi nesukčiau sau galvos. Dar nieko nesu jo skaičius, bet kai ateis jam eilė, imsiu kaip papuolė.

Negaliu patarti del Heses. Skaiciau kazkada "Stepiu vilka", nes reikejo institute. Bet tai ir buvo viskas. Tada kazkaip atrode, kad gilios mintys, dabar nejauciu poreikio vel grizti ir tikrinti Kitu autoriu nesistengiu skaityti chronologine tvarka. Nebent tai knygu serija.
Kaip ir Giluze, vedu perskaitytu knygu sarasiuka, kai kurias knygas aptariame forume, jei issivysto diskusija. Man to uztenka. As neisivaizduoju kur paskui panaudoti ta citatu rinkinuka? Nebent paciam po kazkiek laiko perversti, pasiziureti, kas sudomino. Bet jei knygos nuosavos (skolintu ko gero nebraukytumet), tai atsiverte kazkada pamatysit ir pabraukymus. Prisipazinsiu, kad gilioje jaunysteje rasydavausi idomias citatas i sasiuvinuka. Bet laikui begant uzmeciau (tingine esu ), o paskui ir sasiuvinukas kazkur prapuole.

as pasizymiu savo uzrasinej ir internete (suknyga.lt).

o del citatu, tai man kazkaip nesiseka ju issirasinet kai skaitau bunu taip isijautus, kad atskiri sakiniai man neuzkliuva, o veliau perverst visa knyga dar karta, kad rast kazkokia lyg ir nebloga minti uzima labai daug laiko, jei nesi jos pasizymejus. o ir ta pati citata be konteksto skamba jau kazkaip nebe taip giliamintiskai, neisbaigtai...

Sveiki, jungiuosi prie knygų mylėtojų būrio, tikiuosi priimsit
Pati skaitau nemažai ir pritariu Gemmai, pati naudoju suknyga.lt pasižymiu,ką perskaitau, nes kitaip pamirščiau

O aš iš tų, kurios nenoriai rašo recenzijas arba dalinasi mintimis. nebent knyga tikrai sukrėstų. Šiaip aš viską "pasidedu" sau. Giliai. Nes vis vien kiekviena suvokiam savaip.


....


darbingas, t.y. skaitingas savaitgalis: "Geriausia Lietuvos fantastika 2003 - 2006" novelių knyga ir Jaroslavo Melniko "Kelias į rojų". Prisipažinsiu, kad skaičiau nesąžiningai - visgi neturiu laiko skaityti apie haliucinacijas ir beprotybes ir skaičiau tik tas noveles, kurios mane užkabino pirmais sakiniais. Ir kaip visada kabino Neringa Vaitkutė, Rūta Marija Klovaste, Lina Darbutaitė, Tomas Vilkas (skausminga novelė "Laukinis"), smagus Linos Krutulytės pragaro vaizdelis (o ką? taip jiems ir reikia), ypač smagus Gedimino Kulikausko "Šungaudis" (kaip katinai užsakė vilkolakį nušauti ), Mindaugo Šyvio "Pabėgimas", Edmundo Radavičiaus "Šviesa veiduose" (mane ypač sudomino potėpių krypties ieškojimas), Giedriaus Vilpišausko "Metas dalintis" (štai kur mus nuves technologijos ), bet smagiausiai susiskaitė Mirmeko Albos "Laiko kalėjimas". Man labai patinka novelės - savo lakoniškumu ir svoriu. Kai tikslas yra perduota mintis, o ne puslapių kiekis.

Melnikas..... knygos pradžioje buvęs susižavėjimas vietomis blėso ir vėl kilo. Daug įžvalgų apie beprasmybę, neišvengiamumą, laiką ir ateitį (niūrią, žinoma). Bet vėliau pavargau nuo vyriškumo - t.y. vyriško pimpalo turėjimo sureikšminimo - pernelyg daugelyje vietų jis rašo apie savo šaknį, savo ragą, savo sėklą, savo galią, savo mintis, savo......o kur dar nuolatinis motinos (mylimos, prarastos, tobulos) leitmotyvas? o prie jo - nekenčiamos, bukos, kvailos, nutukusios žmonos motyvas? Jam ką? net taip gyvenimas nenusisekė? Išskirčiau du tekstus - "kodėl aš nepavargstu gyventi" ir "Siela" - taip sudominusias pradžioje ir nuvylusias vis tuo pačiu: "o mano lytis, mėšlungiškai spazmuodama, išmesdavo į gilumą gyvybinę drėgmę"(psl. 29) ir "ištiesiu kelius ir apmirštu sukrėstas: pūkai dingsta, ir mano šaknis staiga nusmenga į kažką didžiulį, artimą, drėgną. Vėl riksmas. Dabar jaučiu, šaknimi, karštį - paukštiško kūno karštį"(ps, 231) ir šalia to "jeigu neišeisi, tapsi višta" "Dabar ji vėl - ir dar kaip - buvo panaši į naminę vištą suglaustais sparnais. Perekšlė. Nusiėmiau nuo peties šautuvą ir spragtelėjau užraktą" (psl. 256). Kažkoks, būtent kažkoks seksas liejasi per visus tekstus. bet tik kažkoks - kaip jėgos išraiška, įtampos palengvinimas, prievartos aktas. Apgailėtinas.

...
Per daug "mano" ir per mažai šviesos.

Blogai išreklamuota knyga. Jei "teisingai" išreklamuotų (taip, kaip Tu ), iššluotų iš knygynų lentynų per tris dienas. Ir dar išleistų pakartotinai. Rytų-springtų ne menkiau nei "pilkus atspalvius".

Vis gi sutinku su pirmuoju teiginiu: "kiekviena suvokiam savaip". Man "vyriškumo" motyvas nebuvo apsakymų pagrindas. Ir sakyčiau, ne tiek pasididžiavimas, kiek neviltis, nuopolio, kaltės jausmas sunkėsi su tais "syvais".


Brūkšniuk, po Melniko jau gali skaityti Keret`ą

tai čia aš teisingai reklamuoju?

matai, tą 'vyriškumą" taip ir reikia į kabutes imti, nes tai slidi sąvoka. Bet labai susijusi su kūniškumu

Tai taip.
***
Ir kūniškumas persveria dvasiškumą, kas sukelia egzistencines kančias.

Labos

Vilnietes, gal meeta padarom Busiu LT geguzes 25-birzelio 1 dienomis. Visai butu smagu susiuku pavalgyt ganbejuje

Vakar baigiau skaityti "Mirusiems nera ramybes". Siaip jau nesu detektyvu megeja, bet sudomino tai, kad knyga rase 26 autoriai. O, bet, taciau tikejausi daugiau. Darbo ideta daug ir zadama, kad iki pat pabaigos isliks intriga, bet likus kokiems 6-7 skyriams viskas paaiskeja ir tampa jau nuobodu skaityti. Manau, kad paskutiniu skyriu jau ir nebereikejo.

laisve papugoms pagaliau griztu i visuomene ir degu noru socializuotis kada, kaunietes?