Gimdymas namuose

Nei vienos laidos nemačiau ir šioje diskusijoje nedalyvausiu, tik parašysiu savo nuomone , kad niekada nerizikuociau vaiko gyvybe ir sveikata, dėl kažkokių gilesnių potyriu, savos aplinkos... absurdas

Po to kai teko gimdyt negyvą vaikelį pasidarė absoliučiai dzin visi sapaliojimai apie tobulus gimdymus, o kai atsirado galima grėsmė vaikui net negalvojau apie tai kad MAN kažkas o svarbu buvo TIK rezultatas-GYVAS ir SVEIKAS vaikas. Kad ir kokia pirminė mano reakcija į CP, prisiskaičius visokių šarlatanų pop knygelių, medicina nugalėjo prieš gamtą. Auginu sveiką dukrytę, ir visos galimos bėdos pas mus buvo ne psichologinės, o rimta infekcija, kurią galima pora dozių sutvarkyti, bei mano pakitusi anatomija, kurios niekas negalėjo prognozuoti, nes tokių atvejų net po 30 metų išdirbę gydytojai yra matę vienetus. Pats gimdymas juk tik akimirka palyginus su tuo ką turėsi išgyventi auginant vaikutį, apie nemiegotas naktis, apkramtytus (.), ligas, nuo kurių stogą rauna, pirmas meiles laimingas ir nelabai, skriaudas mokykloj ir tt-vaikas ateina per mus ir iš mūsų, ir su tuo gyvensim visą likusį gyvenimą. O negimdžiusios neliksim išsilukštensim jei pačios sugebėsim arba išlukštens jei jau mūsų grynas kraujas toks išlepęs, bet kuriuo atveju manau svarbiausia yra ta akimirka kai pagaliau priglaudi mažą šiltą zirziantį kleckutį kuris tau keletą mėnesių velėjo kepenis ir bandė inkstus sukišt į skrandį, kuris tau maivėsi echo ekrane ir kurio bruožus dar jam negimus įsiminei visam laikui. Nežinau, kai gerai pagalvoju man pats gimdymo faktas nebuvo tiek svarbus ir net minties neturėjau nė karto pagalvot o kaip AŠ-ilgesys ir noras apsikabint mažą lauktą svečią visada buvo aukščiau visko, gal todėl ir medikai man visada geri buvo, nes nesielgiau kaip išlepus visus šokdinanti 'supermamytė'. O tų kurios jaučia tokias panikas ligoninei galiu pasakyt iš patirties, tiek savos, su pirmagimiu, tiek iš krikšto dukros (mano labai geros darugės mergytė) kai serga-ligoninės TADA yra tikrai baisu, vaikas gulintis kaip lapas ir alpstantis nuo 39.5 ir nekrentančios tempos, dūstantis nuo laringito, išsekęs nuo baisybės roto viruso, kabantis nuleipęs po lašelinėm-ir tada negalvoji kad daktarai yra kažkokie, tada tik galvoji ir prašai-prašau, padėkit, nes mano vaikas man yra VISKAS. Vieni tokie jau palaidojo kokliušo auką, nes ligonines laikė blogiu, vaistus irgi. Žodžiu manau kad ir po reglamentavimo tokių bus, nes kiek tenka skaityti apie tvarką Airijoje, Olandjoje, Jav, tai tikrai jokios saviveiklos nė su žiburiu nerasi, priežiūra vykdoma atsakingai, atsakomybės labai aiškios ir nukreiptos pirma į vaiką, dažnai apie pirmą gimdymą namie net kalbos nėra, tik ape antrą ir tolesnius. Ir aparatų vežasi į namus tris tašes, bent Olandijoj-paprastas paketas normaliam gimdymui, didesnis-jei kažkas gimdyvei, ir būtinai pirminiai reanimavimo įrenginiai naujagimiui, JEI kažkas pasisuktų ne taip, ta pati tvarka Latvijoje. Taip kad-net ten kus jau tvarkos aiškios niekas neatmeta galimybės kad GALI būti ne taip, ir visi yra tam pasiruošę o ne skraido rožiniais padebesiais. Beje mokymuose man patiko MAžylio GN akušerės nes vienbintelės kalbėjo labai paprastai, užsiminė kad gali būti problemos ir iškart paaiškino ką daryti, kad nebūtum pasimetęs nepanikuotum ir tt. Va šito trūksta pas natūralistus.

RSTT,
gimdyt negyvą leliuką žiauru... kaip ir pagimdyt nesveiką, neišsivysčiusį ar apsigimusį, ar augliu (deja visko būna).
Bet tai nereiškia, kad kalbėti apie gimdymo sąlygas kalbėti nereikai.
NA ašnesirįžčiau gimdyti namuose, net jei reglamentuotų, nes manau, kad dar pakankamai neaišku viskas būtų. Bet džiaugiuos visu šitu šaršalu, nes tai signalas GN... žinot norėčiau, kad mano dukrų nepaguldytų aukštielnikių, nepaskatintų tik šiaip, nes gimdymų bumas ir nėr vietos... ir poto nereiktų dalintis palatos su mamyte, kurios tema nr. 1 yra hemorojus. Jau nekalbu apie lankytojus...
Nors kai palyginam su mama kaip gimdė ji ir aš, jai jau ir tai atrodo stebuklas kad nesukišus bilenkiek pinigų visi malonųs, kad vyrai šiais laikais irgi sąmoningi šiuo klausimu, kad leliuką padeda ant krūtinės (nors tiesa tik kol siuvo mane...), o ne parodo iš tolo susuka ir išneša, o poto guli su dešimt moterų savaitę ir džiaugies jei neprasidėjo mastitas nuo "grafiko".

Bet žinant, kad kur nereikia medicinai kištis, ten nereikia... tai dar yra kur tobulėt. Nes intervenciją gena intervenciją. Ir kartais didesnė pagalba yra leist elgtis pagal gamtą, kaip patogu, o tada jau padėt mediciniškai, jei reik.

Čia visos diskutavot, kad geriau būt kirptai ar plyšt, bet tuo palyginimu, norėjau pasakyt, kad gal jei duotų gimdyt taip kaip norisi, tai ir rečisu plyštume ir kirpt nereiktų. Bet o kas padarys statistiką, jei nėr tokios praktikos.
Arba jei gimdytume kaip patogu, gal paaiškėtų kad didelė dalis "siuarų klubų" visai ne siauri ir pagimdyti galima be replių ir vakuuumų ir cerebralinio paralyžiaus po to [o būna ir tai]
O negi manot, kad mediku būt taijau koks stebuklingas visažinio darbas... ten lygiai kaip ir kitose specialybėse yra šviesių, besidominčių besitobulinančių žmonių ir lygiai taip pat einančių sena vaga, siauru mastymu ar nemastymu. Ir kalbant apie jų mokytojus universitetuose irgi lygiai tas pats, kaip ir kitose specialybėse, garantuoju, ten abstu naftalino, kuriem įsikirstos teorijos apgynimas o dar geriau įžeidus prunkštavimas yra svarbiau už viską.

Srauni upe beveik taip pat ir galvoju kaip jūs, sqlygas gerint ne tai kad būtina bet tiesiog jau nebe tas žodis kad būtina. Aišku svarbiausia personalas, bendravimas, bet kai papasakoja kai kurios vilnietės apie gimdymus ypač Antakalnyje tai man ir šiurpas paima. Aplamai iš gydytojų girdėjus kad vilnietės mauna į kauną ir į trakus, nes kažkaip susidarė įspūdis kad vis tik pas mus daugiau to gerumo, profesionalumo, nu ir BK mes turim bet manau kad būtina ne šiaip šnekėt o rašyt reikalaut tos kokybės, matau pagal savo darbą kad tik jau esant rimtam konfliktui kas nors ką nors daro, iki tol pasirodo vis tyli tyli nu o kai visi tyli vadinasi viskas yra gerai mes pačios neturim to pilietiškumo. Man ir čia kaip ir nedera sėdėt bet galvoju apie savo vaikus, ir man ne visvien

Kalbant apie medikų gerumą, tai abu kartus gimdant jie tikrai buvo geri, jie stengėsi ir dirbo savo darbą. O tai, kas nepatiko man, buvo tik sistema, kuriai jie paklūsta. Tai tikrai ne jų kaltė. Net ir ta priimamajam iš mano gimdymo plano išsityčiojusi moteris nėra bloga, ji tiesiog nesuvokia tokių dalykų, kad galėtų adekvačiai reaguoti.

Na taip, mes nežinome, kiek būtų gydytojas atšpilkuotas už tai, kad leido gimdyt pvz klūpint. Tas ir tiesa... Gal čia žinot ir revoliucijos vertas klausimas

O sesutės priimamajame, na ką iš jų norėt... bet mandagios ir švelnios abu kart buvo.

Laba diena Bandė, berods jau nuo 1996 metų. Rezultatas tų bandymų - kaip į sieną.


Papildyta:


Nežinau, apie ką eina kalba ir net nesidomėsiu, kas tai yra, bet savo nuomonę pasakysiu?


Papildyta:



Toje laidoje gan agresyviai netikėjo. Sm forume - irgi

Beje, man LABAI patiko Lietuvos akušerių – ginekologų draugijos prezidentės Daivos Vaitkienės pozicija. Tai pozicija žmogaus, kuris nepropaguoja ir neskatina naminių gimdymų, ir kuris - labiau ligoninės pusėje, bet...likau sužavėta vidinės inteligencijos, minčių reiškimo būdo, pačio požiūrio. Pagarba.

asmeniškai esu susidūrus tiek ligoninėje, be ja ji yra onkoginekologė, kaip su savo srities specialistu, kaip ir bendrauti teko kaip pacientų atstovui grupėje, tai tikrai žavi, labai inteligentiška moteris ir aišku labai protinga Jei neklystu ši gydytoja pati turi keturis vaikus.

o aš gimdžiau pas akušerę Violetą, kurią ten visi taip puolė Ir likau sužavėta jos ramumu ir motinišku švelnumu. Jokių komandų, jokių liepimų, ji visą laiką stovėjo šalimais ir stebėjo. Viskas ramiai, tyliai. Ir nebuvo jokių išankstinių susitarimų ir vėlesnių atsidėkojimų. Ir kam man po tokių potyrių reikalingas netgi hipotetinis naminis gimdymas?

visiskai nereikalingas kaip ir kitoms 98-99proc gimdyviu.

Naminis gimdymas reikalingas tik toms, kurios turi labai lakią fantaziją ir prisigalvoja, kad jas pjaus, riš ir valgyt neduos vietoj to, kad padėtų gimdyt.