QUOTE(_Just_Me @ 2013 03 17, 08:49)

tu zinok as siandien nubudau anksciausiai ir mintys plauke..plauke...kol pas tave nuplauke

cia pas mane, kaip pas zirafa, kol per ilga kakla daejo

susimasciau apie kalnus.. kai kopi i juos , rasei, kad buna vietu, kad uztenka vos kojai padeti

o tai jokiu apsaugos dirzu nera, ar siaip ko..._? salmu? nu negi visi ten jau tokie sportiski, kad nebijo nukristi..

suprantu kai i olas lipa, tai su virvem, bet tada lipa kaip vorai i virsu, o cia juk ne tas pats..
Labą rytą. Taip, vienur įrengta, oficialios trąsos ir visi kiti kalnai, kuriuos išbando drąsiausi. Tai įrengtose trąsose taip, yra laiptukai arba grandinės, kai kur kaip tikros kopėčios, bet kad ten visgi daugiausia mirčių

Gal todėl, kad būtent galvoja, kad tikrai išsilaikys ant grandinės ir lipa bele kas. Yra pilna vaizdelių kaip eina ten su šliurėmis ir pan.

Negerbia žmonės kalnų, tai kalnai tuomet keršija jiems... Aš pati kartą eilutėje stovėjau, kai vienas dėdė kapanojosi. Nu vaizdelis ne koks, nes jis jau pradžioje ėmė raitytis su ta grandine, kažkaip negalėjo prisitraukti, tai aš nerizikavau paskui jį lipti, aplenkiau per uolą, nes bijojau, kad ant galvos nukris.
Tada kitas dalykas renkantis trąsą yra žinoti kas tau geriau, eiti traversu, taip kaip šonais ir palengva į viršų ar geriau iš karto į viršų kopti. Man asmeniškai daug geriau į viršų, nes mano stiprios rankos, pečiai, nugara. O į šoną, tai būtent, ten labai siaura ir atrodo, kad tu griūsi žemyn, kas kad grandinė yra, bet vistiek atrodo, kad tu tiesiog atsiloši, nes tavo kūnui, kuprinei vietos nėra, vos koja telpa ir krisi ir paleisi tą grandinę. Tokių vietų nemėgstu, bet jos iššūkis. Kažkaip vistiek ten visi praeina, pakombinuoji kaip geriau ir tiek.
Be to, ant savęs pastebėjau, kad namuose būdama svaigstu nuo tų trąsų, kur yra grandinės, laiptukai, bet po to paaiškėja, kad man geriau sekasi kopimas būtent uolomis, ypač į viršų. Žemyn aišku nepatogiau, bet irgi norma. Nes tos grandinės man po to atrodo nepatogioje vietoje įrengtos ir pan, aš ieškau po to šalia uolų ir kiek įmanoma daugiau grandinių aplenkiu.
Šią vasarą tai savižudiškai ėjom, kopėm uolomis be jokių virvių ir šalmų ir dar su šuniu. Bet visgi, ėjom su protu ir matėme kas mūsų laukia priekyje, visada būtume apsigręžę. Tai buvo trąsa, kuri jau yra nepažymėta, mažai ten kas palyginus lankosi. Bet koks kaifas iš tiesų nes eini tik pagal nete rastus pabraižymus ir aprašus tų, kas buvo, be žemėlapių, žinai, kad jei teks kviesti gelbėtojus, tai bus bauda arba teks įrodinėti, kad aš vargšas turysto nieko nežinojau

Bet visgi koks gėris, iš karto ten pamatėme švilpikus ir kalnų ožkas, nes oficialiose trąsose daug rečiau įmanoma pamatyti, visgi bijo jie.
Taip pat turime vieną kalną, kuris mūsų nepriima

Aš jau jo išsibaiminus, bet vistiek noriu į jį lipti, nes žinau, kad patirsiu nerealių pojūčių, kai nugalėsiu baimę. Tik nesuprantu dėl ko jis mūsų nepriima, bet pasąmonė sako, kad šuniukas

Turbūt visgi ten perdaug rizikinga eiti su ja, tai teks palikti...