. O vėliau, sakyčiau, kaip tik atvirkščiai- susidūriau su spaudimu nemaitinti. Keli pavyzdžiai, kurių mirsiu- neužmiršiu. Kai sūnui suėjo 11 mėnesių, atsidūrė ligoninėje ir vienas gydytojas atvirai spaudė nutraukti žindymą, nes tai kenkia... (Kol papą žįs- tol tries, čia jo žodžiai) Artima draugė, beje, irgi mama, su tokiu siaubu telžė- juk jis jau didelis, viską supranta, taigi šlykštu... Kartais su tuo skatinimu maitinti ir kuo ilgiau lazda tikrai perlenkiama, tada įskaudinamos tos mamytės, kurios norėjo, bet tikrai negalėjo, bet ir tas perlenkimas, manau, atsiranda kaip priešprieša tiems, kurie neišmano, bet iš akies nustatinėja pieno nebuvimą. Žodžiu, kuo daugiau pakantumo, tuo geriau, ne visada viskas vyksta pagal vadovėlį, tam ir reikalingos kitų patirtys.
Dar mąsčiau apie taip vadinamą žindymo kultą ir agitavimą maitinti kuo ilgiau. Turbūt čia kalba subjektyvios patirtys. Tikrą spaudimą maitinti patyriau tik gimdymo namuose, ir ne aš viena- neseniai gimdžiusi pažįstama, kai suabejojau, ar man pavyks, tik kreivai šyptelėjo- nebijok, TEN privers . O vėliau, sakyčiau, kaip tik atvirkščiai- susidūriau su spaudimu nemaitinti. Keli pavyzdžiai, kurių mirsiu- neužmiršiu. Kai sūnui suėjo 11 mėnesių, atsidūrė ligoninėje ir vienas gydytojas atvirai spaudė nutraukti žindymą, nes tai kenkia... (Kol papą žįs- tol tries, čia jo žodžiai) Artima draugė, beje, irgi mama, su tokiu siaubu telžė- juk jis jau didelis, viską supranta, taigi šlykštu... Kartais su tuo skatinimu maitinti ir kuo ilgiau lazda tikrai perlenkiama, tada įskaudinamos tos mamytės, kurios norėjo, bet tikrai negalėjo, bet ir tas perlenkimas, manau, atsiranda kaip priešprieša tiems, kurie neišmano, bet iš akies nustatinėja pieno nebuvimą. Žodžiu, kuo daugiau pakantumo, tuo geriau, ne visada viskas vyksta pagal vadovėlį, tam ir reikalingos kitų patirtys.
. O vėliau, sakyčiau, kaip tik atvirkščiai- susidūriau su spaudimu nemaitinti. Keli pavyzdžiai, kurių mirsiu- neužmiršiu. Kai sūnui suėjo 11 mėnesių, atsidūrė ligoninėje ir vienas gydytojas atvirai spaudė nutraukti žindymą, nes tai kenkia... (Kol papą žįs- tol tries, čia jo žodžiai) Artima draugė, beje, irgi mama, su tokiu siaubu telžė- juk jis jau didelis, viską supranta, taigi šlykštu... Kartais su tuo skatinimu maitinti ir kuo ilgiau lazda tikrai perlenkiama, tada įskaudinamos tos mamytės, kurios norėjo, bet tikrai negalėjo, bet ir tas perlenkimas, manau, atsiranda kaip priešprieša tiems, kurie neišmano, bet iš akies nustatinėja pieno nebuvimą. Žodžiu, kuo daugiau pakantumo, tuo geriau, ne visada viskas vyksta pagal vadovėlį, tam ir reikalingos kitų patirtys.
ok, pamastykim,
baisu, kai artimieji nepalaiko ir nesupranta..tai as matau straipsnyje..
baisu tureti tokia nemastancia mama, kaip turi straipsnio autore, kai pati dukra dar ne toj busenoj..kam reikia temdyti jos dziaugsma ir jos laime..Nebent mama isivaizduoja, kad dukra turi super galiu liga sunaikiti teciui..kuo labai abejoju..bet juk pas mus vyrauja tokia nuostata, jei man blogai, tai kiti irgi turi kenteti..
Jos mama egoiste..nukrove nuo savo peciu rupescius, kad tik paciam maziau neti reiktu ir dar kas pagailetu...O juk galejo susitvardyti, pasaugoti savo vaika ir islaukti momento, kada butu galima radus teisingus zodzius apie tai atsargiai pasakyti..kad dukra spetu, jei is tikro teciui taip kritiska - pabuti kartu ir atsisveikiti..Nors kas zino kaip ten yra..- gal ten tik buvo issakyta diagnoze, nepaskirtas joks gydymas..juk nemazai yra atveju, kai zmones issoperuojami, isgyja ir gyvena..dar ne vienus metus..visada yra viltis..kad bus siek tiek geriau..o ta mama, kaip plepi moteris..kad tik kam pasakyti..
taip, kad zindymas cia paskutinej vietoj..situacija galima modeliuoti ivairiai..nepasakytu kol kas - gal butu zindziusi..palaikytu artimieji ir padetu nusiraminti, palengvintu prieziuros rupescius, rastu zindymo konsultantus, o ne vien tik vietines gydytojos verdikto uztektu - gal vel viskas kitaip butu..
eilinis informacjos trukumas ir neieskojimas pagalbos, kai jos reikejo..
be to kai daliniesi savo isgyvenimais..paprastai smerkianciu labai sumazeja..priesingai visi palaiko bet koki zmogaus sprendima..
svarbu zmogiskumas ..
baisu, kai artimieji nepalaiko ir nesupranta..tai as matau straipsnyje..
baisu tureti tokia nemastancia mama, kaip turi straipsnio autore, kai pati dukra dar ne toj busenoj..kam reikia temdyti jos dziaugsma ir jos laime..Nebent mama isivaizduoja, kad dukra turi super galiu liga sunaikiti teciui..kuo labai abejoju..bet juk pas mus vyrauja tokia nuostata, jei man blogai, tai kiti irgi turi kenteti..
Jos mama egoiste..nukrove nuo savo peciu rupescius, kad tik paciam maziau neti reiktu ir dar kas pagailetu...O juk galejo susitvardyti, pasaugoti savo vaika ir islaukti momento, kada butu galima radus teisingus zodzius apie tai atsargiai pasakyti..kad dukra spetu, jei is tikro teciui taip kritiska - pabuti kartu ir atsisveikiti..Nors kas zino kaip ten yra..- gal ten tik buvo issakyta diagnoze, nepaskirtas joks gydymas..juk nemazai yra atveju, kai zmones issoperuojami, isgyja ir gyvena..dar ne vienus metus..visada yra viltis..kad bus siek tiek geriau..o ta mama, kaip plepi moteris..kad tik kam pasakyti..
taip, kad zindymas cia paskutinej vietoj..situacija galima modeliuoti ivairiai..nepasakytu kol kas - gal butu zindziusi..palaikytu artimieji ir padetu nusiraminti, palengvintu prieziuros rupescius, rastu zindymo konsultantus, o ne vien tik vietines gydytojos verdikto uztektu - gal vel viskas kitaip butu..
eilinis informacjos trukumas ir neieskojimas pagalbos, kai jos reikejo..
be to kai daliniesi savo isgyvenimais..paprastai smerkianciu labai sumazeja..priesingai visi palaiko bet koki zmogaus sprendima..
svarbu zmogiskumas ..
QUOTE(Zoya Terutis @ 2013 07 14, 20:27)
QUOTE(Ksesanko @ 2013 07 15, 12:33)
Jus aiskinate, kad ne visos gali maitinti, o as aiskinu, kad ne visos nori...Cia kiekvienos mamos pasirinkimas.
Bet tai gali būt net kelios grupės:
1) Tos, kurios negali (arba pilnai negali), bet NORI. Ir išbando visas galimas pagalbas. Ne kažkoks "informacijos trūkumas ar pagalbos neieškojimas".
2) Tos kurios tikrai nenori
3) Tos, kurios nežino kaip sau padėt, bet iš esmės galėtų (na info, pagalbos trūkumas)
3) Tos kurios ir negali ir nenori.
O jūs visa tai suplakat į viena ir vėl viskas gaunas į vienus vartus, kas kad gal kam iš pirmos grupės suskaus.
Tačiau egzistuoja visi variantai (ar gal net daugiau) ir kažkurio varianto "nutrynimas" dar niekam nepadėjo susikalbėti. Nes tai nėra tik filosofijos ir teorijos, tai yra realūs gyvi žmonės su savo istorijomis. Visokie. Bet viena grupė (turinti tikrų priežasčių, o ne iš tingumo ar nežinojimo nepasistengianti) yra tiesiog "praspjaunama", kad kas paskaičius apie jų egzistavimą rankų nenuleistų. Tokia žaliava, kurios jausmai vardan kitų gerovės nesvarbūs...Tiesa, visuomenė neverčia. Bet kai esi pirmakartė ir su tuo susiduri, moteris kaip ir kiekviena kita yra po gimdymo (suprask jautresnė), atitinkamos informacijos neturėjimas (užtat kitokios n) taip pat skaudina. Ir tos "tvirtos nuomonės" ar kaltės nejutimai ne vienai tik per tą karčią patirtį perbridus "pareina". O apie tuos susiparinimus skaitant tai žinot... kai susiduri su mamom žindančiom vaikus po onkologinės operacijos reanimacijoj, tai tas "susiparinimas po sm paskaitymo" toks nepykit mizeris atrodo...
QUOTE(Nikolia @ 2013 07 15, 18:51)
Jos mama egoiste..nukrove nuo savo peciu rupescius, kad tik paciam maziau neti reiktu ir dar kas pagailetu...
Sorry, bet nusišnekat. O jei tėvas būtų numiręs, dar galėjo ir palaidot paslapčiom, kad tik dukters dėl pienuko dingimo nejudint. O pranešt jai pabaigus žindymą. Iki to vaidint linksmą močiutę.
Tai šeimos nariai, kuriems vieni kitų rūpesčiai savi. Galų gale ta liga sergantys gydomi taip, kad to nepastebėt artimiems neįmanoma. Pienukas yra svarbu (o ir ne kožnai nuo stipresnio sukrėtimo dingsta), bet artimo žmogaus gyvybė gal vis tik labiau. Tėvas nėra tik "mamos rūpestis", kurį ji "nusimetė" pasakydama dukrai. Liga nesirenka šeimyninių aplinkybių.
QUOTE(Fazano plunksna @ 2013 07 16, 00:11)
Sorry, bet nusišnekat. O jei tėvas būtų numiręs, dar galėjo ir palaidot paslapčiom, kad tik dukters dėl pienuko dingimo nejudint. O pranešt jai pabaigus žindymą. Iki to vaidint linksmą močiutę.
Tai šeimos nariai, kuriems vieni kitų rūpesčiai savi. Galų gale ta liga sergantys gydomi taip, kad to nepastebėt artimiems neįmanoma. Pienukas yra svarbu (o ir ne kožnai nuo stipresnio sukrėtimo dingsta), bet artimo žmogaus gyvybė gal vis tik labiau. Tėvas nėra tik "mamos rūpestis", kurį ji "nusimetė" pasakydama dukrai. Liga nesirenka šeimyninių aplinkybių.
QUOTE(Fazano plunksna @ 2013 07 16, 01:11)
Bet tai gali būt net kelios grupės:
1) Tos, kurios negali (arba pilnai negali), bet NORI. Ir išbando visas galimas pagalbas. Ne kažkoks "informacijos trūkumas ar pagalbos neieškojimas".
2) Tos kurios tikrai nenori
3) Tos, kurios nežino kaip sau padėt, bet iš esmės galėtų (na info, pagalbos trūkumas)
3) Tos kurios ir negali ir nenori.
O jūs visa tai suplakat į viena ir vėl viskas gaunas į vienus vartus, kas kad gal kam iš pirmos grupės suskaus. Tačiau egzistuoja visi variantai (ar gal net daugiau) ir kažkurio varianto "nutrynimas" dar niekam nepadėjo susikalbėti. Nes tai nėra tik filosofijos ir teorijos, tai yra realūs gyvi žmonės su savo istorijomis. Visokie. Bet viena grupė (turinti tikrų priežasčių, o ne iš tingumo ar nežinojimo nepasistengianti) yra tiesiog "praspjaunama", kad kas paskaičius apie jų egzistavimą rankų nenuleistų. Tokia žaliava, kurios jausmai vardan kitų gerovės nesvarbūs...Tiesa, visuomenė neverčia. Bet kai esi pirmakartė ir su tuo susiduri, moteris kaip ir kiekviena kita yra po gimdymo (suprask jautresnė), atitinkamos informacijos neturėjimas (užtat kitokios n) taip pat skaudina. Ir tos "tvirtos nuomonės" ar kaltės nejutimai ne vienai tik per tą karčią patirtį perbridus "pareina".
O apie tuos susiparinimus skaitant tai žinot... kai susiduri su mamom žindančiom vaikus po onkologinės operacijos reanimacijoj, tai tas "susiparinimas po sm paskaitymo" toks nepykit mizeris atrodo...
Sorry, bet nusišnekat. O jei tėvas būtų numiręs, dar galėjo ir palaidot paslapčiom, kad tik dukters dėl pienuko dingimo nejudint. O pranešt jai pabaigus žindymą. Iki to vaidint linksmą močiutę. Tai šeimos nariai, kuriems vieni kitų rūpesčiai savi. Galų gale ta liga sergantys gydomi taip, kad to nepastebėt artimiems neįmanoma. Pienukas yra svarbu (o ir ne kožnai nuo stipresnio sukrėtimo dingsta), bet artimo žmogaus gyvybė gal vis tik labiau. Tėvas nėra tik "mamos rūpestis", kurį ji "nusimetė" pasakydama dukrai. Liga nesirenka šeimyninių aplinkybių.
1) Tos, kurios negali (arba pilnai negali), bet NORI. Ir išbando visas galimas pagalbas. Ne kažkoks "informacijos trūkumas ar pagalbos neieškojimas".
2) Tos kurios tikrai nenori
3) Tos, kurios nežino kaip sau padėt, bet iš esmės galėtų (na info, pagalbos trūkumas)
3) Tos kurios ir negali ir nenori.
O jūs visa tai suplakat į viena ir vėl viskas gaunas į vienus vartus, kas kad gal kam iš pirmos grupės suskaus.
Tačiau egzistuoja visi variantai (ar gal net daugiau) ir kažkurio varianto "nutrynimas" dar niekam nepadėjo susikalbėti. Nes tai nėra tik filosofijos ir teorijos, tai yra realūs gyvi žmonės su savo istorijomis. Visokie. Bet viena grupė (turinti tikrų priežasčių, o ne iš tingumo ar nežinojimo nepasistengianti) yra tiesiog "praspjaunama", kad kas paskaičius apie jų egzistavimą rankų nenuleistų. Tokia žaliava, kurios jausmai vardan kitų gerovės nesvarbūs...Tiesa, visuomenė neverčia. Bet kai esi pirmakartė ir su tuo susiduri, moteris kaip ir kiekviena kita yra po gimdymo (suprask jautresnė), atitinkamos informacijos neturėjimas (užtat kitokios n) taip pat skaudina. Ir tos "tvirtos nuomonės" ar kaltės nejutimai ne vienai tik per tą karčią patirtį perbridus "pareina". O apie tuos susiparinimus skaitant tai žinot... kai susiduri su mamom žindančiom vaikus po onkologinės operacijos reanimacijoj, tai tas "susiparinimas po sm paskaitymo" toks nepykit mizeris atrodo...
Sorry, bet nusišnekat. O jei tėvas būtų numiręs, dar galėjo ir palaidot paslapčiom, kad tik dukters dėl pienuko dingimo nejudint. O pranešt jai pabaigus žindymą. Iki to vaidint linksmą močiutę.
Tai šeimos nariai, kuriems vieni kitų rūpesčiai savi. Galų gale ta liga sergantys gydomi taip, kad to nepastebėt artimiems neįmanoma. Pienukas yra svarbu (o ir ne kožnai nuo stipresnio sukrėtimo dingsta), bet artimo žmogaus gyvybė gal vis tik labiau. Tėvas nėra tik "mamos rūpestis", kurį ji "nusimetė" pasakydama dukrai. Liga nesirenka šeimyninių aplinkybių.Tu grupiu galima ir daugiau dirbtinai sukurti
Taip, salutiniu kintamuju visada buna ir bus. Taip, kartais susiklosto netinkamos aplinkybes, tave supa netinkami zmones ir tavo vaikas turi kazkokiu problemu del kuriu negali zisti. VISOS PROBLEMOS YRA ISPRENDZIAMOS. As tuo sventai tikiu. Svarbu noras ir itaiga
Jei gydytuojai taip karstligiskai nematuotu vaiko svorio ir nelaikytu ji svarbiausiu sveikatos rodikliu, tai butu zymiai geriau...Nemanau, kad vaikas butinai turi priaugti kas menesi po 1 - 2 kg. Mane stebina tos mamos, kurios dydziuojasi ir su iskelta nosimi aiskina, kad ju vaikas si menesi priaugo 2 kg 
Svarbu, kad kudikis butu zvalus, pakankamia slapintusi ir priaugtu svorio (bet nebutinai virs 1 kg.)Zinokite man drauges snekejo: Tu nemaitinsi, nes tavo speneliai ploksti. Mama snekejo: tu nemaitinsi, nes as neturejau pieno ir tu jo neturesi...Akuseres sake: tavo vaikiukas silpnas, maziukas, tinginuke, nemaitinsi, nes jai sunku zisti. Jai neiseina istraukti pienuko. Veliau mama pradejo sneketi, kad tavo dukra kaip ir tu nenori imti spenelio. Matai kokia ji irzli, ja reikia primaitinti. Ji badauja del to irzli...
Krutys dege, speneliai buvo sugrauzti, vaikas nakti ramiai miegojo, kai as zinau, kad svarbu maitinti nakti...Pienuko pirmaji menesi buvo tikrai mazai.
Visi sitie veiksniai isvardinami ir kitu mamu kaip tie,del kuriu jos nustojo zindyti.
Taip, tikiu yra mazas procentas tikrai del rimtu aplinkybiu negalinciu maitinti mamu. bet ju procentas tikrai menkas, palyginus su tomis kurioms tiesiog pritruko noro
Mano nuomone, merginos, kai mama nenori žindyti - prisigalvoja šimtus priežasčių. Paskui, dažniausiai ramiai atvirai pasikalbėjus, išlenda tikrosios priežastys 
Tiesiog dažniausiai yra nenoras maitinti. Nes maitinti krūtimi tai ne tas pats, kaip įkišt buteliuką 
Tą mes žinome. Aš pati maitindama palaidojau savo tėtį. Prieš tai pernešėme baisų stresą, 3 savaites ligoninėje, kasdien nežinia, laukimas, nervai, ašaros, numečiau 10 kg svorio, o pienas nedingo. Nes aš norėjau maitinti. Na, aš taip manau, nes turiu įsitikinimą, kad pienas yra motinos organizme kaip kraujas, kuris negali dingti nuo nervų, pervargimo, nevalgymo ir t.t. O šiaip, ne viena mano pažįstama, kuri pradžioj guodėsi, kad deja deja vargšiukė, neturėjo pieno, pasirodo, kad nenorėjo maitinti. nenorėjo valandų valandas vargti, laikyti vaiką ant rankų, naktim ištisai nemiegoti, neturėti laisvės niekur išeiti, niekam palikti mažylio ir t.t. Ir net buvo tokių, kurio stengėsi maitinti vaikus pagal grafiką, kas tris valandas 
kaip tarybiniais laikais, užtat jų vaikai "augo geri, keldavosi tada, kai reikia, pagal grafiką, o ne taip, kaip tavo". Bet vat, deja, pieno neužteko, arba jis buvo baisiai liesas Nors mama kaip centnerinė kiaulytė 
Taip kad, čia mūsų pasirinkimas. Kiek maitinsiu, nežinau. Dabar matau, kad mažiukui dar reikia pieno. Pavargstu, sunku būna, ir tas pyktis kartais irgi užeina, tačiau... Dar matau daugiau naudos 
Tiesiog dažniausiai yra nenoras maitinti. Nes maitinti krūtimi tai ne tas pats, kaip įkišt buteliuką Tą mes žinome. Aš pati maitindama palaidojau savo tėtį. Prieš tai pernešėme baisų stresą, 3 savaites ligoninėje, kasdien nežinia, laukimas, nervai, ašaros, numečiau 10 kg svorio, o pienas nedingo. Nes aš norėjau maitinti. Na, aš taip manau, nes turiu įsitikinimą, kad pienas yra motinos organizme kaip kraujas, kuris negali dingti nuo nervų, pervargimo, nevalgymo ir t.t. O šiaip, ne viena mano pažįstama, kuri pradžioj guodėsi, kad deja deja vargšiukė, neturėjo pieno, pasirodo, kad nenorėjo maitinti. nenorėjo valandų valandas vargti, laikyti vaiką ant rankų, naktim ištisai nemiegoti, neturėti laisvės niekur išeiti, niekam palikti mažylio ir t.t. Ir net buvo tokių, kurio stengėsi maitinti vaikus pagal grafiką, kas tris valandas kaip tarybiniais laikais, užtat jų vaikai "augo geri, keldavosi tada, kai reikia, pagal grafiką, o ne taip, kaip tavo". Bet vat, deja, pieno neužteko, arba jis buvo baisiai liesas Nors mama kaip centnerinė kiaulytė Taip kad, čia mūsų pasirinkimas. Kiek maitinsiu, nežinau. Dabar matau, kad mažiukui dar reikia pieno. Pavargstu, sunku būna, ir tas pyktis kartais irgi užeina, tačiau... Dar matau daugiau naudos
QUOTE(Ksesanko @ 2013 07 16, 07:15)
Nemanau, kad vaikas butinai turi priaugti kas menesi po 1 - 2 kg.
Mano pirmas vaikas numete 700 g. per pirmas savo tris gyvenimo savaites. Kiek dar siulytumete laukti, deti prie kruties ir sventai tiketi, kad pienas gaminasi smegenyse ? Dar savaite? Dar 500 g.? Kiek ?
Ir vardan ko? Kad tik nepaduot gink dieve misinuko, nes tada jau viskas - pasaulio pabaiga?
QUOTE(Alvyda @ 2013 07 16, 09:34)
Mano pirmas vaikas numete 700 g. per pirmas savo tris gyvenimo savaites. Kiek dar siulytumete laukti, deti prie kruties ir sventai tiketi, kad pienas gaminasi smegenyse ? Dar savaite? Dar 500 g.? Kiek ? Ir vardan ko? Kad tik nepaduot gink dieve misinuko, nes tada jau viskas - pasaulio pabaiga?
Ir vardan ko? Kad tik nepaduot gink dieve misinuko, nes tada jau viskas - pasaulio pabaiga?Tokiais atvejais visada sunku kažką patarti ar komentuoti. Aš esu pratusi laikytis nuostatos, kad niekada nereikia niekuo būti nusiteikus kategoriškai. Kai esi 100 proc. kategoriškas, atsiranda rėmai, į kuriuos esi įspraustas. Šiuo atveju taip pat - nereikia nusiteikti, kad pieno turėsi upėmis, ar jo išvis nebus (nesu tikra, ar gali būti, kad krūtimi maitinamas vaikas miršta badu, bet vėl gi - kas žino? Ar rizikuotum savo vaiko gyvybe, jei jau kyla toks klausimas??), ir tiesiog mama reaguoja pagal situaciją. Juk tikrai nemanau, kad kūdikiai, nežindyti, užauga kažkokie nekokybiški, o žindukliai - tiesiog laimės kūdikiai... O, kad viskas būtų taip paprasta
Taigi manau, kad motinos širdis geriausiai pataria 
O kad man taip pasisekė (taip, turbūt tai sėkmė 
), jog galiu maitinti, tai džiaugiuosi tuo. Man svarbiausia - kad visi tėvai mylėtų savo vaikučius ir norėtų jiems duoti visa, kas geriausia. Svarbiausia yra tėvų meilė ir rūpestis.
Jei jau bandome suskirstyti į grupes, kiek pakeisčiau Fazano plunksnos grupavimą. Manau, yra tos, kurios nenori ir nemaitina vs tas, kurios nori ir maitina. Noro- nenoro lygis individualus, jei nors kiek nori, tai ir info susiras, ir paskaitinės, o jei nenori, tai ir paskaičiusi netaikys. O tarp tų grupių yra tos mamos, kurios nori maitinti vaikiuką, bet tikrai negali. Va, joms skaudu skaityti, klausyti pasakymų, kad nepasistengei, kad pienas gaminasi smegenyse, kad turbūt nenorėjai 
. Širdies juk neištrauks kitoms parodyti- va, tikrai tikrai norėjau, bet fiziologija kita, esu iš tų 2 procentų... O tos mamos, kurios nenorėjo, vargu, ar čia lankosi, tai jų ir neužgauna. Visų maitinančių mamų patirtis skirtinga, bet nėra tik vienos teisingos.
. Širdies juk neištrauks kitoms parodyti- va, tikrai tikrai norėjau, bet fiziologija kita, esu iš tų 2 procentų... O tos mamos, kurios nenorėjo, vargu, ar čia lankosi, tai jų ir neužgauna. Visų maitinančių mamų patirtis skirtinga, bet nėra tik vienos teisingos.
QUOTE(Ksesanko @ 2013 07 16, 08:15)
Zinokite man drauges snekejo: Tu nemaitinsi, nes tavo speneliai ploksti. Mama snekejo: tu nemaitinsi, nes as neturejau pieno ir tu jo neturesi...Akuseres sake: tavo vaikiukas silpnas, maziukas, tinginuke, nemaitinsi, nes jai sunku zisti. Jai neiseina istraukti pienuko. Veliau mama pradejo sneketi, kad tavo dukra kaip ir tu nenori imti spenelio. Matai kokia ji irzli, ja reikia primaitinti. Ji badauja del to irzli...
Krutys dege, speneliai buvo sugrauzti, vaikas nakti ramiai miegojo, kai as zinau, kad svarbu maitinti nakti...Pienuko pirmaji menesi buvo tikrai mazai.
Visi sitie veiksniai isvardinami ir kitu mamu kaip tie,del kuriu jos nustojo zindyti.
Taip, tikiu yra mazas procentas tikrai del rimtu aplinkybiu negalinciu maitinti mamu. bet ju procentas tikrai menkas, palyginus su tomis kurioms tiesiog pritruko noro
Krutys dege, speneliai buvo sugrauzti, vaikas nakti ramiai miegojo, kai as zinau, kad svarbu maitinti nakti...Pienuko pirmaji menesi buvo tikrai mazai.
Visi sitie veiksniai isvardinami ir kitu mamu kaip tie,del kuriu jos nustojo zindyti.
Taip, tikiu yra mazas procentas tikrai del rimtu aplinkybiu negalinciu maitinti mamu. bet ju procentas tikrai menkas, palyginus su tomis kurioms tiesiog pritruko noro
Jezau, mamos, butent, kai labai nori , gali sneketi kas kiek telpa, jau rasiau apie tai, vistiek rasi budu maitinti toliau. As pati is tu, kurios labai norejo ir maitino. Taciau nereikia suplakti i viena, kad nuo noro ar nenoro priklauso organizmo reakcija i stresa.
Reakcija i stresa yra labai individuali - vienam stresas palieka tik pavirsutiniskas pasekmes, kitam labai gilias. Kiek laiko ir kokiu priemoniu reikia atstatyti, jei tai isvis imanoma- niekas nezino. Taip ir pralekia tie metai skirti zindymui. Nei viena is jusu negali vertinti kito zmogaus streso pasekmiu su savaisiais.
atrodo jus is kosmoso..dirbkit..jei zinot savo reakcija i stresa..nes zindymas tai tik maza smulkmena..jei zmogus Mp netekimu reguoja tik i zinia apie liga..tai koks nervu kamuolys - jis tiesiog gyvenime..kad kiekvienas sunkumas - ji ilgam isveda is rikiuotes...
taip, gal as neteisi..bet kaip bebutu..yra situaciju, kur nieko nepakeisi..ir reikia daryti pasirinkima..del kito geroves..man kaip mamai svarbu mano vaiku gerove...kai as istekejau, as padariau pasirinkima gyventi su vyru ir vaikais ir jie man seima numeris vienas..tetis turi mama..mama turi teti..jie turi lygiai taip pat rupintis vienas kitu..ir sugebeti sunkia minute laikytis drauge galvas suglaude..o mano vaikas pirmiausia turi kelti savo vaikus..ju gyvybe palaikyti...o ne desperatiskai dauzytis..kaip zuvis vandenyje..
emocijos skiedaliojimai niekada netnesa nieko gero..o kai viduje esi stabilus..ir sugebi blaiviai vertinti situacija..taves niekas neismus is veziu..ir tu zymiai labiau padesi ir sau ir artimiesiems...
Kai as noriu ir zinau del ko..as kalnus nuversiu..tegul nepasiseks, gal mirsiu..bet..zinosiu, kad pasistengiau..o kai suprantu, kad pastangos tuscios, aplinkybes nelabai palankios..dirbu, laukiu, semiuosi patirties, stiprinu save ir atejus laikui pasinaudosiu kitu momentu..svarbu nesustoti...eiti..
taip, gal as neteisi..bet kaip bebutu..yra situaciju, kur nieko nepakeisi..ir reikia daryti pasirinkima..del kito geroves..man kaip mamai svarbu mano vaiku gerove...kai as istekejau, as padariau pasirinkima gyventi su vyru ir vaikais ir jie man seima numeris vienas..tetis turi mama..mama turi teti..jie turi lygiai taip pat rupintis vienas kitu..ir sugebeti sunkia minute laikytis drauge galvas suglaude..o mano vaikas pirmiausia turi kelti savo vaikus..ju gyvybe palaikyti...o ne desperatiskai dauzytis..kaip zuvis vandenyje..
emocijos skiedaliojimai niekada netnesa nieko gero..o kai viduje esi stabilus..ir sugebi blaiviai vertinti situacija..taves niekas neismus is veziu..ir tu zymiai labiau padesi ir sau ir artimiesiems...
Kai as noriu ir zinau del ko..as kalnus nuversiu..tegul nepasiseks, gal mirsiu..bet..zinosiu, kad pasistengiau..o kai suprantu, kad pastangos tuscios, aplinkybes nelabai palankios..dirbu, laukiu, semiuosi patirties, stiprinu save ir atejus laikui pasinaudosiu kitu momentu..svarbu nesustoti...eiti..
QUOTE(Zoya Terutis @ 2013 07 16, 14:36)
Jezau, mamos, butent, kai labai nori , gali sneketi kas kiek telpa, jau rasiau apie tai, vistiek rasi budu maitinti toliau. As pati is tu, kurios labai norejo ir maitino. Taciau nereikia suplakti i viena, kad nuo noro ar nenoro priklauso organizmo reakcija i stresa. Reakcija i stresa yra labai individuali - vienam stresas palieka tik pavirsutiniskas pasekmes, kitam labai gilias. Kiek laiko ir kokiu priemoniu reikia atstatyti, jei tai isvis imanoma- niekas nezino. Taip ir pralekia tie metai skirti zindymui. Nei viena is jusu negali vertinti kito zmogaus streso pasekmiu su savaisiais.
Reakcija i stresa yra labai individuali - vienam stresas palieka tik pavirsutiniskas pasekmes, kitam labai gilias. Kiek laiko ir kokiu priemoniu reikia atstatyti, jei tai isvis imanoma- niekas nezino. Taip ir pralekia tie metai skirti zindymui. Nei viena is jusu negali vertinti kito zmogaus streso pasekmiu su savaisiais. 
