Dvasinės ligų priežastys -13

Yra ryšys ir su tėvų , ir visos giminės linijoje. Šito atmesti nereikėtų.

o kaip tada Jūs paaiškintumėte tokį dalyką, kaip mažo vaikelio sirgimas vėžiu? Jis pats pasirinko? Arba gimė invalidukas? ir t.t. ir t.t. ?
Papildyta:



Tema ir vadinasi Dvasinės ligų priežastys, ir ryšys visą gyvenimą lieka su tėvais , seneliais ir proseneliais ir t.t. Daug informacijos ir literatūros šia tema yra. Yra Lietuvoje toks Jonas Markūnas, jis gana griežtai netgi šia tema pasisako.

Kenčia- gal ne visai tas žodis. Tačiau gali būti ir taip. Argi nekenčia vaikas, jei yra prievartaujamas savo alkoholiko tėvo? Ar jam tai pridės sveikatos ateityje?
Greičiau yra taip, kad paveldimas, nukopijuojamas tėvų, senelių charakteris su visom išplaukiančiom pasekmėm.

*Aš nesutinku su tuo, kad vienas žmogus kenčia už kito klaidas. Aš tikiu karma, tikiu, kad ją žmogus atsineša gimdamas. Taip pat, kad kiekviena siela turi išmokti savo pamokas, ir jei jų neišmoko praeitame gyvenime ir ten klydo tai tas pamokas ir klaidas turi taisyti kitame gyvenime. Taip, žmonės vieni šalia kitų atsiranda ne atsitiktinai, visi mes surišti tam tikrais ryšiais. Sako, kad vaiko siela ateidama į pasaulį pasirenka sau tėvus, tuos kurie padės jam vykdyti savo karmą, tuo pačiu įtakodamas jų karmą. Jei vaikelis šeimoje gimsta invalidas, galbūt tėvai praeituose gyvenimuose kažkuo nusidėję vaikams buvo, tuo pačiu ir jis pats galimai galbūt kažką suluošinęs buvo ar kankinęs ką. Tuo pačiu tėvai galbūt praeituose gyvenimuose buvo susiję su savo vaiku, kažką blogo jam yra padarę, dėl to turi atiduoti savo duoklę dabar, rūpintis juo invaliduku. O gal būt ne jam konkrečiai, bet panaši situacija. Jei vaikelis miršta vėžiu, matyt jis atliko savo užduotį - tėvai per skausmą apsivalė, daug pamokų išmoko. Vaiko siela taip pat apsivalė, pasiėmė savo pamoką, ir jo misija baigta.
** Taip, vadinasi. Bet tos dvasinės ligų priežąstys tai ne reiškia, kad už tėvų klaidas vaikai kenčia. Jo siela mokosi savo pamokas, tuo pačiu tėvai augindami tokį vaiką mokosi savo pamokas.
Labai geros knygos yra R. Sharmos "Vienuolis kuris pardavė ferarį" "Šventasis, banglentininkas ir vadovas" "Ką tau skyrė likimas" Taip pat Neale Donald Walsch "Pokalbiai su dievu" Ten labai daug atsakymų į šiuos ir panašius klausimus.

Skaičiau straipsnį kaip tėvai astrologai suplanavo kada pradėti savo vaikelį, parinkdami tam pačią geriausią datą, kad vaikelis būtų laimingas. ir kaip jie nustebo kai tas vaikelis gimė su dauno sindromu.
Taip pagalvojus, tai pats vaikas tikrai laimingas. Tai mūsų suvokimas mums suteikia kančią arba palaimą.
"Kančia gyvenime nėra duota niekam. Tai tavo paties protas padaro tave kenčiančiu arba laimingu ir pakylėtu."
- Šri šri Ravi Šankaras

Prieš kelis metus gulėdama ligoninėje su vaiku susipažinau su vienu 1m berniuku iš kūdikių namų. Mūsų palatos buvo šalia. jei taip trumpai apie jį, tai jis gyvena nuolatinėje kančioje, nuolat tarp gyvenimo ir mirties. Mane taip paveikė šita situacija, kad man pavažiavo stogas. Kentėjau labai, nuolat verkiau, meldžiausi, užpirkinėjau mišias už tą vaikelį. Pakrikštijom jį, pradėjau jį lankyti. Negalėdavau džiaugtis net savo vaikais, imdama juos ant rankų verkdavau. Mane taip apnuodijo tas skausmas dėl to vaikelio, kad man jau turbūt pačiai grėsė specialistų pagalba. Namiškiai ne juokais buvo susirūpinę. Tai tęsėsi keletą mėnesių. Pradėjau lankyti Gyvenimo meno kursus, nuvažiavau į vieną susitikimą su nuostabiąja MIRA iš Baltarusijos. Tik indų filosofijos dėka sugrįžo ramybė į mano sielą. radau daug atsakymų, kurie mane kankino tuos kelis menesius. Galiu ramiai, be ašarų ir kančios (tik su atjauta) nueiti aplankyti savo krikštasūnio. Susipažinimas su šiuo vaikeliu padarė didžiulią įtaką mano tolimesniam gyvenimui, mano suvokimui apie gyvenimą. Mira jau tada man pasakė " jūs ne be reikalo susitikote. Tu reikalinga jam, jis reikalingas tau. Vėliau suprasi, kad jis tavo mokytojas"

"Kai mokinys pasiruošęs, mokytojas pasirodo." (R.Sharma)

Manau, kad daznai taip yra. Pvz. is Viilmos knygos:


Su kitom jusu mintim suinku.
Jei serga vaikas, turi kazkokiu problemu, nesiseka ir pan., priezastis - mama nemyli saves ar vaiko teva.
Moterys kratosi tokios atsakomybes, nenori, nepripazista. Tik taip jau sutverta, kad gyvenimas prasideda nuo moters. Gyvenima zmogui duoda mama, ji yra svarbiausias zmogus jo gyvenime.

Na, turbūt nelabai ir žinojo ta mama koks užprogramuotas vaikas joje jau auga. Aš manyčiau, kad ne vien tas mamos pasakytas sakinys tai nulėmė. (Pvz. aš niekada negalėčiau taip pasakyti apie savyje nešiojamą vaiką, kad ir kaip stipriai nekęsčiau vyro) Matyt joje jau ir seniau buvo ta problema. Ir jai jau iš aukščiau buvo siunčiama ši sunki pamoka. Ir tik nuo jos priklauso išmoks ji ją ar ne. Jei išmoks, palipės laipteliu aukštyn, jei ne, bus siunčiami dar didesni išbandymai, tol kol žmogus perpras tą pamoką. Jei niekaip neišmoks tų pamokų ir smuks vis žemyn, tada jau per skausmą, sunkią ligą apsivalo siela. O vaikelis buvo atsiųstas jai toks, kurio irgi karma tokia. mamai reikėjo tokio vaikelio, vaikeliui tokios mamos, kad padėtų vienas kitam savo karmą vykdyti.
Ir nematau aš šioje situacijoje aprašytoje, kad vaikas kenčia už tėvų klaidas. tai būtų žiauri neteisybė šiame pasaulyje. Kiekvienas turime savo karmą ir tik mes patys esame už ją atsakingi ir niekas daugiau.

"Šis pasaulis - labai išmintinga vieta, o mūsų gyvenimai klostosi pagal virtines natūralių ir, kitaip nepasakysi, nuostabių dėsnių. Mes, žmonės, manome, kad gyvenimas grįstas atsitiktiniais įvykiais ir kad tie asmenys, kuriuos sutinkame ir su kuriais bendraujame, šalia mūsų atsiranda visiškai netyčia. Didesnės netiesos negali būti! Pasaulyje nėra chaoso, tik tvarka. Nebūna jokių atsitiktinumų - niekada. Gyvenimo eigą lemia ne gera ar bloga lemtis, o išmintingas procesas, kurio paskirtis - padėti žmogui atskleisti tai, kas jo esybėje yra gražiausia." (R. Sharma)

kaip ten yra sakoma... niekada nesakyk niekada
koks geras, protingas, ismintingas ir t. t. bebutum, gyveni ir mokaisi. Tai mamai buvo eiline gyvenimo siusta pamoka, isbandymas. Zmogus suklydo, nuo klaidu niekas nera apsaugotas, nes visi mes zmones.

na taip, niekada nesakyk niekada.
Ne tas jos pasakytas sakinys, bet jos suvokimas apie tai atsiuntė jai tą pamoką.
sakau, kad nepasakyčiau, nes pas mane kitoks suvokimas apie tai. Ta begalinė meilė, moters įsčiose auganti, tas stebuklas. kaip galima jį tapatinti, kaltinti dėl kažko. neapykanta vyrui virto neapykanta kūdikiui.
Suklydo jau anksčiau, o ne tą sakinį pasakydama. Ji tai pasakė todėl, kad jos toks sąmoningumo lygis apie tai. Jei išmoks šią pamoką, jis pasikeis. jei ne, gaus dar skaudesnių pamokų.
Taip klystame visi, bet jei neperprantame tos klaidos - už ją reikia mokėti. ir kaip šioje situacijoje, brangiai.

Na, vaikas invalidas, tai sakyčiau nelabai tokia jau ir eilinė gyvenimo pamoka

Iš tikro mano santykiai su vyru nėštumo metu nebuvo labai geri, sakyčiau gana šalti, su daugybe ašarų, bet vaiko visą laiką laukiau ir niekada nieko panašaus ne tik nesakiau net ir negalvojau. Bet jau buvau pasiryžusi jį auginti viena, jei niekas nesikeistų. Šiuo metu santykiuose atsirado jauki šiluma, sunku pamiršti ką užšaldėm, bet ledai, sakyčiau, atitirpo, manau judam teisinga linkme.

Daug kas pasikeite nuo musu proseneliu laiku. Gal anksciau dar buvo galima tikinti zmones, kad karma, bet nebedabar. Visi kaip kokie eksperimentiniai triusai : Maistas, vaistai, uzterstumas- kokia cia jums karma? Sunkus ligonis- gydytojams kaip dar vienas pacientas kokiam nors ne iki galo istirtam vaistui isbandyti, kiek ilgiau ar trumpiau pratemps? Kaip tai atsilieps palikuonyms? Skiepai, kokio tik sh, su visu tuo negauname, juk skiepijami nuo pat vaikystes ne sventintu vandeneliu, o chemija dvasines problemos sakote tevai, proseneliai kalti uz ka jus ju taip nemylite

Todėl kad gyvename Kali jugos amžiuje, taip nutolome nuo to kas mūsų proseneliams buvo natūralu - melstis, laikytis Dievo įsakymų. Dabar jei esi ne 70 -ies ir pasakai jog lankai bažnyčią sekmadieniais tai pirštu pasukinės palei smilkinį, juk jaunam yra daugybė kelių - kelionės, šėlsmas, tik imi iš gyvenimo viską ir pirmyn! Kokios čia dar bažnyčios, tikėjimai Tačiau tai ne tik tamsos amžius kurio metu daug žmonių degraduoja tačiau ir galimybė labai per trumpą laiką dvasiškai ištobulėti.
O kas liečia karmą..kaip tai bevadintume, bet jei sakome kad tėvai susiję su vaikais, vaikai su seneliais ir t.t. tai argi tai ne Karma Mes visi esam susiję vienas su kitu, iš to ir išplaukia šeimos, giminės, šalies karma.

Loja5 , mes visi turime savo poziuri i gyvenima, kodel tiek skirtingu knygu apie viena ir ta pati dalyka, kodel tiek skirtingu religiju sukurta, nes kazkam patinka arba viena arba kita, priimtina tas , o ne kitas As neinu kiekviena sekmadieni i baznycia, as pasimeldziu ( pasikalbu su Dievu kaip su draugu, be jokios baznycios pagalbos) Dazniausiai netgi pajuokauju, o ne dejuoju jam. Baznycia man - nueiti, uzdegti zvakutes, pasimelsti ta pacia malda kaip visi, bet tada visai nejauciu jokio artumo su Dievu Nueinu, retai, bet nueinu, man netgi patinka baznycia ,kai ten visai tuscia, ne pamaldu metu. Nepatinka tamsios baznycios, nes Dievas tai sviesa, jei uzeini i baznycia o ten tamsu net sauletos dienos metu
O del karmu, palikime geriau mirusiuosius ramybeje. Kaip sakoma, apie mirusius gerai arba nieko, nereikia narstyti ju praeities, kad rasti sau kazkoki pasiteisinima, as nieko blogo nepadariau, bet kenciu uz proseneliu padarytas klaidas. Pries Dieva mes stosime uz savo klaidas, o ne uz proseneliu