Kaip ir žadėjau, ateinu su savo patirtimi

. Operavo mane ketvirtadienį, taigi jau kaip ir ketvirta dienelė po LP. Vakar dar jaučiausi nekaip, nes skaudėjo tiek pilvuką, tiek pečius, be to, pradėjau kraujuoti, bet kiek kitaip nei per menstruacijas, nes kraujavimas žymiai mažesnis, ir tas kraujas toks daugiau rožinės spalvos. Šiandien jau ir pilvukas, rodos, sugrįžo į savo vietą, nes, oi koks išsipūtęs buvo. Vakar pasikeičiau pleistriukus į kur kas mažesnius, nes man tie ligoninėje užklijuoti labai tempė. Apžiūrėjau skylutes - jos miniatiūrinės, ir, įtariu, kad randelių neliks arba liks vos vos įžiūrimi.
Taigi, į KMUK atvažiavau trečiadienį apie 9.30 val. Paguldė, gydytojos asistentas užpildė visus dokumentus, išrašė nedarbingumą, kuris, beje, tęsiamas iki kito penktadienio. Valgyti leido ikipiet, taigi su vyru nuėjome užkąsti (ką ten užkąsti

, dorai užkirsti į kavinukę ligoninėje). Sesutė paklausė, kaip noriu valytis žarnyną: miltelių pagalba ar klizmute. Nusprendžiau, darytis klizmą, nes teko girdėti, kad kai kurioms labai pilvuką skauda, raižo "bežaidžiant" su tais miltukais, kuriuos tarp kitko pačiai reikia nusipirkti. Apie 16 val. atnešė išgerti kažkokią tai druskelę, po kurios už poros valandų tried... iš dūšios

. 19 val. pastatė klizmą, tai irgi iš WC neišėjau. Naktis bemiegė, nes, turbūt pačios suprantat, kaip būna prieš bet kokią operaciją. Davė iš vakaro raminamųjų - migdomųjų, bet jie manęs visiškai neveikė. Pusę nakties prakrykštavom su palatos bei likimo draugėmis, net seselė atėjo raminti

. Nuostabios moteriškės pasitaikė. Kuo dideliausios joms sėkmės!
Man operacija paskirta buvo 10.30 val., taigi atsikėliau kokią 6 ir vėl... klizma

. Na, bet nieko ten baisaus, tikrai nėra ko baimintis ar nerimauti. Kadangi žarnynas buvo tuščias, tai praktiškai tik tą suleistą vandenuką išpurškiau

. Atnešė ligoninės marškinius, persirengiau jais. Ant viršaus chalatą, įsispyriau į šlepetes be jokių kojinyčių ir laukiau... Sesutė atėjo tiksliai nurodytu laiku, t.y. 10.30 val. ir nuvedė mane į operacinę. Kadangi buvau "pripompuota" raminančių (ryte man juos suleido, nes pasakiau, kad nežmoniškai bijau), man viskas buvo dzin

. Uždėjo baltas kojinytes, tiksliau, tokius pasiūtus (net nežinau, kaip pavadinti), na, ne esmė ir kepurytę, panačią kaip kad soliariumuose būna. Liepė sėstis ir patogiai įsitaisyti ant operacinės kėdės, tada visą surišo (tiek rankas, tiek kojas). O paskui viskas labai staiga tarsi nutrūko. Pamenu, kaip dūrė į veną, aš tik paklausiau, ar čia lašelinė. Man buvo atsakyta, kad taip, ir anesteziologė (beje, jos neatpažinau, nes operacinėje buvo kokie 7 medikai, ir jie visi su "kaukėmis") paklausė, ar nesvaigsta galva. Galva man nesvaigo, tik gerklėje toks kažkoks keistas lyg kartumas, lyg perštėjimas atsirado, o daugiau nieko nepamenu. Atsibudau kaip iš po nakties: nei man ką skaudėjo, nei aš ką jutau. Pasakė, kad aš jau po operacijos, įkėlė į lovą ir išvežė į pooperacinę palatą. Kaip vėliau sužinojau, operacija truko maždaug valandą, o toje pooperacinėje praleidau apie pusantros - ten lašino lašinę, leido nuskausminamuosius, tikrino pulsą. Pamenu tą periodą tik tarpais. Parvežė į palatą, o ten, žiūriu, laukia mano vyras, kuris, beje, laukė per visą operaciją. Pasirodo, jis mane su sesute ir parvežė į palatą, o aš nieko neprisimenu, nors vyras sakė, kad buvau atsimerkusi ir dar tiesiau jam ranką - tikrai to nepamenu. Valgyti man buvo uždrausta, tačiau pirma mintis ir buvo - PAVALGYTI

. Suvalgiau desertinės varškytės 200 g ir kavos taip dosniai atsigėriau iš termosiuko, nes, kaip sakiau, jaučiausi puikiai. Nuo sesutės gavau barti, kai atvežė mano pietukus - lašelinę, o aš prisipažinau, kad jau esu soti

. Na, bet viskas, laimei, buvo gerai. Išrašė mane ant rytojaus, nors dar nenorėjo, bet pažadėjau gulėti namuose, tai davė savaitei biuletenį su ta sąlyga, kad tikrai vykdysiu gydytojos nurodymus. Ech... O aš jau planauvau į darbelį pirmadienį "braukti". Kita vertus, gal ir gerai, kad pailsėsiu, nes vis tiek tas pilvukas toks diskomfortiškas: patinęs, tos skylutės jautrios, sunku dar pilnai judėti, maudžia pečius, ir šiaip toks silpnumas yra. Antrą dieną po LP jaučiausi tragiškai, vakar buvo geriau, o šiandien jau visai neblogai

. Ką čia dar...
Tiesa, kas liečia "vokelius", anesteziologei daviau 50 lt, operavusiai gydytojai pavyko atsidėkoti tik po LP (200 lt), nes iki operacijos neišėjo įduoti "lauknešėlio"

.
Jei kas dar įdomu, drąsiai klauskite, būtinai atsakysiu į visus dominančius klausimus

. Beje, kuo nuoširdžiausios sėkmytės visoms 3 skylučių sesytėms

!!!
Labas,norėčiau sužinoti.O kokius vaistus paskyrė nuo endometriozės?