Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

maži vaikai svajoja apie mamą ir tėtį. ir jie nesupranta apie teisinius kazusus.

Aštuonmetė neklausia Jai 'dzin".

o man tai atrodo jo Germinės vaikai su Germine labai laimingi, ir globa jiems labai į naudą.
Man atrodo jog seniai yra laikas atskirti paprastus dalykus, kad čia moterys savo gyvenimais ir išgyvenimais dalijasi, ir niekaip tai nėra rungtyniavimas ar varžymasis- o aš šaunesnė, o pas mane puikiau. O kaip aš daug vaikui duodu, o kaip tas ar anas geriau.
Visaip yra gerai taip, kaip žmonės gyvena. Joks juridinis statusas neprideda meilės ir supratimo konkrečiaim vaikui. Ir laimės jis neprideda. Vaiko nusisavinimas saugiu jo nepadaro. Ir taip toliau ir taip toliau.

Aš irgi manau, kad aštuonmetė tokį kausimą užduotų nebent primokyta. Maniškė apie tai ėmė suvokti nuo kokių 10 ar 11 metų. Iki tol jai įvaikinimas buvo tapatu, kad gimiau vienoje šeimoje, bet mamą tėtį turiu kitoje.

tiesą. Pvz. jei jo pašalpa yra apsprendžianti jo gyvenimą šeimoj, jei jis yra negalimas įvaikinti- toks statusas, jei tokios yra asmeninės nuostatos.
Čia toks klausimas tolygus - o kam mane tada gimdei?
Papildyta:


o dar su globos namuose susidūrus su kalbančiais- kaip aš svajoju jog mene įsivaikintų užsieniečiai, kaip svajoju išeiti ir man dzin- įvaikintu ar globotiniu būti. O visai maži visai apie nieką nesvajoja daugiau nei apie mamą, vėliau jau ir tėtį.

Diskusija kazkaip neskaniai pakvipo. Juk cia mes apie vaikus kalbame, o ne konkuruojame.
Didziausia laime kad vaikai turi namus ir auga seimoje, o be Vaiku namuose.
Imkime ju kiek galima daugiau ir auginkime

Musu 7-metis labai didziuojasi, kad musu pavarde vienoda, ir tikrai labai jautriai reaguotu jei seimoje jis butu kitokia pavarde, jam tikrai kiltu klausimai kodel as sioje seimoje bet ne pilnai, ne abiem kojom ? ir tie klausimai kiltu jau dabar, nes kalbu ir pasvarstymu toje temoje jau buna. tai sakyciau emocinio saugumo vaikui prideda tai , kad jis yra ivaikintas. Bet zinoma, kiekvienas vaikas, kitoks, ir kitaip reaguoja i aplinkybes. Todel tai nera taisykle. Kalbu tik apie savo sunu.
ir globa ir ivaikinimas padeda tiems vaikams patirti kokybiska gyvenima, meile, ir formuoja tikrus pamatus ju ateiciai. taip kad abu atvejai yra reikalingi ir tegu ju buna kuo daugiau.

Pažįstamų sūnus įvaikintas. Senokai, jau suaugęs. Apie įvaikinimą niekada nekalbėta, tėvai nežinojo kaip pasakyti. Kaip manote, kiek iš kaimynų ir jų vaikų nežino apie vaiko kilmę?
Jeigu norėtum paslėpti - tektų kraustytis į kitą šalį....
Kitų pažįstamų vyresnėlis - irgi. Kito statuso tais laikais net nebuvo. Kažkada kalbėjom su įmote - vaikas ir žinodamas, neskiria savęs iš šeimos, čia jo brolis ir sesuo (biovaikai), čia senelis, čia mama ir tėtis..... ir niekada nebandė ieškoti kitų.

Maniškei kartais užeina priepuoliai pasigraudinti, kad kažkam ji buvo nereikalinga, jeigu jau paliko.... užtat dabar persistenginėja būti naudinga ir reikalinga. iki ... be ribos...

Dokumentus teko nemaloniai pateikinėti tik Sodroje ir savivaldybėje, nudyvijant kad yra ir kiti dokumentai Bet čia jau jų problemos, jei tokias bangas kelia,

Meilė teisiniais statusais nevertinama.

Meilė teisiniais statusais nevertinama.
[/quote]


Zinoma kad taip. Ir as visai ne apie tai bandau pasakyti, kad jei ivaikini, tai neva labiau myli. Jokiu budu. Tik man yra buve kelios nemalonios situacijos, todel ir pasisakau uz tai.
viena ju, kai mus pagulde i ligonine, o as neturejau su savimi teismo sprendimo del globos, ir padaviau vaiko gimimo liudijima ir savo pasa. O daktare veliau atlekusi i palata uzriko, kas as tokia busiu kad guluosi kartu su vaiku i ligonine, prie kitu mamau, ir prie mano vaiko. Tai gerai kad jis mazius buvo ir nieko nesuprato. Bet jei tai prie septinmecio, dvylikamecio? Zinoma su septinmeciu i ligonine negulsi, bet sutikimus proceduroms turi duoti. O tada visiems aiskinkis kodel tu ji paemei, is kur, kiek jam laiko buvo, kodel pati negimdai. Zmones tokie nediskretiski, tokie apsimetantys ablamuchais, kad man atrodo to geriau isvengti

Kiekvienas turi teise i savo nuomone ir pasirinkima.

Tai zinoma, kad jie laimingi! Cia net nediskutuojama, bet ar nebutu laimingesnis, jei nebutu vizitu su bio seima?

O tada šypsaisi ir nieko neaiškini. Ir savo vaikui sakau (ypač esant smalsių draugių) - tai - šeimos ir niekieno kito reikalas. Tai jų neliečia.

Manęs neklausia, ar leisti kaimynei gimdyti, lai ji manęs neklausia ar man įvaikinti ar globoti.

Atviro įvaikinimo atveju juk vis tiek bendrautume?Jei ne,buvo pakankamai dideli,kad prisimintų savo bio.Abejoju,ar mums būtų leidę vaikintis trynukus dėl finansų.O jiems alternatyva buvo tik vaikų namai ir užsienis.
Realiai juk dažniausiai įsivaikina bevaikės šeimos,joms svarbu ta pavardė,tas statusas.Šeimoms,turinčioms vaikų nereikia apsimesti gimdytojais.Svarbu mylėti,auginti,auklėti.Kiek susidūriau savo aplinkoj,tai pasirinkime įvaikinti,o ne globoti įvaikinimas nusvėrė dėl nenoro,kad kažkas landžiotų,tikrintų,dėl baimės,kad bio giminės apsigalvos...O tik paskui galvojo apie kitus niuansus.Bet tai buvo pasiturinčios,biologinių vaikų susilaukusios šeimos.Bevaikiai neimtų vaiko su nesutvarkytu statusu.Būtent tokie patenka į globą.Tuo labiau,neimtų laikinos globos ir nesidžiaugtų žiūrėdami,kaip bio tėvai stojasi ant kojų artindami išsiskyrimo su pamiltu vaiku dieną.Man labai nemielas soc tarnybų požiūris į globotinius,tie patys "ką mėgsti valgyti","kiek kainuoja būrelis" klausimai kas pora mėnesių.Pagalvoju,kad manęs nereikia tikrint,mes neturim ką slėpti,bet gerai,kad domisi,nes yra tikrai blogų globų,kur vaikams ribojamas maistas,perkami sveriami rūbai,nes globa reikalinga tik dėl pinigų.
Aš tikrai džiaugiuosi,kai kuo daugiau vaikų atranda naujas šeimas.Bet pats įvaikinimo faktas man...mažų mažiausiai keistas.Bet,pasirodo,nesu tokia keistuolė,kaip galima pagalvoti.Socialinės darbuotojos,kurios važinėja į gerokai toliau šiais klausimais pažengusias Skandinavijos šalis,pasakoja,kad ten aplamai ruošiamasi užmiršti tokį dalyką,kaip įvaikinimas,nes tai prieštarauja žmogaus prigimčiai.