Globėjai ir įtėviai kalba apie viską

au ta "atriekta rieke" - kaip kas sugeba, kiekvienam kitaip. Kiek "atriektų riekių" bio šeimose. Ne tiek mažai...Kam giminė, kam draugai artimesni...žmogus iš esmės gyvena vienas tarp žmonių - bio/ne bio. Kiek sureikšminsim kiekvienu atveju, tiek ir bus.
Nieko tas įvaikinimas nepasuka daugiau negu globa, jei įtėviams priimtinos dabar populiarinamos nuostatos. Mano vaikai puikiai žino biomotinos, biotėvo pavardes, sunkiai, bet atsimena ir biomočiutės pavardę (visos skirtingos). kai supyksta dičkis grasina pasikeisti. Ramiai žiūriu - reikės, norės pasikeis. tą ir jam sakau. Svarbu nekurti iliuzijų ir priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Galiu pasivadinti nors meškiu Viniu, santykiai su žmonėmis ir aplinka nepasikeis iš esmės.
Nusavinti galima ir biovaikus. Jaučiu ir manau, kad globa pačiam vaikui leidžia jaustis autonomiškesniu su 'savais' pinigais, sava gimine...toks svarstymas tarsi iš "už tvoros" nuo šeimos, kurioje gyvena. Įvaikinti - priešingai - šiąpus tvoros su nuolatinių mąstymu kaip ją peršokti. Tai situacija artimesnė biologinių situacijai. Visi mes "peršokom per šeimos tvoras".
Vat parašiau, kaip jaučiu...labai daug negalvojus : Fas, alfija

aš nei vienai asmeniškai netaikiau Ir būtent tuo SM man patinka, tų nuomonių nuo vieno kraštutinumo iki kito, kiekvienas yra laisvas pasirinkti sau priimtiną sprendimą, žinodamas, kad nėra niekuo išskirtinis. Taikoma visoms temoms.
Ir nereikia nei jums, nei bet kuriai kitai aiškintis, kodėl vienos globoja, kitos įvaikina, trečios steigia šeimynas. Tiesiog kartais (galbūt klaidingai dėl negalėjimo pajaust intonacijos parašyme) atrodo, jog kuris nors būdas imamas labiau "garbint" ir užverda diskusija. Manau, vat nereikia per daug įnirtingai diskutuot...
Na, arba - kuo tai šeima yra kitokia įvaikinus ir globojant? Aš nuoširdžiai klausiu. Tėvai tie patys, giminės tie patys, broliai/sesės tie patys. Kas tada skiriasi? Meilė, auklėjimas? Mano manymu, tai irgi negali skirtis. Kas tada? Moralinis žinojimas, kad vat tas vaikas "nepasisavintas", nes yra globojamas? Net norėjau kaip tik vakar kursuose paklausti apie tą skirtumą, tik besvarstant nusprendžiau neklaust, nes sumąsčiau, kad ne visų vaikų teisiniai statusai yra vienodi. Vat tik tokią priežastį matau. Nes vaikams reikia šeimos. Jei jo teisiškai negalima įvaikint, tada galima globos keliu būti šeimoje.

Amade, nežinau ar atsakysiu į klausimą dėl pririšimo, bet pabandysiu.
Savo kelio link vaiko pradžioje abu su vyru norėjom įvaikinti, kad niekas niekada jo iš mūsų neatimtų, kad gink Dieve, niekas nepersigalvotų. Bet pradėjau kalbėti su globojančiais ir įvaikinusiais, domėtis jų sprendimų motyvais ir žiūrėti, kas artima mums. Nebebuvome kategoriški. Paskui prasidėjo kursai. Jų pradžioje mes jau dvejojome, kokiu keliu į šeimą ateis vaikutis.
Kai jis jau auga šeimoje, kai aš žinau jo istoriją, džiaugiuos, kad pasirinkom globą.
Kaip bus kai vaikas užaugs, parodys laikas, bet stengiamės auginti taip, kad dabartiniai namai visada būtų jo namais, kad ne kažkokie įpareigojimai, bet širdis vestų į tuos namus.

O dėl palikimo ... tai aš vaikus auginu ne tam, kad jie lauktų, kol aš numirsiu.

va man dabar tikrai labai įdomu pasidarė. Kursų jau seniai nelankau, tuose kur lankiau nežinojo tokių atvejų, gal Kaune kas žino- įtėvius aktyviai ne tik kalbančius, bet ir bendraujančius su vaiko biogiminėm. Nuo visiškai mažo. Taip ir sako- važiuosim pas tavo mamą, tu pas ją pasisvečiuosi, čia tavo močiutė, čia senelis- dėdė, tetos. Ar vis dėl to tai tik kalbos, ir realybėj tokių atvejų nepasitaiko?


Sunute, jei paskutinis sakinys juokelis, tai labai nevykęs.

Tik neapsimesk,kad nelauki vandens stiklinės atnešant

aš ėjau į globą ir su tokia nuostata - nenoriu naujų bendravimų su vaiko biogiminėm. Jei atsirastų motina, dar pagalvočiau... o va tėvo giminė, krūva tetų dėdžių iš abiejų psių - man per didelis krūvis.
emocinis atlaikyti vaik klausimus - tiap pat. Nors vaikas ir žino - tėvo, motinos vardus.


o gal ji gerti nenorės arba lašeline bus girdoma
kai bendrausim forume superbobule.lt, tada ir bus matyt...

Mūsų trynukų dvynės sesytės įvaikintos ir jų tėveliai pasakoja joms.Susitikimus organizuoja savo namuose,priima mus visus,vaišina,užima.Vaikai siaučia,mes plepamės.Jie atviru tekstu sako,kad jų mergaitėms vienodai-mažos,nieko neprisimena.Kad daro tai dėl mano vaikų.Tik kad tiems mano vaikams kol kas ne į naudą -dar neišskaudėję,dar graudenasi,liūdi.Po pasimatymų savaitė sunki visai mūsų šeimai.Kinta vaikų elgesys,atsiranda savigaila,kyla isterijų,vėl gvildenami prisiminimai,o jie,patikėkit,žiaurūs.Važiuoja jie noriai,laukia,džiaugiasi,bet...Man sunku pasverti naudą ir žalą,gal po gero dešimtmečio patys tegul...

Matytum, kaip jiedu mane slaugo, kai sunegaluoju , žinok pavargstu nuo tupinėjimo ir rūpesčio

o ta pati giminė, močiutės draugės teta irgi tas seytes lanko ar ne? Vat įdomu. Su vaikais kaip ir aišku.

Karusia, su Žiogo biologine gimine ir aš bendrauti nenoriu. Dėl įvairių priežasčių. Bet jei reiktų, svertų kodėl nereikia- neturiu. Vyriausi broliai visgi socialūs.

Na nelabai aišku... Na, bet kaip jau ne aš viena rašiau - tai kiekvienos šeimos reikalas. Svarbiausia, kad tik būtų tokių šeimų.
Beje, artimoj aplinkoj žinau šeimą, kurie pasiėmė berniuką globai, jam suėjus gal 10 ar 11 metų (na, prieš einant į 5 klasę) vaikas pats tėvų (globėjų) pasakė, kad norėtų, jog jį įsivaikintų, kad jis turėtų tą pačią pavardę, kad nereikėtų naujoj mokykloj aiškint, kodėl jo ir tėvų pavardės skiriasi. Na, čia aš tik trumpai parašiau, bet man nerealiai gražus vaiko poelgis ir tuo pačiu akivaizdus noras būtent susitapatint su šeima, tapti jos "tikru" nariu... Nesakau, kad visi vaikai to nori, ar kad reikia tik įvaikint. Tiesiog vat manau šiokia tokia istorija į temą. Kad vieniems reikia to susitapatinimo, kitiems tai nesvarbu...



hm... vat kaip tik sakė kaip ir visur - įvaikinus nebendrauji su biogiminėm.
Bet iš kitos pusės - tuo ir skiriasi vaikų statusai, jei kį galima globoti, o įvaikinti ne, tai ir yra skirtumas, jog tėvai turi šansą pasitaisyti. Ar aš klystu? Kodėl vienus vaikus galima įvaikinti, kitų - ne? Jei motinai/tėvams atimtos teisės, vaikas galimas įvaikinti, tai kam svarstyti apie bendravimą su biošeima? Na, neturiu aš kategoriškų nusistatymų prieš tas bio, bet jei joms atimti šansai auginti tuos vaikus? Tai ką? Reikia rodyt norą su jom bendraut? Na, tarkim, vaikui paaugus, galim pasidomėt, kas jo biotėvai, kur jie, nuvažiuoti... na, priklausomai nuo situacijos, nuo vaiko, nuo daug ko. Bet čia tik teoriniai pasvarstymai.
Papildyta:


bet juk to vandens ir biovaikai gali nenešt juk irgi, protingos moteros, tikrai pamenu kažkada buvusią diskusiją - nei iš bio, nei globojamų vaikų nereikia augint ir laukt, kad dėkotų...



o ar galiu paklaust, trumpai - kodėl rinkotės globą?



man kursuose liudniausia dalis buvo vakar - kai pasakoja apie vaikų emocijas... Na, liūdna įsivaizduot, kas dedasi jų galvelėse...

va tai aš tai sau ir įvardiju kaip atriektą riekę. Tos užsidarančios durys. Su globa kiek kitaip, net jei tos teisės ir apribotos neterminuotai. Tai vienų nesutinka giminės leisti įvaikinti, kitiems sunku sutvarkyti statusą. Man kažkaip atrodo jog didžiausia dalis yra tų kur nei įvaikinti nei globoti negalima.

atsiprašau

Bendraučiau, bet niekam nereikia, niekas nepasigenda mano vaikų.