Savižudybė

1. Kaip čia ta ateitis susigadina pagulėjus? Ar tokiu atveju geriau išvis jokios ateities? Kaip aš norėčiau, kad draugai kurių nebėra būtų buvę kaip nors išvežti paguldyti nesvarbu su "sugadinta ateitim" bet ta ateitis gal būtų!
2. Kokios žolelės gali padėti suicidinių minčių kamuojamam, nuo alkoholio ir narkotikų priklausomam depresyviam žmogui ? Ir kokios būtent žolelės gali padėti kad ir nepriklausomam nuo svaigalų bet rimtai galvojančiam apie savižudybę žmogui?
3. Techniškai žiūrint turbūt bet kokį nusiteikimą nuslopins 100mg Relaniumo per parą
4. Aš taipogi sakau kas man padėjo. Aš kai pirmą kartą žudžiausi buvau nepilnametė mane vežė greitąja, operavo, bet tėvai uždraudė mane guldyt į durnyną ir po to aš vėl žudžiausi kelis kartus jau po pilnametystės, tai gal būčiau pagulėjusi savaitę dar vaistus pagėrusi kažkiek ir turėčiau normalesnį gyvenimą? ta prasme aš ir gulėjau bet jau vėliau

Aš manau kad reikia laiku pastebėti aplinkinių pasikeitimą, ir daugiau bendrauti su kitais, tiek šeimoje, kad būtų galima iš to išbristi ir paprastesneis dalykais kol nevėlu. Reikia mokėti ir sau pačiam padėti o ne laukti kol padės, savižudybė ne išeitis. Jei žmogus suvoktų kokį gyvenimą gali susikurti be juodos spalvos tikrai būtų laimingesnis. Kiti kitus kankina, muša, o mes patys žalojam save? nebūkit abejingi patys sau. Gyvenime pagalvokit kaip padėtumėt kitam žmogui, atsidūrus tokioje situacijoje kaip jūsų negi irgi pasiūlytumėt žudytis?

Aš siūlau žudytis kažkam? Aš siūlau žiūrėti realistiškai ir jeigu ligoninė ir vaistų dozės gali išgelbėti gyvybę - tegul jau geriau jis paguli ligoninėj negu nusižudo nes kažkokios juokingos žolelės nepakeitė jo smegenų chemijos.
Sunku suprasti kaip jaučiasi kažkas pačiam dugne kai pats esi viršūnėje. Tas apačioje taipat nesuvokia ką reiškia būti viršuje, visam laimingam, su prasme gyventi ir pan.

labas visoms
jau kazkur pusantro menesio galvoju apie savizudybe. turiu dvieju menesiu suneli. jis buvo labai lauktas vaikas. viskas pradejo eiti i negera puse kaip tik grizom is ligonines. man viskas buvo negerai buitine prasme :nera kur dziauti rubeliu, kambario temperatura negera, vonioje salta- negaliu jam uazpakalio nuplauti. nieko nepasidarydavau- kambarys kaip po karo, nepavalgiusi. niekada nebuvau labai darbsti, bet ir aplinkiniai ir as pati visad kartodavau, kad kai reikes daryti, tai ir darysiu. bet taip nesigavo- nes igudziu nera. vyras grizta po darbo, namai apversti, valgyti nera, o as sedziu apsikabinus vaika. dar po savaites nuvaziavom i ligonine, prirase AD. po savaites ju vartojimo emiau galvoti apie savizudybe. atsikvieciau mama. sausio vidury grizome i Lietuva. visi sake, gal savos sienos pades. vizitas pas psichiatre, nauji AD, po savaites dar pridejo- viso 3 rusiu. jokio pagerejimo. vakar dar pas kita specialiste buvau. pakeite pora vaisku, pora paliko- viso 4.
as nenoriu savo vaiko, noriu, kad ji paimtu. nors sia akimirka jauciuosi kiek geriau. bet mintis apie savizudybe sushmezuoja galvoje kelis ar keliasdesimt kartu per diena. sedziu ant tevu sprando (sussugusi moteris), nes atsiprasant nesugebu pavalgyti ir nemyliu savo vaiko, kuris yra sveikas ir stiprus ir dovanoja zaviausias pasaulyje sypsenas.
gal pries metus laiko nusizude zmogus,kuri neblogai pazinojau. jis, kaip speju, suede krize, nes jis turejo versla, turbut skolu. tada masciau, kaip taip galima, juk du nuostabius vaikus turi- visada yra iseitis. o va dabar pati nebenoriu gyventi, nors turiu nuostabu vaika. tiesiog nenoriu juo rupintis, nemoku, neismanau visiskai nieko. norisi tik uzmigti ir niekada nepabusti.....

Pakentėk dar. Tikrai atitaikys tau vaistus, kurie pades, ir vel gyvensi pilnaverti gyvenima. Tų antidepresantu yra labai daug rusiu ir kartais sunku atitaikyti tokius, kurie tikrai tinka. Viskas bus gerai.

Panasu kad turi pogimdymine depresija. Gerai tai kad nesi uzsidarius su savo mintimis, kad issilieji bent jau virtualioje erdveje. Kai zmogus vienas su savo mintimis va tada jau negerai. Patikek, ateis laikas kai tas sunkusis periodas praeis, vaikutis paaugs, bus lengviau. Esi nuostabi mama, nes tau ne tas pats kad vaikuciui salta kai ji apiprausi, kad slapta zaviesi zaviomis jo sypsenelemis. Mama negimstama, mama tampama, ateis laikas kai ir tu ismoksi megautis motinyste Pradziai jei yra galimybe pasistatykit koki elektrini peciuka, kai bus silciau kunui gal ir siela susils

Gal kam idomu; http://www.gintaropo.../11/savizudybe/

Paskaita

http://www.youtube.c...h?v=5JyCHhB_B10

Užkliuvo man ši frazė... Kas nejautes tos busenos neturi net žalio supratimo koks ištiesų tai jausmas, ir kad pats sau padėti negali. Ne visi tokie stiprūs briedžiai, kad sugebė valdyti užplūdusius jausmus. Suvokimas dažniausiai būna, tik panika būna kurkas stipresnė, tars užstrigimas tarp dangaus ir žemės. Žmogaus psichika yra labai subtili ir ji bet kada gali pavesti netgi ir stiprius briedžius.
Papildyta:

Jus jaučiatia stiprų nerimą, kuris jau prisikaupes per gyvenimą, puikiai suprantate, kas vyksta, bet viduje bedugnės jeusmas. Vienintelis vaistas, tai žmogus šalia jūsų, kuris nepaliktų jūsų vienos, rūpintūsi jumis ir vaiku, kol jūs išmoksite susidoroti su tuo kas vyksta su jumis. Kol galėsite pati rūpintis vaikeliu ir to norėsite. Bet svarbiausia jūs rūpinkitės savimi ir būtinai prašykite pagalbos, jie jums jos reikia, jokia čia naujiena, kad moteris tapusi motina neiškart panori būti tokia.

Galvoju, kad tie, kas nori nusižudyti, jiems jau niekas nepadės. O tie, kurie kalba apie tai, pasąmoniškai vis vien nori gyventi, bijo mirties ir ieško kažkur pagalbos. Mano nuomone vienintelis būdas išvengti savižudybės - eiti pas gyd. psichiatrą. Kad ir kaip paprastai tai skambėtų, tačiau tai yra efektyvu. Jei po kelių vizitų ar hospitalizacijos, dar kils noras nusižudyti - niekas nesutrukdys deja, tačiau, jei yra bent mažiausias noras likti gyvam, būtina nueiti pas psichiatrą.

Tikrai, pastebejote, kad nusizudo dazniausiai tie, kuriu gyvenime neitarsi, kad jie galetu taip padaryt.
Paziurekime neseniai nusizude Sapranauskas. Humoristas, visada su sypsena, atrode toks stiprus zmogus...
Jeigu zmogus nori nusizudyti, jis nesvarstys, tiesiog tai padarys ir nieko nepakeisi.
Bet as negaliu suprasti nenoro gyventi, as tiesiog nesuvokiu. Budavo akimirku, kad taip buvo blogai, atrodo gyventi nesinori, bet ranka pries save kelti...

Kažkada skaičiau straipsnį anglų kalba, kuriame buvo tokia mintis (perfrazuosiu kažkiek) - savižudybė tai nėra pasirinkimas, tai yra pasekmė to, kada skausmas nusveria atsargas jam įveikti.

Tie, kurie kalba apie savižudybę, yra žmonės, kuriems dar liko atsargų kovoti su skausmu arba kita grupe - isterikai. Kiti nusižudo retai ką įspėdami, atsisveikindami; arba pasidalindami šia mintimi tiek, kiek tai negrėstų jų planui įvykdyti.