Savižudybė

o svaigalai, aišku, jsų nuomone į depresiją nevaro???

Yra du savižudžiu tipai, tie kurie palieka atsisveikinimo laišką ir nepalieka.
Paliekantys atsisveikinimo laišką dar tikisi pagalbos, kad kažkas jam dar padės, kad viskas tuo nesibaigs. Nepaliekantys atsisveikinimo laiško yra ,,TIKRAS'', bet jis iš anksto savižudybės neplanuoja, bet būna linkęs pajuokauti apie savižudybę, kaip pavyzdžiui juokavo V. Šapranauskas: << kol nepasikarsi nemylės >>!
Jeigu reiktų pasakyti vienu sakiniu kodėl žmogus nusižudo, tai ši V. Šapranausko frazė ištarta vienoje TV laidoje yra beveik tobula.

Ką ji reiškia?

Savižudis kaip mažas vaikas iš motinos, taip jis tikisi iš aplinkinių nuoširdaus rūpesčio. Nuoširdaus, skaidraus, to tikro, bet ne “perdėto rūpesčio“.

“Falšo“ pelkė kaupiasi nepastebimai , po lašelį. Tie lašeliai pasąmonėje užsifiksuoja, bet realiai gyventi netrukdo.
Todėl natūralu, kad pavyzdžiui V. Šapranauskas turėjo kasdienių, įprastų planų į priekį: spektakliai, filmavimaisi ir t.t. Ir jis savižudybės tikrai neplanavo!

Paskutinis lašas ateina netikėtai, jo negali apskaičiuoti, todėl neįmanoma atsakyti į klausimą kodėl jis to nepadarė anksčiau, prieš metus, du, tris ir t.t. Neįmanoma!

Todėl nei vienas iš Vytauto draugų ar artimųjų negalėjo įtarti, kad jis ketintų nusižudyti. Nei pats Vytautas neįtarė, nei draugai.

Visi, draugai, artimieji, pažįstami, bičiuliai, bendradarbiai, kurie analizuoja savižudybės priežastis, nei viena priežastis negali būti tiksli.

Jeigu sakysime, kad jis buvo vienišas, tai nebus tiesa, jei sakysime, kad tai alkoholis irgi nebus tiesa, jei skyrybos su mylimu žmogumi irgi nebus tiesa, kad negavo norimo vaidmens teatre irgi nebus tiesa, nei viena analizė neatitiks tikrosios priežasties. Nes kiekvienas analizuoja per savo asmeninio gyvenimo patirties prizmę. O kito gyvenimo niekas gyventi negali.

Pavyzdžiui, vienas gali prieštarauti, kad aš 20 metų pažinojau Vytautą, deja nei vienas , netgi pats artimiausias žmogus negalėjo gyventi jo gyvenimo, o tik savo.
Gyvenimas yra kompleksiškas. Todėl savižudybės priežasties nėra !

Tai tam tikra būsena. Galima sakyti transo būsena.
Tos būsenos metu savižudis negali pats sau ,,patvirtinti‘‘, kad elgiasi teisingai, ir negali įvardyti priežasties. Jis negali įvardyti priežasties! Viskas įvyksta akimirksniu. O tos akimirkos metu savižudis negali ,,suspėti“ pagalvoti apie artimuosius, negali netgi ,,suspėti “suabejoti, dvejoti, pagalvoti apie pasekmes.
Jis absoliučiai nieko negalvoja. Tai transo akimirka, o galvoje absoliuti tuštuma. Nelieka vietos jokiems sentimentams, kad nebe išvysi pavasario ar artimųjų. Absoliučiai nieko. Nieko. Tuštuma. Absoliutus niekas.

Jeigu savižudis nors akimirkai suabejotu, suprastų ką daro, tai pasikeistų jo būsena , jis išeitų iš tos transo būsenos ir pasikeistų įvykiai...

Savižudis pats to nesuvokdamas palaipsniui įveda save į tam tikrą būseną(fazę). Kuri po to netikėtai, neplanuotai, neapskaičiuotai akimirksniu virsta transu ir įvyksta kuliminacija - savižudybė.

Prieš savižudybę, žmogus pats to nesuvokdamas, nesąmoningai save įvedinėja, jau treniruoja busimą transo būseną.

Jis nedėlioja galvoje konkrečių gyvenimo įvykių, epizodų, bet jaučia sunkumą psichikoje. Bet negali įvardyti konkretaus įvykio, epizodo kaip priežasties kodėl pas jį yra psichikoje tas sunkumas.

Galvoje negali suregzti rišlių minčių, pats sau negali suformuluoti , sudėlioti priežasčių. Galvoje palieka betvarkė, chaosas.

Pats sau bandai dėlioti priežastis: lyg ir pasijauti nereikalingas, kad nebėra tos tikros meilės, bet tuo pačiu pagalvoji, kad tai kažkokia nesąmonė, Tuo pačiu metu gali jausti beviltiškumo jausmą ir užsidegti optimizmu, arba analizuoji kas ką kažkada ne taip pasakė ir t.t.

Šokinėja chaotiškai mintys ir emocijų kaita.

Nuo vienos minties peršoki chaotiškai prie kitos, neanalizuoji vieno tam tikro įvykio. Mintys šokinėja, bet sudėlioti negali, jeigu ir sudėlioji vėl išlenda kažkokia mintis. Tas pats, kad sukarpytum tūkstantį filmų ir bandytum suklijuoti į viena juostą.
Emocijų kaita irgi šokinėja: nuo visiško beviltiškumo gali peršokti akimirksniu į optimizmą, bet visa tai vyksta žmogaus viduje, išorėje niekas to nemato. Visa tai gali vykti net žmonių kompanijoje, tai nepriklauso nuo vietos. Ir ką tik pajuokavęs žmogus gali už dviejų minučių nueiti į tualetą ir nusižudyti. Ir niekas to net nepastebės. Kažkas galėtų pasakyti, aš galėjau jį apsaugoti nuo savižudybės, deja neįmanoma. Galima tik atitolinti kažkuriam laikui, atidėti. Žmogaus viduje vyksta nematoma kitiems iš šalies minčių ir emocijų kaitos perkrova. Bet pats žmogus nežino kur veda ta perkrovos kulminacija. Todėl jis neplanuoja savižudybės...

Pastaba: ši tema nėra V. Šapranausko nagrinėjimas, narstymas, tai tik bandymas suvokti kas vyksta, ji skirta bandantiems suvokti patį save ir mus supančius artimuosius, aplinkinius. Viska kas čia parašyta negali pretenduoti į kažkokią objektyvią tiesą, tai tik bandymas suvokti. Nors truputi.

maniau pirmas Siparis nusižudys, bet ne šapras.

Įdomiai žmogaus psichika sutvarkyta, kai visi gyvi padarai sąmoningai ar nesąmoningai kabinasi į gyvenimą, žmogus pats sau atima gyvybę. Gal dėl to, kad jaučiasi nemylimas paprasčiausiai todėl, kad jis yra, o ne dėl kažko, dėl...? Man atrodo, kad būtent tas skausmas, juodas skausmas, skylė prote ir priveda iki savižudybės. Patys prisikuriam baubų, paskui neturėdami nuo jų kur dėtis, daromės galus. Tik viena, jei skauda dūšią, o mes nužudom niekuo dėtą kūną, juk nieks nuo to nepasikeis, skausmas psichikoj liks toliau kaip ir buvęs, tai čia tikrai ne išeitis, manau, kad trokštamos ramybės taip nieks neras.

Bet tokiu butiniu alkoholiku pilna , bet vis tie, ne visi juk zudosi.
Tuo labiau, jis nebuvo juk kazkoks paskutinis alchasas, tiesiog isgerinejantis.
Jei kiekvienas geriantis zudytusi.... , puse Lietuvos nusizudytu.

Savižudybė įvyksta tam tikroje būsenoje, o tos būsenos priežastis kompleksinė.
Todėl nesuprantantys dažnai sako: ko jam trūko, galėjo gyventi ir t.t.
Arba spėlioja, ieško priežasčių.
Paklauskite savęs kokia priežastis, kad skaitote šias eilutes?
Jeigu pavyzdžiui, įvardysite priežastį, kad jums įdomu, tai įvardykite priežastį kodėl jums įdomu? Prieisite prie to, kad nebegalėsite atsakyti, nurodyti priežasties. Lygiai taip pat savižudis nežino, neturi konkrečios priežasties, bet nusižudo ir tiek. Kokia būsena (fazė) tokie ir gyvenimo įvykiai.

Kas liečia paplitusius moralizavimus, kad žudosi silpni žmonės, kad tai nuodėmė, egoizmas, silpnumo požymis, tai yra tik vertinimas žvelgiant iš savo proto supratimo, būsenos (fazės). Deja, savižudis visiškai kitoje būsenoje. Suprasti tos būsenos neįmanoma jeigu pats neišgyvenai. Kas išgyveno ir liko gyvi, jiems sudėtinga išversti tą būseną į žodžių kalbą. Atpasakoti, aprašyti, visa tai bus vis tiek ne tai. Beje, žmonės skirtingi, todėl kiekvienas atvejis irgi.

skaitau,nes bandau suvokti kodel tai daro zmones, bet nesuvokiu, nes esu pries tai nusiteikusi,mano nuomone viena, jog tai nesamone. Sapranausko gyvenimas nebuvo blogas, gal kazko jam truko is vienos ar kitos puses, bet kiekvienam is musu vis kazko pritruksta gyvenime ir norisi supratimo silumos, o jos gali ir niekada nesulaukti, kam truksta pinigu, ju gali netureti, bet man tai ne priezastis zudytis. Gali zudytis ir labai stiprus zmones, nes tam reikia ryzto. Mano nuomone, gal tokie zmones, kurie skaito, jog nusizudzius ju nebeliks, t.y. is dulkes i dulke pavirsi... Bet isitikinus, kad yra anaiptol, uz tai tenka atsakyti, mane labiausiai tai stabdytu, savizudzio vietoje, nei pvz. meiles, materialiniu dalyku ar ryzto stoka. Tokia mano nuomone.
Man tamsus miskas ta busena kuri priveda iki tikros savizudybes. Na galima suprasti kazkokia transo busena ar kaip pavadinti, bet kas ja sukelia? Kodel zmogus jai pasiduoda?

Vanduo labai ir labai tiksliai aprase ta busena, kas nors karta buvo tame tas pritars...
Papildyta:

Tiesa.

Ar reikia ryžto išgerti kasdienį kavos puodelį? Lygiai taip pat nereikia jokio ryžto esant savižudybės būsenoje. Savižudžiui savižudybė toks pat nei kuo ypatingas, nei neypatingas poelgis.

Todėl savižudis nei silpnas, nei stiprus, nei moralus, ne amoralus, nei kvailas, nei išmintingas, nei jam ko trūksta, nei netrūksta, jis nemato nei prasmės, nei beprasmybės.

Jo būsena tuštuma, absoliutus niekas.
Bet tuo pačiu beprotiškas adrenalino jausmas lyg darytum, tai ko niekados nedarei. Jokios baimės, savisaugos jausmo.
Kulminacija įvyksta staigiai, akimirksniu, lyg stovėtum ant stogo ir pagautų mintis šok, paėmei ir nušokai. Tuo metu savižudis nieko negalvoja, absoliučiai.
Jeigu pusiaukelėje kas nors jį sustabdytų ir paklaustų ką tu čia darai, savižudis negalėtų atsakyti ką jis čia daro. Jam dar reikėtų atsigauti, susivokti kas čia vyksta šią akimirką.

(Pastaba, dar kartą pakartosiu, kad išreikšti tą būseną žodžiais neįmanoma, tai ne tai. Bet kažkiek pabandyti galima, kaip orientyrą.)

Papildyta:
Viskas ką aš čia aprašiau yra tikras vieno savižudžio liudijimas ( merginos paauglės), tai ne teorija iš psichologijos vadovėlio ir ne įsivaizdavimas.

Visuomenėje savižudybės poelgis yra smerkiamas, todėl gėda prisipažinti, kad darei tokį poelgį. Bijoma kas ką pagalvos, išjuoks, pasityčios, palaikys nesveiku, nesveika ir t.t.
Beje, savižudžiams, kurie liko gyvi ir išsikapstė iš šios patologinės būsenos, gali apimti toks beprotiškas noras gyventi, gyvenimo džiaugsmas, todėl jie nelinkę yra prisiminti, nenori apie tai kalbėti, pasakoti, analizuoti. Todėl ši tema gaunasi savotiškas tabu, uždara.

Kiekvienas savižudybės atvejis gali būti skirtingas, identiškų kažin ar yra. Bet buvusių tikrų savižudžių nuoširdūs liudijimai gali atskleisti šios paslaptingos temos uždangą. Padėti susivokti savyje, suprasti aplinkinius, artimuosius.

O kas vyksta tu savizudziu galvoje, kurie tiksliai suplanuoja savizudybe, paraso artimiesiems laiskus, tiksliai zino priezasti, del ko zudosi, net laika, kada ir kur tai ivyks? Juk jie nebuna transo busenoj istisas dienas, sakyciau, netgi reiktu kazkaip sugebeti uzgniauzti visus jausmus, zinant prie ko arteji. Man vien nuo to plaukai siausias..

Sunku pasakyti kaip yra iš tikro, bet tai kitas savižudžių tipas paliekantis atsisveikinimo laišką, žinią.
Pagal vieną iš liudijimų, šitie žmonės įvairiais būdais, gali ir netiesiogiai prieš tai pranešti artimiesiems apie planuojamą savižudybę. O laiškas, žinia, tai faktas to, kad niekas nebuvo pajėgūs suprasti jo, ant kiek gyliai jis įklimpęs.

Tuomet žmogus visą šį laiką planuoja savižudybę kaip išeitį, tačiau tikisi iki to laiko, kad kažkas jam duos kitą, ne tuščią išeitį. Svarią priežastį pakeisti jam savo sprendimą.

Laiškas, tai jau kitas etapas, kai jis praranda viltį, kad jam kažkas tikrai padės.

Tuomet jis pasilieka pats su savimi ir laiške išdėsto viską kaip kas yra.

Ir čia labai baisi būsena.

Nes žmogus jau suplanuoja tikslią datą, įsivaizduoja kaip tas viskas įvyks, kaip atras jo laišką ir t.t.

Beplanuodamas jis pats save įspraudžia į tokius rėmus, kad tai turi įvykti.

Tai jau kaip paleistas procesas.

Bet visą tą laiką mirties baimė auga, panika nes tik jis vienas žino kas bus.

Jis jau nusprendė.

Užeina klaiki baimė, panika ir viltis.

Viltis, kad jį išgirs taip kaip jis nori, kad jį išgirstų.

O jeigu atsitinka taip, kad jis lieka vienas su savo sprendimu ir ateina jau laikas suplanuotai savižudybei ir kaip jis labai tikėjosi jam niekas nepadėjo, tai tik tada jis su palengvėjimu atsidūsta ir pagalvoja, kad vistik aš gerai nusprendžiau pradėdamas planuoti, tai vienintelė išeitis. Ir tuomet mane tikrai visi išgirs ir supras ką aš norėjau jiems pasakyti.

Žinot gi gal, yra tokia legenda, kad žudomasi netgi iš per gero gyvenimo. Kažkaip panašiai skamba: "žmonės gyveno tarsi rojuje, tokie laimingi, tokie laimingi, tokie, kad..... tiesiog begaliniai laimingi, kad iš tos laimės net šokdavo nuo uolų į jūrą ir paskęsdavo".
Būtent kaip Vanduo ir rašo - nemąstant, tiesiog transas ir užplaukia. Ir tikrai, tai gali būti ne tik iš liūdesio, gali būti atvirkščiai - nuo per gero gyvenimo ar dyko buvimo, nuo to, kad žmogui kaip tik viskas per gerai ir nebeįdomu. Keli metai ramus, laimingas gyvenimas ir nebevertina nieko.

Netaikau to Šapranauskui, o šiaip į temą sakau.