Dieviškasis žmogaus kelias

Šiame gyvenime mes jų neperžiūrinėsime...Nebeturi tam laiko.
Pasitikėti manimi nereikia.
Apibrėžimo sukūrimas žmogaus neaugina. Galima sėkmingai save auginti be jokių apibrėžimų, tiesiog žinant kryptį ir pasirinkimą.
Taip, rinktis yra lengva, bet turėti valios eiti pasirinktu keliu iki galo lengva nėra...Lengvi yra tik demoniškieji keliai. Dažnas, manantis, kad yra sąmoningas žmogus, kad jis eina dievišku keliu, išties yra tampomas už virvučių tų, kuriuos vadina dievu. Ėjimui dieviškuoju keliu maldos nereikalingos. Gimei vienas, mirsi vienas, ir nenusipelnei, kad tau kažkas padėtų, kad nešiotų tavo užsikrautas naštas. Jas nešti turi pats. Kantriai,ištvermingai.

As savo sakiniu tenorejau pasakyti tai kas labai aktualu asmeniskai man pastarosiomis dienomis, bepigu tarkim paprastam zmogeliui gyvenusiam kokiais 1920 gyventi paprastai - nebuvo TV, PC, na ir visokiu kitokiu, didesniu ar mazesniu imantrybiu.
Man daznai norisi atsiriboti, gyventi lyg nebutu tu dalyku, betgi paprasciausias dalykas, zmones salia taves gyvena kitaip ir esi priversta sokti pagal ta ritma...

A ko tu mane gyva laidoji?
Apgailestauju, jog tavo pasirinkimas toks sunkus.
Papildyta:


Apibrezimas duoda atspirties taska.
Zinoti pasirinkimo neuztenka.
Jei pasirinkus reikia valios eiti, garantuotai pasirinktas klaidingas kelias, bet kaip tu ir sakei, jei man nebeliko laiko, daugiau jo ir nebesvaistysiu.Palieku tau tavaja erdve ir sunkumus pasirinktame kelyje ir ne todel, jog patikejau tavuoju teigimu

Papildyta:


Ir kas gi pacia vercia sokti ir dar butent pagal ta ritma?
Bet as izvelgiu tame ir gera naujiena! - nora atsiriboti, bei gyventi taip, lyg nebutu tu dalyku:) O tu bandei kada tai padaryti? Na nors dienai, dviem? savaitei? Gal nutiks taip, kad tau patiks ir paaiskes, kad sokti savo ritmu ne tik kad imanoma, bet dar ir zymiai maloniau ?

Man nereikia, kad kas nors manimi tikėtų. Einu savo keliu ir bendrakeleivių neieškau...
Liūdna, kai matai, kad žmogus meluoja pats sau. Savotiškas pasirinkimas, sakyčiau. Toks desperatiškas...
Labanakt.

Man irgi, jei šnekam apie vidinius dalykus. Na bet nesakyk, pasikalbėti apie tai kartais tikrai norisi

Paprastas nereiškia primityvus ar pirmykštis.
Žinai, Tu mane anoj temoj suintrigavai rašydama apie tai, kad galima pasislėpti kažką savo kažkelintam kūne. Iš galvos niekaip neišeina ir kažkokia mozaika dėliojasi
Papildyta:

Abejoju, ar tais metais žmonėms buvo paprasčiau. Nebuvo šitų problemų, buvo kitos. Žinai, galvoju, jei tikrai nori atsiriboti nuo TV ar interneto, tai ir atsiribosi. Net ne noras, o poreikis turi būti. tada paprasta. Atsisėdi ir klausi savęs: ar tikrai man dabar reikia jungtis kompą? Ir dažnai pajunti, kad noras dingo, pradeda traukti kažkur kitur, į lauką, prie viryklės ir pan. Būna, atrodo, kad viskas, taip norisi saldainio arba prisikrauni lėkštę maisto, arba įsijungi kokį filmą ir paklausi savęs: ar tikrai man dabar to reikia? Nu nereikia dingsta visas noras. Tada eini užsiimti kažkuo kitu. Čia pagal Viilmos knygą, man tai tinka. O dėl šalia esančių žmonių ir jų ritmo. Galima išpešti ir iš to malonumą.

Nors ir neskaiciusi Viilmos knygu, bet saves taip pat klausineju "Kas dabar praso ar nori to ar ano"...ir suveikia, nes dingsta tas netikras noras.Kazkokiu tai budu klausimas isgrynina situacija
dekui

Jei jau pradėjau diskutuoti, tai varau iki galo, nors ne visai atvirai, bet..
Aš tikrai nežinau, kas tas dieviškas žmogaus kelias. Daug galvojau. Kur jis veda. Kam jo reikia. Manymas, kad einu dievišku keliu veda, taip galvoju, į dar didesnę puikybę. Ir niekam jo nereikia, tik pačiam žmogui. Kad turėtų ką veikti. Kad pats save pasikeltų aukščiau lygindamas su kitais. Kad jaustų kažkokią savo gyvenimo prasmę, kad kažkaip įtvirtintų save čionais, nes baisu išnykti kaip dūmui be pėdsako. Turbūt aš cinikė. Greičiausiai. Apskritai pats gyvenimas yra sunkus, jei žmogus vadovaujasi ne jausmais, emocijom, o išskirtinai tik protu, jei jausmus užglušina.
Vėlgi. Pasakymas "mokykimės atleisti" man skamba irgi nekaip. Kaip sakiau, nėra kam atleisti. Padirbėjus Tavo pačios jau minėtu metodu viskas keičiasi, neįtikėtina, bet keičiasi. Net kinta tai, kas atrodo visai nesusiję, apie ką net minties nebuvo. Tai jeigu viskas priklauso tik nuo manęs pačios, nuo mano vidinio turinio, tai ką aš galiu atleisti kitam? Kaip sakydavo viena forumietė: ne veidrodis kaltas, jei snukis kreivas.
Dabar dėl to pasirinkimo. Atrodo, tokia laisvė duota, renkiesi pats. Bet kas lemia pasirinkimą? Kažkokios vidinės savybės. Suapvalinus: baimė, meilė. Jei veda baimė- koks laisvas žmogaus pasirinkimas? O jei meilė- irgi pasirinkimo nėra kaip tokio. Tai apie ką kalba?
Papildyta:

Žinok, įdomi patirtis. Man niekada nelipdavo gluosnio keliamos citatos, aš jų tiesiog neskaitydavau iki galo. O kai pradėjau klausytis knygų, viskas pasirodė kitaip. Mielos knygos. Viena moteris sakė, kad jai pasirodė, jog autorės tonas pamokslaujantis ir jai nepriimtinas. Man atrodo mielas Autorė rašė nuoširdžiai, gana drąsiai.

o ar gali gludeti pasirinkimas tarp " is baimes" ir "is meiles"?
Na kad ir menkas, bet pasirinbkimas? Gal del to "kalta dualybe" ? na cia toks retoriskas klaustukas sakinio gale

Nežinau, man atrodo, kad negali. Jei pas mane susiformavęs, užsisenėjęs kažkoks stresas, tai jis pasąmoningai veiks sprendimą. Jei aš nemyliu savęs, jei save niekinu, aš automatiškai niekinu, žeminu kitus. O jei visi žmonės atrodo kažkuo blogi, tai automatiškai renkuosi tokį sprendimą, kad apsaugočiau save nuo blogio.
O jei vidus "švarus", tai irgi automatiškai pasirinkimas visiškai kitoks bus. Gal klystu, čia tokia mano patirtis.

Mano gyvenime šnekėjimo apie tai per daug. O šis forumas tam visiškai netinkama vieta. Tačiau kartais lyja ir nėra kas veikti... Arba norisi, kad rankos pailsėtų nuo tapetavimo ar ravėjimo.

Mano patirtis rodo, jog ir isisenesj stresas gali buti anuliuojamas, arba pasalinamas bei pakeiciamas kazkuo, kas mazins itampa ir didins tikimybe vidines svaros. O tada jau ir pasirinkimai keisis...ar as klystu?