Depresija...

noreciau tirsiog issipasakoti. Nes nebegaliu. Tai paskutinis laiskas mano gyvenime. Pirmaji parasiau ant popieriaus lapo savo suneliui    Tikiuosi jis mane supras. Daugiau neturiu kam palikti laiskelio. Tevai nuo manes nusisuko, vyras paliko del depresijos, paliko daug seniau, izvaziavo i uzsieni bustui, taip ir nebegryzo, susirado kita. Laiminga, nedepresuojancia. O amne isskyre su sunumi, As vienam mieste jis kitam. Neturiu materialiniu salygu ji cia pasiimti, aukles brangiai kainuoja, nes dirbu daug ir pamaini darba, vaiko tevas nesutinka duoti tam pinigu . Tevai vis kontroliuoja liepia gryzt pas juos i kaima kur nera darbo. Kur mano svajones duztu galutinai, mano mokslai, mado darbas - svajone, reiktu asisveikti su mediko lisecija visam. Suprantu, kad vaikui nebegaliu nieko duoti, pati vos issilaikau siam mieste, dideles muto nuomos kainos, issinuomuoti vieno kambario negaliu, noreiau sunu paiimti kartu. Bet kur mes vienam kambari gyvensim pas bobute, jo tevas nusipirsk buta, dabar taupo pinigus. Pasake, tu biski aaugink sunu tada kai nusipirksiu buta ji pasiimsiu o man jo niekas neduos nes neturiu gyvenamosios vietos, buto o pas ji masina. Nebegaliu daugiau, nebegaliu ziureti sunui i akis ir matyti jo traumuota zvilgsni, skaudancia sirdute, kaip jis sako, noriu, kad tu ir tetis gyventumem kartu. Kaip man tai istverti, nebegaliu daugiau. Realiai suprantu, kad nebeturesiu ateities, visas mano gyvenimas bus tik ritimasis zemyn, gryzimas pas vaika i kaima, be darbo tada vel tevas atims vaika, nes as neturiu darbo. O jei nuspresiu dirbti slaveja ka as vaikui duosiu iz tu 800lt? Kur mano svajones, kur mano svajoniu darbas, mokslai suniui ant uodegos. Sunui bus geda tokios mamos, kurie 3 men padirba maximoi, 2 slaveja. As tiesiog dagraduoju, kadien pykstuosi su tevais, mano buves del kiekvieno mano skambucio del materialios paramos vaikui skambina ir terorizuoja mano tevus, kaltina mane, kad ji persekioju, kad man negerai, kad as psichine. O as tikrai psichine, negaliu istverti gyvenadama be sunaus, be zmogaus kurio laukaiu ir tikejau jo pazadais. Praradau viska. Katik kalbejau su sunum, visai ne i tema pasake, kad nenori matyty tecio, sake nori, kad as gryzciau pas ji. Bet negaliu, daug dirbu cia, kad isgyvenciau del vaiko. Bet daugiau taip tempti nebegaliu. Pavargau, visur skauda, pykina. Tikiuosi si kart vaistai suveiks greiciau. Svarbiausia sunaus jau atsiprasiau. Duok dieve visiems stiprybes o tokiems padugems kaip as sioje zemeje ne vieta.

  aišku, bus protingiau sūnų palikt be motinos vapše. norėčiau gerai jumis papurtyt

noreciau tirsiog issipasakoti. Nes nebegaliu. Tai paskutinis laiskas mano gyvenime. Pirmaji parasiau ant popieriaus lapo savo suneliui    Tikiuosi jis mane supras. Daugiau neturiu kam palikti laiskelio. Tevai nuo manes nusisuko, vyras paliko del depresijos, paliko daug seniau, izvaziavo i uzsieni bustui, taip ir nebegryzo, susirado kita. Laiminga, nedepresuojancia. O amne isskyre su sunumi, As vienam mieste jis kitam. Neturiu materialiniu salygu ji cia pasiimti, aukles brangiai kainuoja, nes dirbu daug ir pamaini darba, vaiko tevas nesutinka duoti tam pinigu . Tevai vis kontroliuoja liepia gryzt pas juos i kaima kur nera darbo. Kur mano svajones duztu galutinai, mano mokslai, mado darbas - svajone, reiktu asisveikti su mediko lisecija visam. Suprantu, kad vaikui nebegaliu nieko duoti, pati vos issilaikau siam mieste, dideles muto nuomos kainos, issinuomuoti vieno kambario negaliu, noreiau sunu paiimti kartu. Bet kur mes vienam kambari gyvensim pas bobute, jo tevas nusipirsk buta, dabar taupo pinigus. Pasake, tu biski aaugink sunu tada kai nusipirksiu buta ji pasiimsiu o man jo niekas neduos nes neturiu gyvenamosios vietos, buto o pas ji masina. Nebegaliu daugiau, nebegaliu ziureti sunui i akis ir matyti jo traumuota zvilgsni, skaudancia sirdute, kaip jis sako, noriu, kad tu ir tetis gyventumem kartu. Kaip man tai istverti, nebegaliu daugiau. Realiai suprantu, kad nebeturesiu ateities, visas mano gyvenimas bus tik ritimasis zemyn, gryzimas pas vaika i kaima, be darbo tada vel tevas atims vaika, nes as neturiu darbo. O jei nuspresiu dirbti slaveja ka as vaikui duosiu iz tu 800lt? Kur mano svajones, kur mano svajoniu darbas, mokslai suniui ant uodegos. Sunui bus geda tokios mamos, kurie 3 men padirba maximoi, 2 slaveja. As tiesiog dagraduoju, kadien pykstuosi su tevais, mano buves del kiekvieno mano skambucio del materialios paramos vaikui skambina ir terorizuoja mano tevus, kaltina mane, kad ji persekioju, kad man negerai, kad as psichine. O as tikrai psichine, negaliu istverti gyvenadama be sunaus, be zmogaus kurio laukaiu ir tikejau jo pazadais. Praradau viska. Katik kalbejau su sunum, visai ne i tema pasake, kad nenori matyty tecio, sake nori, kad as gryzciau pas ji. Bet negaliu, daug dirbu cia, kad isgyvenciau del vaiko. Bet daugiau taip tempti nebegaliu. Pavargau, visur skauda, pykina. Tikiuosi si kart vaistai suveiks greiciau. Svarbiausia sunaus jau atsiprasiau. Duok dieve visiems stiprybes o tokiems padugems kaip as sioje zemeje ne vieta.

Praradau viska. Katik kalbejau su sunum, visai ne i tema pasake, kad nenori matyty tecio, sake nori, kad as gryzciau pas ji. Bet negaliu, daug dirbu cia, kad isgyvenciau del vaiko. Bet daugiau taip tempti nebegaliu.

Nu

Moterie, susiimk. Kas per savip...sa apie padugnes ir ne vietą čia?

Skaičiau ankstesnes Rupūžioko žinutes šioje temoje. Tada visas kitas pradėjau skaityti. Rodos, šis žmogus sau diagnozuoja viską, apie ką paskaito - ir sociofobiją, ir depresiją, ir šizofreniją, ir nerimą, o toliau nebeskaičiau. Baisu kažkaip pasidarė. Kuo tik nebandoma teisintis...

Tikrai papurtyt norisi ir kartu palinkėt rasti bent dalinę ramybę. Ryte rašo kitoje temoje, kad nori butą pirkt, tėvai pradinį įnašą gal duos, po to štai ši žinutė, kad tėvai nusisuko. Ir gaila, ir pikta.

Ji čia dėmesio ir užuojautos ieško. Iš gyvenimo tik silpnavaliai egoistai pasitraukia,

Yra toks žmonių tipas, kuriems patinka savęs gailėtis, sau ligas diagnozuoti, patinka kažkuo sirgti.

gal ne tiek patinka, kiek jie tokie. jiems kitaip neišeina. tai kaip liga. arba tai - liga. mes internetu negalim žinoti, kiek tikras tas skausmas, neviltis ir kiek melagingas tas ketinimas. kažkaip permeti per savo prizmę ir stebi, ką jauti. aš šiuo konkrečiu atveju noriu ją papurtyti... nes norisi, kad suiimtų, jei yra išsitaškiusi.

Yra toks žmonių tipas, kuriems patinka savęs gailėtis, sau ligas diagnozuoti, patinka kažkuo sirgti. Ir taip parašydama tikrai nemanau, kad ji nusižudys, nes tie, kurie nusižudo, padaro tai tyliai. 

Taip, iesko demesio, o ne kaltinimu. Negali spresti, kas silpnavalis ar egoistas. Kiekvieno situacija skirtinga, ir kiekvieno galimybes ja isgyventi skirtingos. Tavo komentaras primena gulincio spardyma.

gal ne tiek patinka, kiek jie tokie. jiems kitaip neišeina. tai kaip liga. arba tai - liga. mes internetu negalim žinoti, kiek tikras tas skausmas, neviltis ir kiek melagingas tas ketinimas. kažkaip permeti per savo prizmę ir stebi, ką jauti. aš šiuo konkrečiu atveju noriu ją papurtyti... nes norisi, kad suiimtų, jei yra išsitaškiusi.