Noriu pasakyti, kad viskas gerai. Issimiegojau gerai ir tiek. Labai apmaudu, kad kiti nesupranta. Neturiu kur gyventi, atskirta nuo sunaus, sunaus akyse kazkokia baime, as JAUCIU jo kancia, kad mes su tevu nesam kartu, kiek as galiu is sunaus girdet, kad noriu jog tu ir tetis gyentumem kartu. Tevai nusisuko. Neturiu kam pasiakyt kaip jauciuosi, drauges uzsiiemusios, nekelia ragelio ir pan. Mano naujasis draugas gyvena kitame mieste, jis geria, nors su sunum labai gerai sutaria, bet kai vaikas prie jo prisiglaudzia zvelgia i mane tokiu zvilgnius lyg sakytu nuomk mane nuo jo! Noriu pas teti. Kai isvaziavau is namu, kur sunus gyvena, jis verke apsikabines mano koja, prase niekur nevaziuoti
, verke labai. Ka as jam turiu atsakyti???????? Kad man reikia dirbti ir kita menesi tikriausiai negrysiu, mano darbo grafikas padidintu kruviu o mazesniu dirbti negaliu, netureciau uz ka nuomos sumoketi ir mokesciu. Net vaiko negaliu pasiimti del naktinio darbo. Vaikas psichologiskai palauztas, matau kaip jis pasikeite po musu skyrybu, tapo labai irzlus, spardosi ir visaip maistauja, kai paprasau susitvarkytiu zaisliukus sako, kad nebemyli ir dumk tu i Kauna. Kaip man skauda sirdi
. Atrodo gyvenu kazkokiam rate kur nei duru nei langu nera. Tevai vis kisasi, grysk i kaima, isidarbinsi slaveja. O man man nuolat tevai kale i galva, tu turi mokytis, pasiekti karjera, ka sekmingai ir darau. Mano toks darbas, jei nedirbsiu lisencija anuliuojasi
o musu kaime sesutes nereikalingos. Galeciau cia, Kaune gyventi, tik, kad var darbo grafikas toks itemtas, galeciau vaika pasiimti, bet jo tevas nesutinka moketi tokios sumos uz aukle
, sako pats biednas Norvegijoje dirbdamas. Apmaudu juk jis visus pinigus svaisto pramogoms, slidinejimams kalnuose, per pusantru metu tesutaupe 10 000lt kai tiek moka tik per menesi. visi jo pinigai iseina jo naujai draugei, ju kelionem o mano sunaus auklei jis gaili pinigu ir is vis pasake, tu ji paaugink, kol as bustui susitaupysiu tada as ji pasiimsiu nes tu psichine (nes sirgau depresija). Kai skambinu jam pasakyti, kad alimentus tvarkysiu oficialiai, kad negasdintu, kartais issilieju ir pasakau ka sunus man sako, kad jis nenori su teciu gyventi ir gyvens tik su manim, jis isiunta. Taip, man juk ir pikta matyti toki palauzta sunu ir as manau turiu teise tevui pasakyti teisybe ka sunus apie ji mano. Ji dar mazas ir kaupia pykti savy, nemoka isreiks todel kartais mane prispardo nei is sio nei is to. Va kokie dalykai dedas. Be to, vaiko tevas nuolat terorizuoja mano tevus, skundziasi, kad as psichine, kad man uzejo, kad alimentus noriu tvarkyti. Mano tevai skambina man ir pyksta ant manes, nevva kokia cia kose as vel cia uzviriau. Pasaka be galo. Rikrai pavargau. Nepykit uz tokius laiskus. Tiesiog neturiu kam pasakyti. skaudziausia, kad su mama apie tai negaliu pasikalbeti, ji nuo pat vaikystes kiek pamenu niekada manes neuzstodavo ir sakydavo tu pati kalta del visko
Neturiu as nieko, neturiu seimos.
Sveika, kaip aš tave suprantu dėl to sūnaus žvilgsnio ir kaip tau dėl to skauda širdį, ir dėl to, kad nenori grįžti pas tėvus...ir dėl mamos, kuri sakydavo - tu pati kalta dėl visko... viskas pažįstama labai labai... ir tai, kad turi draugą alkoholiką... alkoholizmas - liga, ir ja serga ne vien pats alkoholikas, bet ir žmonės, kurie su juo gyvena - suserga jų mintys, jausmai, elgesys ir t.t. Aš tikrai nepykstu už tokius laiškus... Ir dar dėl tėvų - kad ir kaip jie besielgtų, jie tave myli, bet myli taip,kaip moka, kaip patys supranta meilę... Kažkada aš irgi buvau toks išsigandęs vaikas kaip tavo sūnus dabar - tėvai skyrėsi, nes tėvas labai gėrė... (kažkuria prasme tokia išsigandusi ir daug ko bijanti ir likau), mamai buvo labai sunku, dažniausiai jai neįtikdavau, bet žinau, kad ji mane mylėjo... ir dabar myli, tik myli taip kaip moka, kaip supranta tą meilę... Dabar aš ir pati esu mama, irgi myliu vaikus - tik taip kaip moku, bet žinau, ką reiškia pamatyti savo vaiko akyse baimę, pasimetimą, išgąstį, galingą pyktį ir pan. ir... kaip dėl to man skauda širdį...
