Labai skausmingi santykiai (pertrauka ar kas?)

didžiąją laiko dalį minėjo jog mane begalo myli ir esujai begalo svarbus. Jog ji nori būti su manimi kartu. Nori susitikinėti, nori žinoti jog esu šalia, tačiau nenori būti kartu poroje.

as nieko nesupratau cia siandien tai vadinama likim draugais? ir atvirai nesakoma? ar kaip cia yra?

Sako kai pamatau kai tu dabar rašai žinutę kažkam man net rankos pradeda drebėti jog tai gali būti kita, tačiau nieko sau negaliu padaryti, negaliu sugrįžti pas tave nes jaučiu jog turi būti viskas kitaip

bet kokiu atveju uzjauciu desmonduka, bet ka padarysi... vadinasi bus kita, geresne, kuri nekurs tokiu painiu istoriju ir taip nekomplikuos gyvenimu

laikykis zmogau kas belieka. Galvok, kad neverta taves ir tavo meiles, jei sitaip...

Niekada santykiai nebus geri, kai tai yra priklausomybės santykiai - tokie santykiai būna kaip amerikietiški kalneliai, nuo palaimos, kol viskas vyksta pagal norus, iki didžiausių tragedijų, kai tenka išsiskirti arba kažkas vyksta ne pagal idealizaciją. Manau, reikia mokintis mylėti, realiai žmogiškai mylėti, o ne sudievinti (kitą asmenį, santykius)... ir mylėti ne šiaip tik kitą asmenį, bet ir patį gyvenimą, žolę, saulę, žmones ir t. t., matyti plačiau, nei tik vieną asmenį ir save greta, matyti save kaip atskirą asmenį, turėti gyvenimą. Kažkada skaičiau tokį straipsnį pavadinimu "Meilės kančios būdingos tik neurotikams" - gal frazė ir per skambi, bet joje tiesos yra: brandiems santykiams reikia brandžių žmonių, o kai žmonės isteriški, linkę į dramas, priklausomi nuo kiekvieno kito asmens pirstelėjimo, nuo "ne tokio" žvilgsnio ir t. t., tai atitinkami ir gausis santykiai. Nenoriu įžeisti, dar jauni esate, ir nieko čia baisaus dar nemokėti kurtis brandžių santykių - svarbu mokintis juos kurti, daryti išvadas, stebėti save ir keistis, kad ateitis būtų geresnė.

Panasioj situacijoj ir as buvau/esu. Pries kelias savaites mano vaikinas su kuriuo kartu beveik 3 metus pasake, kad jis mano, kad jam reikia kitu patirciu (kitu santykiu) . Aisku priezastys kitokios, jis mane, kad negales apsiprest ar nori mane vesti be tu kitokiu patirciu (tik jau negalvokit, kad as ji spaudziau ar pan, jis zinojo, kad as to noresiu ateityje, bet siaip mes apie tai nekalbedavom net labai daznai), nes susitikom jauni (man buvo 19, jam 20) ir esam pirmi rimti santykiai vienas kitam. Vienu zodziu, buvo daug kalbeta, dar daugiau verkta, skausmo begalybe, as tiesiog negalejau suprasti kodel...juk mes puikiai tinkam vienas kitam, esam kartu, bet turim ir savo gyvenimus, palaikom ir mylim vienas kita, neribojam ir leidziam vienas kitam iseiti tik su draugais ir pan. Jis mane, kad vienintelis budas jam gauti tu patirciu tai mums issiskirti. Negaliu apsakyti kaip man skaudejo, bet stengiausi susitaikyti su galimybe, kad jo nebebus mano gyvenime. Galiausiai jis karta gryzo is darbo ir pasake, kad daug galvojo ir nusprende, kad as jam brangesne ir jis nenori manes palikti. Bet, kaip ir jus ,Autoriau, raset kazkurioj zinutej, viskas nebera taip kaip buvo. Abu labai stengiames, bet as negaliu pamirsti viso to...man labai sunku vel pajusti prisirisima prie jo, nes as nebesijauciu saugi, as nebejauciu, kad mes galetume iveikti visas problemas kartu kai si karta vos neissiskyrem jo iniciatyva. Tai po truputi gereja ir as tikiu, kad su laiku mes turesime tai ka turejome ir dar daugiau, bet dabar...nezinau...kartais as bijau, kad jis visgi nuspres, kad jam manes nereikia, nors dabar jis atrodo tarsi myli mane labiau nei pries tai, kartais pasako ka nors i ateities tema, kas rodo tarsi jis jau nusprende, kad gali kurti seima su manim, sako, kad kai issikalbejom, jis net nebegalvoja apie tuos dalykus ir kitu patirciu nora. Bet... o kas, jeigu.... Is kitos puses, as vis tiek esu laiminga su siuo zmogumi ir mano gilus jausmai jam nepasikeite Vienu zodziu, jeigu ji butu sugryzusi pas jus, gal ir jus butumet panasiai jautesis, o tai, galiu pasakyti, yra tikrai ne daug lengviau...Is dalies, gal ,jeigu ji nebuvo jums skirta, tai jus apsaugojo nuo dar kokiu metu tampymosi kartu, nepasitikejimo, stengimosi pasikeisti ir pan ir galu gale issiskyrimo vis tiek. O gal ji grys ir jus vel busit labai laimingi kartu, o gal rasit kita, su kuria busit laimingesnis atejus laikui. Linkiu, kad sis sunkus laikotarpis kuo greiciau praeitu ir pasisemtumet geros patirties

Tam žmonės turi turėti patirtis, būtent ir skaudžias. Akivaizdu, kad ši pora iki šiol to neturėjo, nematę blogų partnerių ir pan. Todėl labai gaila, kad jiems viskas taip sugriuvo ir ypač iš merginos pusės. Dažniau juk vyrai paveda, būna dar nepasiruošę šeimai, o mergina užspaudžia ir pan.
Čia nebent tik per jaunas amžius suveikė, taip kaip staigiai užnorėjo šeimą vaidinti, taip staigiai jai ir atšąlo viskas.
Kartais net ir 4 metai gali būti didžiulis metų skirtumas poroje, ypač tokiame amžiuje. Aš už bendraamžius tokiuose metuose, ar net porą metų mergina gali būti vyresnė, nes jau ne pirmą ir ne antrą atvejį žinau, kai taip vėliau sudurniuoja, išsiskiria poreikiai ir tas amžiaus skirtumas toks ryškus patampa...

Aš esu buvusi būtent šios merginos vietoje. Pradėjau draugauti su vaikinu būdama 17 metų, jis buvo pirmasis rimtas vaikinas. Po pusės metų ėmėme gyventi kartu, nes tiesiog taip susiklostė aplinkybės, pažinojau jo šeimą, jis - manąją, viskas buvo gražu ir gera, jis mane labai mylėjo, o aš labai mylėjau jį. Tačiau kartais man atrodydavo, jog mūsų santykiai, kaip ir kažkas minėjo, priminė priklausomybės santykius, nes mes abu vienas kitą varžėme. Jam nepatikdavo, jog aš einu susitikti su tam tikrais draugais, man nepatikdavo, kad jis eina išgerti, na ir tokie "nepatikimai" ėjo net ir smulkmeniškiausiuose dalykuose. Be to, kartais man manasis draugas pasirodydavo nevyriškas - kalbėti mokėdavo daug ir gražiai, bet tvirto vaikų tėvo neprimindavo, o tik desperatiškai mylintį žmogų, kuris, mums išsiskyrus, neduotų ramybės visą gyvenimą su meilės laiškeliais, žinutėmis, ir verksmu tarpdury. Tada kaip tyčia viena draugė išsiskyrė su tuometiniu vaikinu, pamačiau, kaip ji stengiasi rūpintis savimi, kaip iškeliauja linksmintis ir niekas jai nieko nesako, ir ta vienatvė, savo gyvenimo valdymas taip, kaip pačiai patinka, mane sužavėjo, ėmiau ilgėtis to, o ne šeimyninių pietų gaminimo. Tada ir pastačiau draugą į nemalonią padėtį: "nežinau, ko noriu, nežinau, ar myliu, man reikia pagalvoti". Visą tą laiką jaučiausi sąžininga, sakydama abejones, susitarėme, kad toliau gyvensime kartu, stengsimės romantiškai leisti laiką ir skirti daugiau laiko santykių gaivinimui, o po mėnesio aš pasakysiu, ar mano abejonės nedingo, ar visgi būsime kartu... Tačiau nesupratau, jog man mėnuo - tai laisvė galvoti, o jam - pragaras ir tiksinčios sekundės gulint šalia lovoje bei stebint tai, ką po kelių savaičių jis visai praras. Vietoj santykių gaivinimo jis ėmė ryti antidepresantus ir raminamuosius, nemiegojo naktimis, tad visą dieną buvo pavargęs, drebantis, kiekvieną minutę bandantis tvardyti savo ašaras... Po šio savanaudiško kankinimo aš spjoviau į savo "man reikia pagalvoti", atsiprašiau ir abu nutarėme, jog santykiai yra darbas, kurį dirbsim abu, nepaskęsime buityje ir nesijausime saugiai kiekvieną dieną... Po pusės metų manosios abejonės natūraliai kažkur dingo, pamačiau, kad išsiskyrusi draugė iki šiol gyvena naktiniuose klubuose su milijonu netikrų simpatijų, o mes turime kitos veiklos, kuri nesukelia pagirių. Manasis draugas suvyriškėjo, ėmė manimi labiau rūpintis, ir dabar mes tikrai esame ta pora, kurią visi mato kaip kumštį. O ir dėl dalykų, kuriuos aš abejojau, kad galėsiu daryti, draugaudama su juo - buvau visai neteisi. Pora pokalbių dėl savininkiškumo jausmo pasiekė didelių rezultatų, tad abu dabar esame labiau subrendę. Bet svarbiausia - sau aš primenu kiekvieną dieną, kad santykiai savaime neplaukia. Jei nori juos turėti gražius - reikia dirbti abiems, o ne vienam žmogui.

P.S. Dabar man 21, o draugui greit bus 26.

Man tai nesivazduojama, kaip laisve ir noras issilakstyti gali buti svarbesnis uz mylima zmogu, persasi tik viena isvada, kad nelabai ir mylejo. Ir tas tempimas, nepasakymas is karto, kaip yra - kam taip skaudint zmogu? Persasi isvada, kad temos autorius vertas merginos, kuri ivertintu, ka turi ir linkiu jam tokia susirasti ateity, kai praeis skausmas del dabartinio issiskyrimo

O man atrodo, kad kol autorius neišmoks tiek nesureikšminti santykių, tol nebus tinkamos moters... tiesiog nėra žemėje moters, kuri kiekvieną akimirką elgtųsi pagal vyro viziją, visada skirtų būtent tiek dėmesio, kiek jam reikia, visada su kitais bendrautų, kaip jam patinka ir t. t. Kai yra tokios pretenzijos santykiams ir šalia esančiam žmogui, tada atsiranda santykių sunkumas, kuris galop išvargina abu, ir rezultatai būna liūdinantys.

Sveiki visi.. Suprantu jog viskas bus kitaip. Tačiau sudėtinga pamiršti žmogų kuris taip ilgai buvo šalia. Cituojant komentarą (viršuje) visų pirmiausia norėčiau padėkoti už atvirumą ir pasipasakojimą. Kai pagalvojau, manau sutikčiau su Jūsų nuomone dėl to jog jei ji grįžtų aš jausčiausi nesaugiai. Kad ir kaip gera būtų jog viskas susitvarkytų, tačiau nori ar nenori širdyje žaizda gis dar ilgai, ir su senąja mergina ji niekada neužsivertų...

Visą savaitgalį stengiausi negalvoti ką ji veikia, ką daro. Žinojau jog eis pas draugę į gimtadienį, jog kažkur bus. Susitariau su draugu jog savaitgalį praleisime drauge prie kompiuterinių (xbox) žaidimų. Savaitgalis buvo visiškas brainwash tačiau tai leido visiškai pamiršti aplinką bei žmogų kuris visą laiką buvo šalia.

Beje esu dėkingas merginai už pastangas manęs nedirginti ir nenervuoti. Kai ji buvo gimtadienyje, jos draugė padarė nuotrauką visų dalyvaujančių. Kas naudojasi Facebook, tas žinos. Ant kiekvienos nuotraukos galima prisitaginti save. Visos merginos buvo pažymėtos nuotraukoje, o ji nors ten ir buvo - ne. Kaip suprantu nenorėjo jog pamatyčiau nei kur ji yra nei ką ji veikia. Taip nedirgindama mano jausmų jog jai kažkur linkma, smagu ir pns.. Nežinau ar supratote, tačiau nesugalvojau kaip aiškiau paaiškinti...



Kaip rašė Lahti galėčiau pasakyti jog mano jausmai skaitant jūsų komentarą buvo tik vieni: baltas pavydas, bei klausimas - o kodėl negalėjo taip būti ir man?
Aš stengiausi merginai paaiškinti jog dirbdami šiuo klausimu kartu mes galime bent pabandyti ištaisyti šią situaciją ir būsim bent jau pabandę. Nebandysi - niekada nesužinosi... Kad ir kaip stengiausi šią mintį jai pasiūlyti, tačiau ji nesutiko.. Vienintelis dalykas tą vakarą buvo - viskas, zuiki, viskas...
Iš dalies džiaugiuosi jog tos dvi tempimo savaitės buvo. Jei tai būtų viskas iškarto, aš nežinau ar iš vis būčiau ištvėręs tokį pasakymą... Dabar tos dvi savaitės mane tarsi apšildė, ir tą vakarą neišliejau nei vienos ašaros, nemaldavau sugrįžti, ir viską ką ji pasakė stengiausi priimti šaltai bei suprantančiai, neperšant savo minčių ir nuomonių. Aišku dar kelis kartus paklausiau ar tikrai, apsisprendei ar tikrai nesigailėsi vėliau? Taip tikrai apsisprendžiau, tačiau ar gailėsiuosi ar ne - to pasakyti negaliu.. Nors jaučiu jog kažkada vistiek dėl to teks gailėtis...
O jums norėčiau palinkėti didžiausios sėkmės. Manau toks įvykis tik sustiprino jūsų santykius, ir padarė dar tvirtesnius. Na šioje situacijose manau visai tiktų posakis - nėra to blogo kas neišeitų į gera Sėkmės dar kartą Jums

Ačiū visiems už palaikymą, ir patarimus. Taipogi didėlis dėkui Vicious Vici jog visada stengėsi atsakyti, bei pasidalinti savo mintimis. Jei ne Jūs visi, man būtų daug sunkiau..

Dabar jaučiuosi geriau. Lyg ir po truputį gyvenu, lyg viskas grįžta į vėžes. Tačiau viduje tarsi kažkokie prisiminimai, tarsi kažkas dingę ir to nebėra. Jaučiuosi lyg visas gėris kuris buvo, yra išsiurbtas ir viduje atsivėrė didžiulė skylė kuri kelia liūdėsį ir buvusių santykių gėdėjimą... Kad ir kaip to nenorėčiau

Aš tiesiog gal priešingai nei kitos čia, nemanau, kad tu ant tiek ją užspaudei ar pan. Tiesiog gal tai ne tas žmogus, su kuriuo tai pavyktų. Vadinasi, bus kitas - geresnis, nes aš tiesiog žinau,
kad galima rasti tokią antrą pusę, kuriai bus mieliau išsipasakoti ką nors nei draugei/draugui, mieliau bus pagerti kartu kavutės ar nueiti kartu į kiną nei su draugėm/draugais ir tai nereikš vienas kito dusinimo, atsibodimo ir pan., nes jau per vieną darbo dieną galima labai pasiilgti to žmogaus, nekalbant jau tarkime apie savaitgalį atskirai. Ir taip, galima mėgti vienodą sportą, vienodus filmus, vienodus draugus, vienodą valgį, vienodą muziką, tuos pačius gyvūnus, taip pat mylėti ar nekęsti tėvynės, prezidento, turėti vienodą požiūrį į vaikų auginimą ar neauginimą ir t.t. ir pan.
Ir nemanau, kad tai yra stebuklas. Tai yra poros darbas būnant kartu, kuriant save, savo santykius, ieškant pirmiausia bendrybių, o ne skirtumų, nes skirtumų vistiek atsiras kaip ten bebūtų.
Viso to paslaptis galbūt yra bendravimas, atviras bendravimas, be jokių ten dirbtinių paslapčių ir baimės, kad oi mane išviešins, oi tapsiu neįdomus ir t.t. Čia jau kaip kam, kitus kaip tik paslaptys žlugdytų...
Taigi, desmonduk, būk koks esi ir nekreipk dėmesio į nieką. Esi dar tikrai jaunas, ne trisdešimt kelių likai su vaikais ant rankų ar pan. Viskas bus gerai, yra protingų, atsakingų merginų. Būk atsargesnis dabar, bet duok šansą pasauliui, neuždaryk širdies meilei

Teisingai sakai Vicious Vici. Galima susirasti žmogų su kurie viską darant jausiesi laimingas bei norintis ir toliau viską daryti. Kiek daug žmonių būna kartu, ir nepaleidžia vienas kito iš savo glėbio iki mirties. Gyvena laimingą gyvenimą, džiaugiasi vienas kitu ir nejaučia kažkokių dusinimų ar priespaudų. Aš netgi manyčiau kad vienodi žmonės negalėtų būti sėkminga pora vien dėl to jog jie būtų per vienodi. Per vienodai mąstytų, galvotų, vienodai elgtųsi. Manau kad gyvenant poroje, žmonės turėtų būti bent kiek skirtingi. Tas skirtumas duoda ir įdomumo, ir leidžia truputį pasiginčyti, pasipykti. Juk retkarčiais gerai truputi pasipykti, pasibarti. Viską išleidi ir vėliau pačiam šimtą kartų lengviau. Jei žmogus tave myli ir supranta - jam tie pykčiai bus lygiai tas pats kaip tau. Juk gyvenime yra šimtą kartų svaresnių dalykų nei buitiniai piktumai

su tokiu mastymu, tai ir sekanti pana nuo taves pabegs. Nes vis tikesi, kad, jei jau pora, tai turit prisiklijuot vienas prie kito ir nesupranti, kad tavo antrai pusei gal reikia tiesiog su pvz. tevais pabendraut. Ale gi ne, bus "kaip tu be manes gali isbut visa para".

Yra kaip yra. Atsiras ta kuri bus, nereikia būti vienareikšmiškai