Labai skausmingi santykiai (pertrauka ar kas?)

O kiek laiko prabuvote kartu jei nepaslaptis? Ar daug maž visą laiką jutote vienodus jausmus vienas kitam?
Labai teisingai pastebėta jog tie ,, viskas bus gerai", užsiimk mėgiama veikla, eik sportuoti, yra nieko verti patarimai. Kaip gali daryti bent ką iš šių dalykų, kai tau net fiziškai bloga ir negali normaliai ant kojų pastovėti? Apetito nėra, galva skauda, pykina. Va tokiu momentu geriausiai yra nedaryti nieko. Stengtis užsiimti minimaliu dienos užimtumu, daug miegoti ir viską daryti laiptukas po laiptuko. Kančia,aišku, sunki ir varginanti tačiau nieko nepakeisi... Dabar taip ir stengiuosi daryti. Tiesiog plaukiu pasroviui. Pastebėjau kaip pradėjau daugiau judėti, galiu daugiau valgyti, nebesvaiksta galva ir nėra šlykštaus jausmo pilvo srityje...
Dėkui už pasidalinimą išgyvenimais. Beje kiek laiko tau buvo sunku? Kaip sunkiai viską išgyvenai?



Nežinau net kaip pasakyti kaip ji ubraukė tuos 3,5 metų. Iš vienos pusės kai pažiūri - lengvai. Paėmė pasakė kad viskas keičiasi ir būna viena. Nežinia ką veikia, nežinia kuo užsiima su kuo bendrauja. Nebenori mylimo žmogaus prisilietimų, nebenori būti apkabinta kad neatgytų jausmai ir galėtų vertinti ,,objektyviai".
Keičiasi jausmai, jaučia viską šalčiau kaip buvo ir t.t. SIaubas net rašyti...
Iš kitos pusės, gal ir nelengvai. Pati išliejo tonas ašarų, verkė iki pasikūkčiojimų, sėdėjo užsidariusi ant lovos ir kentėjo...
Nebežinau nieko... Niekam nelinkėčiau tokios situacijos.. Aš dar suprasčiau jog būtume pykęsi, būtų kažkokie kabliukai kas prie to vestų palaipsniui, tačiau nieko nebuvo.. Vaizdžiai papasakojus būtų maždaug taip: paimtų žmogelį iš Afrikos ir per kelias valandas nugabentų į arktį ir paliktų ten. Sakytų nu va gyvenk dabar kaip nori... Tai taip ir čia. Jau buvai pripratęs prie žmogaus, jo kūnas buvo tavo kūnas, leidai nuostabiausias akimirkas kartu, buvai užtikrintas dėl ateities, ir viskas buvo taip ramu ir gera kasdien.. Ir staiga: LABA DIENA. MAN REIKI PAGALVOTI, AŠ NEŽINAU KAIP BUS ATEITYJE IR KO AŠ NORIU.. Kaip žaibas iš giedro dangaus... Va čia ir yra skaudžiausia.. Dėl to ir yra taip sunku ir skausminga, nes žinai jog viską ką turėjai vakar, gali prarasti taip staigiai, kad net nespėsi pastebėti kaip...Tai begalo skausmina ir pakerta...

Bet ką galima pasakyti? Eik karkis? Juk normalu, kad bandoma paguosti, daugiau juk kiti nieko ir negali. Neimk taip pažodžiui į širdį

Yra dar variantas pasekti ją... Tik ar tau nuo to bus geriau, tai lieka neaišku. Iš kitos pusės bent žinotumei maždaug: draugės, pramogos, kitas bernas ar šiaip durnumas panai užėjo. Gal vienatvės užnorėjo...

Ne ne ne.. Nenoriu. Nenoriu dėl to jog nenoriu sužinoti ko nenorėčiau žinoti. Kaip ir yra posakis: nežinai - ir galvos neskauda. Kam save knakintis dar kai ir taip viskas sunku...

Matai, čia kaip kam. Vieni nenori, kiti žutbūt nori sužinoti, nes galbūt išmoks kažkokią pamoką iš to ar pan. Juk greičiausiai vėliau vistiek sužinotum, negi ne? Tai kam vėliau, o ne anksčiau?
Bet kiekvienas daro kaip nori

Sveiki. Kadangi išvykstu kur nebus interneto, parašysiu naujienų tik rytoj..

p.s. gaila kad negaliu parašyti jų dabar (nes labai skubu) tačiau jų yra..

Lauksim sugrįžtant

nesutikciau. ji zino, ko nori, todel ir sustabde ar nutrauke. pajuto, kad kazko nebejaucia. arba eme sviestis kitokio gyvenimo vizija.
velgi saunuole, kad nesitampe, nes atseit jau 3.5m. prisimyleta, prisitampyta.
taigi.

as tik visom keturiom uz bet koki zmogu, kuris iseina, kol dar pridare vaiku, vestuviu, bendru paskolu - o ka... sunku iseiti, kai taves nemusa, kai viskas rodos "fain". is tikruju, mergina turi tos isminties, ir ryzto, ir visko. kaip ne kurios kitos: jas ir musa, spardo, bet...jos myli, joms gerai.

man autoriaus istorija iskart primine mano viena senos meiles istorija, tik ji truko 2 metus. Su vaikinu is pradziu irgi buvo viskas puiku. Ta jaudinanti pradzia, noras buti kartu... iki negalejimo. Visi draugai irgi butu pasake, kad buvom puiki pora, kad visada atrodem laimingi ir t.t. Bet tai buvo iki tam tikro laiko. Tas nuolatinis vaikino "prisiklijavimas prie manes" pradejo mane smaugti. Dusinti. Pradejo trukti erdves. Na, su draugem jis man leido susitikineti. Bet drauges liovesi pas mane lankytis, nes ir jis tuoj pat prisistatydavo, o kokie gi mergaitiski pokalbiai, kai vaikinas sedi ir klauso? Taip, as galejau eit pas jas, bet butu reikeje pamatyti mano vaikino veido israiska, toks nepatenkintas, tarsi jam skriauda nezmoniska buciau dariusi. Ir dar tas balsas, tie priekaistaujantys zodziai, kad "eik pas jas, as nedraudziu, bet nesuprantu, kaip tu nenori to laiko su manim but?". Na, gal netiksliai, bet tokie pat priekaistai, kad kaip as be jo galiu but. Arba, kad ir sakiau, kad su tevais vaziuoju savaitgaliui i kaima pas senelius (karta per kelis menesiuis!), tai pasipyle jo priekaistai, o ko as negaliu su tevais nuvaziuot, pabut kelias val. ir autobusu grizt? Aaaaaaaa, vadinasi seneliai svarbesni uz mane! Ir vel tas nepasitenkinimas jo veide. Arba vaziavau pas pusbroli i gimtadieni. Jis vel supyko: "tai be manes? Ir as vaziuosiu!" O mano pusbrolis svetimu i savo gimtadieni nekviete, bet ir vel as blogiete, kad drisau ji palikt, kad nenoriu to laiko su juo praleist. O pati su juo visur vaziavau, kur jis norejo. Net jei nenorejau. Bet nieko nesakiau, nes vel butu nepatenkintas, kankinys, as ta ragana. Ir sededavau su juo, sypsodavausi, visiems atrode, kad viskas puiku. O man nebuvo gera ten. ypac, kai budavo kartu jo vienas draugas chamas, kuris nuolat svaidydavo izeidinejancius juokelius. Nu, bet tu nekreipk i ji demesio, jis toks yra. Ir kas man belikdavo? Vaziuot su savo vaikinu visur ir sypsotis. Galiausiai neistveriau. Kiek galima tuos priekaistus pakesti, visai savo gyvenimo neturet? Issiskyrem. Taip ir nepaaiskinau kodel. O ir kam? Vistiek tai as buciau buvus ta blogiete, o jis gi aukso gabalas buvo, visad su manim, toks mylintis, toks atsidaves. Tik, kad as jauciausi ne kaip auksiniam nervelyje, o kaip su pavadeliu prirista ir nuolat tampoma, negalinti bendraut nei su savo giminem, nei su draugem, nes kitaip jis nelaimingas!!!

Gal as ir klystu, bet man atrodo, kad autoriaus mergina irgi tai isgyveno, tik autorius nemate to ir niekada nepamatys, nes gi viskas buvo puiku, jis ja taip mylejo.

Sveiki visi. Vakar vėlai vakare buvau susitikęs su mergina. Sėdėjome mašinoje gal 3 valandas ir pasakiau jog dabar nieko nebus, kad viską išsiaiškinsime čia ir dabar. Jokių atidėliojimų jokių svarstymų, nieko. Ji didžiąją laiko dalį minėjo jog mane begalo myli ir esujai begalo svarbus. Jog ji nori būti su manimi kartu. Nori susitikinėti, nori žinoti jog esu šalia, tačiau nenori būti kartu poroje. Nenori kartu gyventi, nenori būti mano mergina. Kad ir kaip mane myli, tačiau jaučia jog nesu tas žmogus su kuriuo ji turi pragyventi visą gyvenimą. Jog supranta jog per jauną ją paimiau ir ji nori pagyventi vieną. Jokių kitų, jokių nieko, tiesiog viena. Visiškai viena. Sako jeigu būtume susitikę tik dabar, būtų tobula. Būtų jau praėję visi tie metai, ir jeigu susipažintume tik šiandien, aš būčiau laimingiausia visame pasaulyje, nes viską ką tu darei buvo tobula. Paklausiau ar tikrai nenori pabandyti dar kartą ? Jog duosiu erdvės kiek norėsi, jog galėsi ir savaitę ir dvi manęs nematyti jeigu nenorėsi. Sako ne. Jei taip būtų aš būčiau nelaminga nes tavęs nematau, ir vistiek negalėčiau daryti taip kaip noriu. Sakau o tu labai nori daryti tą kas mane skaudintų? Sako visiškai ne. NOriu nepriklausyti, noriu būti tik su savimi, gyventi viena, elgtis kaip patinkama ir pns. Sako kai pamatau kai tu dabar rašai žinutę kažkam man net rankos pradeda drebėti jog tai gali būti kita, tačiau nieko sau negaliu padaryti, negaliu sugrįžti pas tave nes jaučiu jog turi būti viskas kitaip. Trumpai susumavus dar kartą karštai pasibučiavome, ji išsiverkė kaip reikiant, ir paklausiau. VIskas? Ji atsake :mhm...
Išlipo iš automobilio ir pasuko namų link...

liudna istorijos pabaiga, bet... kazkaip tokios ir tikejausi. 17 metu ji dar vaikas buvo. Tokiam amziui reikia mokytis, selioti, su draugem lakstyt, o ne suaugusia vaidint ir rimtus santykius kurt.

Na, ka galiu autoriui pasakyt... Skausmas praeis. Viskas praeina. Liudna ir gaila, kad taip nutiko, bet geriau dabar, nei dar veliau, kai seima sukurta, gal net vaikai pagimdyti. Rask megiama hobi ir tuo uzsiimt, o visa kita padarys laikas.

Despotdnuk,nenusimink,porom zmones iprate gyvent,o tu-nesekmingai bandei suvaryt i 1 ir dar ilgai ilgai paskaicius tas 1 =AS pasirode,na,uzdusinai,kaip daugelis paneliu sako.Metai bega,maxsimalizmas tik paaugliams,ligoniams nekuriems ir meninikams atleidziamas...pagarba tavo ex,bent jau aiskai pasake,kad nuo siol uzsiima kito vaikino paieskomis.Stiprybes isgyvent,bet tik nepulk stacia galva kitos prie altoriaus tempti is kersto

Pritariu vienai forumietei, kuri rekomendavo autoriui perskaityti J. Picoult knygą "Susitarimas". Daug panašaus rasite.
Autoriau - gyvenimas tęsiasi. Ir nebūtinai jis bus blogesnis.... Priimkite tai kaip dar vieną pamoką. Gyvenkite dėl savęs!