Labai skausmingi santykiai (pertrauka ar kas?)

Ne dėl kojinių Tiesiog, kai perskaičiau pirmą autoriaus žinutę (nepatingėjau perskaityti visą) atrodė vienaip, kuo daugiau jis rašo - pradeda atrodyti kitaip.


Manau, kad šis merginos sprendimas jai pats sunkiausias gyvenime. Yra ir daugiau forume istorijų iš serijos nebejaučiu to, ką turėčiau, bet palikt nedrįstų. Buvo labai gražiai suformuluota mintis, aš taip nemoku, bet esmė tokia: be proto sunku palikti visa širdimi tave mylintį žmogų dėl nieko. Vien todėl, kad jausmai baigėsi. Kai jį pažįsti, žinai kaip priverstum kentėti ir pan. Taip sakant nubausti be kaltės.

Žinoma, gal aš klystu, ir mergina pertraukos panoro dėl visai kitos priežasties - pvz. pastojo, o vaiko nenori. Visgi, taip besisaugant, pagal statistiką, pastoja 1 iš 4 moterų. O gal atsirado jausmai kitam vyrui.


Manau geras patarimas, autoriaus vietoje taip ir padaryčiau.

visiems zinomas populiarus posakis cia labai tinka... jeigu myli - paleisk, jei tau skirta - gris, jei negris - vadinasi, ne tavo. Sedek ramiai ir viskas, jokie " karsti" ar "salti" pokalbiai nepades. Ne tu, o ji uzvire sita kose, tegu ji ir sprendzia. Jei kas - ji zino tavo adresa, darboviete, telefono numeri, susiras tave lengvai jei prireiks. Jei jau taip myli, viskas , ka gali padaryti - tai laukti jos, kol kas neieskoti kitos.

Man atrodo, kad autorius paklausė ankstensių patarimų ir paklausė tiesiai šviesiai. Jie jau mylisi apsikabinę dabar arba autorius gavo neigiamą atsakymą, sužinojo priežastis ir labai liūdi...
Ilgokai jau nerašo kaip ir kas pas jį...

d

Sveiki ištikimi padėjėjai bei patarėjai,

Teko daug dirbti, neturėjau kada prisėsti prie interneto, o vakare jau tiesiog norėjosi gerai pamiegoti ir nuo visko pailsėti todėl nedadaviau ir nepapasakojau jokių žinių. Jei jau kas pasikeis, jei bus kažkokių nuosprendžių ir netikėtumų, tikrai būsit pirmi kas sužinos, ir tikrai papasakosiu kuo visas šitas cirkas užsibaigė. Visgi bendravot su manimi sunkiausiu metu.
Deja nusprendžiau pas ją nevažiuoti ir nieko nesiaiškinti. Esmė tokia kad aš žinau kuo tas pokalbis prasidės ir kuo jis užsibaigs. Aš atvyskiu, ji nustebs, sakysiu pakalbam , sakys ok. Kai klausiu kad pasakytų man tiesiai šviesiai ji man nieko nepasakys. Vieninteliai žodžiai bus nežinau aš dar nežinau ką pati galvoju ir taip toliau. Todėl bergždžias reikalas susitikti, ir tik man susijaudinti dėl to kai pamatysiu ją.

Užuot to aš vakar nusprendžiau paskutinį kartą jai parašyti. Parašiau jog noriu sužinoti ar tu man dar jauti meilę ir myli mane kaip vaikiną (ne draugą ne iš gailesčio ir pns) ir ar tie tavo svarstymai nėra tiesiog pretekstas vilkinti laiką ir po to vistiek atsisveikinti. Nes jei yra taip, tada prašau skiriamės mano iniaciatyva ir baigiam šitą paradą. Atsakė jog jai labai sunku. Kad dabar ji jaučia kitokius jausmus, tačiau vistiek mane myli kaip vaikiną ir pasiilgo manęs. Tačiau dar nelaikas spręsti, dar per daug klaustukų. Parašė jog nesijaudink ir nesikankink. Atsakiau :

9:12
Ai nedemonstruok to gailescio ,man jo nereikia
jei as tau asmeniskai rupiu kaip vaikinas tada ok,bet prasau man cia gailescio nerodyti, nesu kazkoks vargselis, ir ismaldos nereikalauju.

9:13pm
Nedemonstruoju, man rupi...

Tada pasakiau kad man jau irgi visko gana. Kad laikas eina ir pradedu suprasti jog ateis laikas kai gyvensiu be tavęs. Kad man gana rašyti ir domėtis tavimi kad ir kaip tau malonu būtų. Kad nuo šiol jei norėsi ,pati mane susirasi ir perlipus per savo nesamones man pati parašysi ir pasidomėsi. Ir pasakiau iki. Vsio viskas.

Žodžiu pradedu ant jos pykti. Pradedu nuoširdžiai pykti. Dabar ne tiek gaila kiek pykstu. Todėl sakiau nerašysiu nelysiu ir tegu užsiknisa po grabais savo, jei nenori nereikia, pati gailėsis kad tokią košę užvirė...



Ištiesų taip. Jai tai pats sunkiausias sprendimas gyvenime. Va ta mintis ir yra beveik atspindinti mano situaciją, jai gaila mane palikti, ji pati to nenori nes žino kad nebebus niekada to kas buvo, ir kad su manimi galėtų turėti viską ko norėdavo anksčiau, tačiau ant kitos rankos kaba tai kad mane palikdama gaus tą savo laisvę, nepriklausomybę, norą daryti ką nori, būti niekam neatsakingam. Tuo labiau kad ji myli mane, pasiilgsta. Tačiau delsia ir sprendžia kas gyvenime svarbiau. Ko labiau norėtų.
Dėl pastojimo tikrai nemanau. Būtų ji man bent kažką užsiminusi. Ir šeip jau kelis kartus esame tikrinęsi anksčiau tai ji dažnai papanikuodavo, todėl žinau jog jei jau kas būtų tai tikrai pirmas sužinočiau.



Dabar taip ir darysiu. Jei nori ir myli kaip sako - norės ir sugrįš. Nemyli ir nenori - tai ir man tokio žmogaus nereikia. Kam man būti su kažkuo kas manęs nemyli?
Taip ne aš čia viską užviriau ir ne aš turiu srėbti. Kadangi pati viską užvedė tai tegu ir sprendžia. Jei jau mano jog jai reikia svarstyti, tai tegu svarsto, tegu geriau nusprendžia vienaip arba kitaip. Abiems bus geriau. Jei nuspręs kad ne, tai ok sėkmės Tau, tik paskui nesigailėk kai jau norėsi ramumo, artumo, ir tokio žmogaus su kuriuo jautiesi nešiojama ant rankų. O šiais laikais mažai vyrų ir vaikinų kurie laisvi, ir atitinka visus merginos poreikius, ir dėl kurių taip stengiasi. Iš didesnio pažystamų rato žinau Geresni vaikinai, rimtesni, jau senai užimti.
O jei nuspręs taip, tai manau tik sustiprins mūsų santykius, ir bent jau žinosime ko norime iš gyvenimo. Kadangi aš jau žinau, nuo tada žinos ir ji. Bus abiems paprasčiau visko siekti. Žodžiu tegu laikas parodo ar skirti mes ar ne vienas kitam.



Tokių kalbų buvo šimtai. 60procentų mano, 40 procentų jos iniciatyva. Pati dažnai užsimindavo ,,Ar pagalvoji kokie gražūs mūsų vaikučiai bus?" Arba ,,Šiaip kai planuosim vestuves tai tikrai nedarysim giminių gyrdimo ir darysim kultūringas vestuves" nu ir pns. Aširgi užsimindavau, paklausdavau o kokių tu norėtum? Kokius vardus duotum? Tokios temos niekada mūsų neblaškė ir visada būdavo maloniai aptarinėdamos.

Dėl antro dalyko jau atsakiau viršuje.

Lauksiu Jūsų visų pastebėjimų ir nuomonių. Malonu kai žmonės geranoriškai viskuo pasidalina. Dėkui Jums

ŠAU-NUO-LIS
Esi išmintingas pagal savo amžių tikrai. Lik orus pats sau, prieš save. Jeigu kas - negailėk žmogaus, kuris nevertas tavęs, tavo pastangų ir gerų norų. Ji - jaunesnė, pas ją dar mažiau išminties, ji dar gali nežinoti ko nori, be to žmonės ir skirtingi bei keičiasi. Ji galėjo pasikeisti, pakeisti prioritetus, vertybes ir nebūtinai į geresnes, o tu galėjai paaugti dar aukščiau kas liečia poros, šeimos vertybes.
Tiesiog žinok, kad mergina, žmona nebūtinai duota tik viena, nors ir labai ideliai skamba, kai susitinka jauni ir nugyvena iki mirties.
Tai nėra mama, tėtis ar vaikas, kurie yra vieninteliai ir nekeičiami. Vyro, žmonos mes ieškome sau kaip idealo, kad pilnai mus tenkintų ir mus mylėtų besąlygiškai, mus palaikytų, suprastų, o mes atgal viską, nors ir esame svetimi kraujais. Taigi, nebemylės ši, teks susitaikyti ir rasti kitą- geresnę, protingesnę, suaugesnę

Taip ji galėjo pasikeisti. Aišku gaila dėl to. Tikrai galvojau jog niekada nesikeis, bus tokia miela, faina, rūpestinga ,mylinti ir t.t Tačiau yra kaip yra.
Kartais man sunku patikėti jog mergina nebūtinai duota tik viena. Tiek kiek patyrėme, tiek kiek jautėme, net nesiperša mintis kad galėtų būti kitokia.
Dabar kai pamastau, truputį pradedu bijoti. Bijoti tai jog nei viena mergina man netiks dėl to jog visas lyginsiu su ja. O aš to daryti nenoriu. Nenoriu lyginti su ja. Tačiau pasąmoningai vistiek tas lyginimas vyks, ir nori tu ar nenori, mintys lys į galvą kad ,,va su ja tai taip buvo, o su šita jau ne". arba ,,ji turėjo tokias švelnias kojas, o šita neturi tokių". Aišku milijonai smulkmenų, milijonai ne smulkmenų, tačiau vistiek tai neramina. Man svarbu kad mergina nerūkytų, kad būtų mano skonio (išvaizdoje), kad aš jai rūpėčiau ir niekada negalvotų jog galėtų mane išduoti. Kad nebijotų pagaminti valgyti, sutvarkyti namus (aš tą irgi darau, ir esu tokiu požiūriu kad šeimoje turi būti darbų pasiskirstymas pvz: ji skalbia, aš džiovinu. arba ji gamina valgyt aš plaunu indus. (TIK PAVYZDŽIAI) ) Kad būtų dėmesinga, aktyvi - bet ne per daug aktyvi, kad mėgtų ir ramybę, būtų šiek tiek romantiška (ne per daug!). Kad mylėtis būtų taip aistringa, ir ji mėgtų ką aš darau o aš mėgčiau jos nesąmones (jei jų turėtų)... ir t.t ir t.t Galėtų būti mokslininkų sukonstruotas kompiuteris, kuriame suvedus tau reikiamus duomenis, išmestų sąrašą merginų/moterų pagal šiuos kriterijus
Žodžiu pasvajoti galima tačiau realybė nuneša į tokią apatiją kad susirasi merginą, atrodys viskas ok, fainai, ir kaip paaiškės vėliau kiti dalykai Tavęs nedžiugins, ir tu liūdėsi dėl to kad nėra taip... Ką daryti jei tokios mintys peršasi ir viską stipriai stabdo? Esu asmenybė kuri labai daug masto, esu per daug galvojantis žmogus, labai atkreipiu dėmėsį į detales..

Tam reikia iškentėti, išlaukti, išverkti/iškeikti (pagal poreikį), paleisti ir ieškoti iš naujo... Čia gal durnoką pavyzdį parašysiu, bet vistiek į temą. Pvz. miršta labai mylimas šuniukas ar kačiukas... labai galimas dalykas, kad jei staigiai bėgsi ieškoti kito, tai po to bandysi net vardą duoti tokį patį kaip mirusio, labai lyginsi, gal kuo ir džiaugsies, kuo ir nusivilsi taip mintyse kaltindamas nekaltą, kad tu kitoks, tu ne tas, ne toks. Taip tikrai negerai. Reikia išlaukti ir suprasti, kad to jau nėra, nebebus, na nebent sutiksi po mirties... O dabar, šiandien, tu esi pasirengęs turėti kitą augintinį, jau B, ne A, nebūtinai tos pačios spalvos, svorio ir pan. ir auginti jį kaip naują meilę, naują unikumą
Praeis tam tikras laikas, tu pats dar daugiau subręsi ir merginą rasi brandesnę, o tai gali būti vien tik pliusai. Tik rinktis teks atidžiai, nekristi stačia galva.
Pagal tavo merginos kriterijus, tai ir aš atitikčiau, tai beliktų tik išvaizdą atiderinti. Vadinasi, yra tokių ir ne viena, ir skirtingo amžiaus

Dėl tų minčių, tai dar ir negalvok, juk dar niekas nenuspręsta, nežinai gi kas ten tikslaii mylimosios galvoje. Ir ateityje neskubėk, jei reikės rinktis vėl. Manau, kad pusmetį turėtumei pabūti vienas, paganyti akis aplinkui ir pan.

Man pačiai asmeniškai buvo gyvenime sutikti vaikiną, kuriam dar buvo atvira žaizda. Galbūt, jei mes būtume susitikę vėliau, tai gal ir būtume tvirta pora, niekas nežino. Jis buvo tas, kuo aš visada žavėjaus - roko muzikantas, su savitu stiliumi, bet ir šeimyniškas labai, valgyt kaip gamino Ir t.t. Bet, per anksti jis bandė su manimi, tiesiog per anksti aš jam pasimaišiau ir man teko jį palikti po kelių kartų kartu, nes pastebėjau, kad nesu dar jam tiek svarbi, kiek norėjau, jo galvoje dar buvo ana, net kalbėjo man apie ją, dar net pasinervindavo O aš nesu guodėja, kiekvienas turime savų bėdų. Ir niekas nežino ar jis antrą kartą neprarado daug. Gal aš būčiau buvusi daug geresnė, nes po šiai dienai manau, kad nepadaryčiau grynai taip vaikinui, kaip jam padarė buvusioji

Išlauk, jei reiks, ir vėl būsi laimingas, gal net laimingesnis nei gali įsivaizduoti šiandien

jei jau jusu santykiai baigti, nusiteik labai ilgam ir skausmingam gedejimui, sveikimo procesui.. manau tai uzims maziausiai 2 metus. Dabar tai isvis soko busena, gali net ir euforija kilti - ai kaip cia viskas lengva, nerasysiu, uzmirsiu ir tt. Bet realybe smogs ir smogs vel visu liudesiu.. bus dienu, gal net keletas is eiles, gal net savaite, kai tarsiesi jau ja pamirses ir isgijes, bet vel viskas is naujo.. o gal ir niekada nesugebesi jos pamirst. Tokie, isgyvenimai, atseit, praturtina siela, gyvenima ir tt., bet jau skausmas tai nerealus. Dar bus visokiu dienu ir daug ivairiu isgyvenimu, taigi, pati ilgos ilgos keliones per skausma pradzia.

Ir man buvo labai panasiai. Kai mano drauges tusino, as turedavau rupintis "seima". Manes vienos niekur neleisdavo, kontroliuodavo, prasidejo moralinis, paskui fizinis smurtas. Ant galo to zmogaus pradejau nekesti, nekenciu jo ir dabar, prisiminus kiek kentejau, kaip sunkiai jis nuo manes atstojo, nors daug vandens nutekejo nuo tu laiku, as sekmingai istekejau, sutuoktini myliu labai. Autoriau, nedaeskit savo drauges, nes skrisit per borta, juolab siuo metu yra Kai kas idomesnio, nei Tamsta, supanasejes su drauges seseliu. Pailsekit vienas nuo kito, ikvepkite skirtingo oro, nebukite jos seseliu. O visa kita ok. Dar galiu pasakyti, kad jus neturite problemu, uztat ir darote nesamones. Kabinejates, ne taip ranks laiko, ne taip pasake, paziurejo... Zodziu, turekute kiekvienas nors truputi SAVO gyvenimo. Net susituokus smokes neturi virsti viena bendra visuma.
Jei skirstysites, cia kazkas pasiule gedeti. O kam? Gal kaip tik deretu atsvesti? Nes man piesiasi paveikslas, kad nuo dvieju zmoniu surakintu antrankiais, pagaliau juos nueme

Jooo, sunku ištikro kai pagalvoji, tačiau vistiek kažkada reikės rinktis. Nenoriu aš dabar rinktis visai, tačiau visai priimčiau merginą jei ji būtų lygiai tokia pati kaip buvo. Jei aš sugebėčiau jaustis su ja taip kaip ankščiau, būtų tobula. TAČIAU, taip nebūna. Vienodų žmonių nėra o niekas taip greit nesidaro. Begalo norėčiau kad viskas būtų kaip buvo, nes tas žmogus yra tiesiog per daug savas ir per daug pažystamas..

O kodėl jis tave taip greitai užkniso? Ar nesinorėjo palaukti, ir pažiūrėti gal viskas keisis?

O aš aišku, lauksiu, nes jaučiu kad dar ne viskas prarasta. Nors kartais pagalvoju kitaip...



Labai jau Jūs čia pesimistiškai nuteikėt... Aišku aš to labai bijau kad taip bus, tačiau jei jau pastebėčiau, tai jau šį kartą tikrai užsirašyčiau psichologinei konsultacijai... Kadangi esu pats tokį mokslą baigęs, žinau jog tai man padėtų.Geras terapeutas padės tau atrasti kelią į atsigavimą ir supratimą jog tikrai visas pasaulis nėra prarastas. Nes vienas pats negalėčiau susitaikyti su tokiu skausmu ir netektimi nes per daug aš tą žmogų mylėjau, atidaviau visą sielą ir širdį jam...



Iš viso, kaip galima pakelti ranką prieš moterį? Kas čia per nesamonė? Vyras turi būti visiškas silpnavalis, menkysta ir turėtų šlykštėtis savimi vos tik apie tokį dalyką pagalvojęs... Aš savo draugės nesu nei vienu rusišku keiksmažodžiu pavadinęs kad ir kaip supykęs. Ką jau šiurkščiausiai esu pasakęs tai gal tu durna visai? arba pasuk savo smegenine truputį (gal ir skamba juokingai, tačiau barnio metu atrodo viskas labai rimta). Kažkaip nei ji nei aš stengdavomės nesipykti ir jau beprasidedant pykčiui stengdavomės viską užbaigti, kaip sakant, iki linijos ribos...
Taip, aš palikau ją ramybėje tegu sprendžia, bet juk nei ji nei aš neorime kad viskas užsibaigtų. Aš tai visai nenoriu, o ji svarsto kas geriau. Bet jei jau būtų norėjusi buvo keletas progų per kurias tikrai galėjo pasakyti. TUolabiau aš ją dėl to labai spaudžiau ir prašiau atsakymo. Kaip ji nesenai pasakė, tai bus išbandymas mūsų santykiams. Žiūrėsime kas iš to gausis....

Visų pirma, tai be galo užjaučiu dėl tokios situacijos Gal būt skamba banaliai iki negalėjimo, tačiau puikiai suprantu, ką išgyveni, kadangi ir pati "apturėjau" labai panašią istoriją. Vyrą, kurį mylėjau/myliu pažįstu nuo vaikystės, visuomet jis daugiau mažiau figūravo mano gyvenime. Vienu metu buvo meilė iki visiškos euforijos, palaimos, kai tikrai jausdavausi lyg kokių narkotikų užvartojus, nes skraidžiau ant sparnų, tačiau buvo ir momentų, kai žemė slydo iš po kojų, nes į akis buvo sakoma "nenoriu, nemyliu, negaliu". Žodžiu, irgi ilga, paini ir liūdna istorija... na, bet užteks apie mane. Mielas autoriau, dauguma paguodos žodžių gali skambėti tuščiai, nes suprantu, jog, kai išgyveni tokius skaudžius jausmus, tai visi "viskas bus gerai, neliūdėk, eik pasportuot ir užsmiršt" skamba taip erzinanančiai, kad net koktu, BET... vienas žmogus, kuris man irgi davė nemažai gerų patarimų, pasakė: "Kai nežinai ką daryti - nedaryk nieko". Ši frazė pas mane užrašyta namuose, kad vis ją matyčiau. Patariu ir tau taip elgtis - nedaryk nieko. Plauk pasroviui, nieko neplanuok ir negalvok kas būtų, jeigu būtų.

Nes man buvo........... 20 metų Man atrodė, kad arba arba, jokių kompromisų. Tik aš, aš, aš
Dar vieną manekeno grožio taip mečiau, nes net nenorėjau gilintis kas ten pas jį per problemos, kad nepanori susitikti kai aš norėjau ar pan.
Bet vėlgi, taip buvo tik iki tam tikro momento, kol sutikau tikrai matyt savo žmogų ar bent jau skirtą ilgam (juk dėl viso gyvenimo niekas negali būti garantuotas ). Tai to žmogaus kažkokie negalėjimai, keistenybės, neaiškumai ar panašiai, net mano kažkokios nuostatos tiesiog subyrėjo, ištirpo. Aš ir gilinausi ir analizavau, ir pergyvenau, ir verkiau, jei ko nesupratau, nes amžius dar irgi buvo jaunas ir durnas, lyginant su dabar, nes prasidėjo nuo 21 metų.
Taigi, kaip matai, gyvenimas nenuspėjamas. Jeigu taip lengvai nubrauks 3,5 metų su tavimi, tai ir velniop, spjauk, kalė ji
Yra tų merginų, moterų, ne karo metas gi