Įsimaiše ta trečia

Būtent. Ir net nebūtinai ratų, gal šiaip žmonės pagurkšnot norėjo, be varymo miegot ar ten pan. Tiesa, nefaina, aišku, savijauta, kai tave visuotinai pripažina zanūda, kuri trukdo linksmybėms, bet gal tai puiki proga kažką keist?

Tolerastija visiška

Sveikutės ir vėl jums rašau. Tai vat, viskas pasikartojo, su ta pačia... buvau prirėmus jį prie sienos... nu ir kas. kažkodėl žinau, ką jis atsakys. -"gyvensiu su tavim iki gyvenimo pabaigos, man esat reikalingi su vaikais..." ir tt.ir pan. Pasakė, kad su ja susitiko paskutinį kartą. Nes realiai ir į darbą jis nebevažiuos visą žiemą. Tai nebus kaip jiems susitikti. O pavasarį vėl prasidės darbai, ir vėl ten važinės ir gryš tik savaitgaliais. ir vėl bus ta pati pasaka nežinau. Vakar , nemastydama prirašiau jam sms kvailų. Kad dar pabloginau situaciją apie skyrybas ir pan. kad išeisiu pas savo tėvus. jie gyvena toli, tad reiktų mastyti kaip persivežti daiktus...nekaltinu savęs, anaiptol, pradedu jo nebekęsti.bet kai jis gryžta, kažkaip atsileidžiu...nu negaliu, prisiverst... anyta viską žino, nes kitaip bučiau išprotėjus. ji mato mane, kad man kažkas ne taip, o visko laikyti savyje - negaliu. ji kalba, kad jei jis tikrai susirado kažką, tai tegu net nemąsto, kad ją parsives į namus. Jis bus išregistruotas ir namų durys jam bus užtrenktos amžiams. Dar nieko nesakiau savo mamai, vis negaliu, nedrįstu, ji labai susinervins. Nežinau nuo ko pradėti. Vakar jis atrašė į šusnį mano žinučių-"Dbr nelįsk į akis, užtenka,nebenervink su tokiom sms, iki kol grįšiu, iki savaitgalio..." O kaip sunku tykėti ir laukti, o jo joi. ta tyla nežinomybė išves iš proto. Klausimas sau, ar laukti per žiemą, jis bus namuose.Gal viskas susitvarkys...ar nelaukti jokio pavasario, jokių naujų darbų pradžios...nes jei vėl prasidės ta pati pasaka, vėl kančios iš naujo. o gal neprasidės.Tų klausimų krūvos. Sunku taip imti ir spjauti, esu iš tų kuri nesimėto.Pastovi, mėgsta suklijuoti ir gal viskas bus gerai. o gryžęs savaitgalį, jei vėl suoks tą pačią dainelę...nežinau ar šiausti iš čia kuo greičiau, ar laukti. Laikas geriausias gydytojas. Bet....Tai va. tokios naujienos.
P.s ir dar, tikrinau jo telefoną. Savaitgalį jis su ja nebendrauja, nebent ji jam parašo. Malalietka kažkokia. :'kur dingai, ko nerašai....na jei sugalvosi parašyti , neberašyk, nes draugas jau gryžo..ir tt " ir taip belenkiek žinučiu

sirdyje ir galvoje uraganai? Blogiausi sprendimai priimami, kai savijauta nenusakoma ir mintys nenuoseklios.
gal ir nelengva, taciau tokioje situacijoje pirmiausia reikia nusiraminti (gal pasakyti sau, kad nieko tragisko neivyko, visi sveiki, gyvi ir pan....), o tada ir suprasi kaip turi pasielgti, kad tau butu geriau. Svarbiausia - del sprendimo turi buti visiskai tikra, neabejoti, aiskiai suvokti, kad nori to ar ano. Sekmes

taip, uraganai....

pasistenk kazkaip nurimti- siuo metu tai svarbiausia, ir nieko nedaryt, kol esi tokios busenos. Kas gali padet nusiramint - pati geriausiai zinai save, patarimu neimanoma duot, - gal pokalbis su psichologu, kunigu ar dar su kuo nors, kas tau yra autoritetas. As kazdada sprendima, kaip turiu pasielgti susapnavau.... na netiesiogiai, taciau aiskiai supratau...

[quote=Bailiukee,2013 12 12, 13:21]
Sveikutės ir vėl jums rašau. Tai vat, viskas pasikartojo, su ta pačia... buvau prirėmus jį prie sienos... nu ir kas. kažkodėl žinau, ką jis atsakys. -"gyvensiu su tavim iki gyvenimo pabaigos, man esat reikalingi su vaikais..." ir tt.ir pan. Pasakė, kad su ja susitiko paskutinį kartą. Nes realiai ir į darbą jis nebevažiuos visą žiemą. Tai nebus kaip jiems susitikti. O pavasarį vėl prasidės darbai, ir vėl ten važinės ir gryš tik savaitgaliais. ir vėl bus ta pati pasaka nežinau. Vakar , nemastydama prirašiau jam sms kvailų. Kad dar pabloginau situaciją apie skyrybas ir pan. kad išeisiu pas savo tėvus. jie gyvena toli, tad reiktų mastyti kaip persivežti daiktus...nekaltinu savęs, anaiptol, pradedu jo nebekęsti.bet kai jis gryžta, kažkaip atsileidžiu...nu negaliu, prisiverst... anyta viską žino, nes kitaip bučiau išprotėjus. ji mato mane, kad man kažkas ne taip, o visko laikyti savyje - negaliu. ji kalba, kad jei jis tikrai susirado kažką, tai tegu net nemąsto, kad ją parsives į namus. Jis bus išregistruotas ir namų durys jam bus užtrenktos amžiams. Dar nieko nesakiau savo mamai, vis negaliu, nedrįstu, ji labai susinervins. Nežinau nuo ko pradėti. Vakar jis atrašė į šusnį mano žinučių-"Dbr nelįsk į akis, užtenka,nebenervink su tokiom sms, iki kol grįšiu, iki savaitgalio..." O kaip sunku tykėti ir laukti, o jo joi. ta tyla nežinomybė išves iš proto. Klausimas sau, ar laukti per žiemą, jis bus namuose.Gal viskas susitvarkys...ar nelaukti jokio pavasario, jokių naujų darbų pradžios...nes jei vėl prasidės ta pati pasaka, vėl kančios iš naujo. o gal neprasidės.Tų klausimų krūvos. Sunku taip imti ir spjauti, esu iš tų kuri nesimėto.Pastovi, mėgsta suklijuoti ir gal viskas bus gerai. o gryžęs savaitgalį, jei vėl suoks tą pačią dainelę...nežinau ar šiausti iš čia kuo greičiau, ar laukti. Laikas geriausias gydytojas. Bet....Tai va. tokios naujienos.
P.s ir dar, tikrinau jo telefoną. Savaitgalį jis su ja nebendrauja, nebent ji jam parašo. Malalietka kažkokia. :'kur dingai, ko nerašai....na jei sugalvosi parašyti , neberašyk, nes draugas jau gryžo..ir tt " ir taip belenkiek žinučiu
[/quot
Žinot, kokia situacija matosi iš šalies? Jūsų vyras- paleistuvis (čia taip kultūringai, kad geltonint nereikėtų), beje- naglas paleistuvis. Susirado sau paną, kai žmona sužinojo, net atsiprašinėti ar meilės žadėti nesiruošė, tiesiai suaiškino, kad žmonelė ir vaikai jam svarbūs, o ana- tik laikui. Nu, sąžiningas, bjaurybė. Dar painformavo, kad per žiemą su ana nebendraus, nes nepatogu susitikti, į darbą juk nevažinės. Beje, susinervino, kad žmona rašo sms apie skyrybas ir kraustymąsi- nu kaip taip galima, juk žmona jam svarbi ir gyvens su ja, ką čia dabar susiruošė kažkur, vieni nervai ir nesąmonės kažkokios. Kadangi dar patogu, atsisveikinimui susitiko su panele. Žmona vėl sužinojo- ir kas čia blogo, ko pykti, juk gyvens tai su pačia, ne su pana. Bent jau per žiemą.
O kol šitas paleistuvautojas ramiai sau gyvena, žmonelė puldinėja pasimetusi ir ėda sau sveikatą. Vis bando užsidėti sau rožinius akinius, o tie vis smunka nuo nosies. Stengiasi patikėti, kad jau viskas tam negeram ryšiui, o vyras jį atnaujina.
Jums, Bailiuke, reikia suvokti- turite du kelius. Arba gyvenate su paleistuviu, arba skiriatės. Pirmuoju atveju nebetikrinate telefono, nebekeliate scenų, neieškote įkalčių- žinote, su kuo gyvenate, tai bent nervus patausokite, nuo tokių paspurdėjimų jie labai genda, o naudos jokios. Antruoju atveju konkrečiai sprendžiate kur apsigyvensite, kas perveš daiktus (čia jei neliksite pas anytą), koks advokatas suruoš dokumentus skyryboms, kiek reikalausite alimentų.

Vakar tiek daug visko padariau, per viena diena. Konsultavausi su advokatu kontora, skyrybu klausimu.ko reikia ir pan. issiaiskinau del alimentu.
bet vis kažkas lyg traukia atgal, nedaryti to,lyg dar nebūtų viskas taip blogai...nusiraminu o po kiek laiko vėl balsas iš vidaus- nesąmonė, argi čia gyvenimas.Tai manęs žeminimas.o esu tikrai ne ragana charakteriu..vėl nusiraminu, išrieda kelios ašaros , ir vėl balsas iš vidaus, tik šį kartą lyg bando raminti - ji turi draugą, gyvena pas jį ir su mano vyru jokių rimtų santykių nebus.gal ji norėtų, bet mano vyras ne...jokių įsipareigojimų. nežinau nežinau,labai sunku. ach, kad būtų taip paprasta... ir taip stoviu viduryje... jo žodžiai - "nevažiuok niekur, ką čia šneki nesąmones...tai buvo paskutinis kartas, daugiau jos nematysiu..." kodėl jis mane sulaiko .. ? jei nors kiek mane pastūmtu, nebandytų sustabdyti,to ir užtektų,aš išeičiau.Kodėl jis glaisto viską...rašiau jam, kad duodu jam laisvą kelią, tegul gyvena su ja, jei jau taip susižavėjo, įsimylėjo, ar kas ten tarp jų. jei jos pamiršti negali...tegu būna kartu...bet ne,jis pasako , kad aš kaip visada fantazuoju, ir prisigalvoju..na žodžiu.. pavargau

man uzteko paskaityt tik pradzia- pasikartojo viskas su ta pacia....as skirciaus. vienakart atleist galima, bet jau antrakart
patogu jam....namie zmona, vaikai..uz namu kita...prigavot, kitakart geriau sleps...bet kad bus 3, 4 kartas - faktas...o kad nieko rimto, santykiu, meiliu jis nenori, ramiau tikrai neturetu but...sekso nori, naujo kuno...ir zmonos salia...jum sprest norit to, ar ne

aš ir taip galvoju.kad jis nepasiekis... sunku labai, ir nesinori skirtis. nesu priklausoma nuo jo.yra kas man padės.kol galėsiu kažką dirbti. bet vaikai, ir aš su jais liksiu viena,t.y. be žmogaus šalia.o vaikai be tėvo...bet kas lemta , tai lemta. norėčiau išsiskirti abipusiu sutarimu, ir pinigų mažiau kainuos ir nervų, tampymųsi mažiau. bet kaip tai padaryti? ? ? grįš jis savaitgaliui.kaip jį priremti, kad tegu pagaliau pasirenka, kad baigti tuos žaidimus, nes aš jau pavargau. skirtis ir nebeskaudinti manęs.

Jei dabar jo nepaliksi, po keliu metu ganysis pagal pilna programa tavo vyrukas, ir net nebesivargins slept. Patikek, kalbu is patirties, lb panasia situacija isgyvenau. Susigadinsi nervus, prarasi savigarba ir pasitikejima savim su tokiu vyru. Supranti, jis nuosirdziai nesijaucia kaltas, todel nemato cia jokios tragedijos. Toks zmogus tiesiog, nei asarom, nei gerumu, nei demesiu tu jo nepakeisi. Vartotojas jis, o baisiausia, kad vartoja zmones- vienos moterys seksui, kita vaiku gimdymui, tevai gyvenimui palengvint, vaikai gyvenimui iprasmint. Vat taip vartoja. Ir nepakeisi tu cia nieko

myli jis vaikus? rupinais jais? myles ir po skyrybu, jei normalus vyras. viena neliksit, bus vaikai, seima...po kurio laiko pamatysit, kaip jusu gyvenime atsiranda vis daugiau zmoniu//atsiras ir kitas zmogus...tikrai
skirtis jus nenorit/ bet gal tik dabar, nes kaip suprantu viskas dar sviezia, tad kolkas emocijos ima virsu. grizes zinoma ciulbes, kad viskas baigta, kad myli tik jus. bet ar jus tikesit? mylintis vyras taip nesielgia.
neturit galimybes pagyvent atskirai kuri laika? be jo...kad apsisprest..nes jo ciulbejimas gali jus paveikti..priburs pasaku, ir tokiu sunkiu metu zinoma patikesit...o turit blaicviu protu priimt sprendima..pries tai isklausius jo monologa...leisciau jam kalbet..suteikciau proga issakyt viska kas, kaip, kodel...ka jis zada daryt, keist, o gal kaip tik nekeist sioje situacijoje...ir iseiciau...ir leisciau sau apsisprest...susivokt savyje...
dabar galvoju, ka zmogus turetu pasakyt, padaryt, kad itikintu mane, kad is tiesu tai daugiau nepasikartos bet jusiskis kaip matau apsimeta tarsi niekur nieko....vadinas nesigaili jis to...