QUOTE(aspYrinas @ 2013 12 04, 13:26)
Viskas yra labai individualu. Kazkam reikia kazkokiu pasitikejimo irodymu, kazkas pradzioj kaip per padidinamaji stikla i nauja zmogu ziuri, kazkas iskart tiki. O del priezasciu tikrinimui, tai vienai/am gali uztekti ir nekalto zvilgsnio i priesingos lyties atstova, kad sukelt nepasitikejimo jausma. Tik klausimas, kas is to, kad patikrinsi? Jei nieko nerasi? Kas tada? Tipo viskas gerai, save durneliu pavadinsi, o kito zmogaus atzvilgiu, kaip ir viskas gerai? Jis nezino, kad knaisiojeisi, vadinasi nera priezasties nepasitenkinimui? Ok, kazka rasi? Kas tada? Kentesi, kalbesi, skirsiesi? Tai gal geriau iskarto eit link skirybu, nes jei nepasitiki siandien, ryt tikrai atrasi 100 priezasciu tam nepasitikejimui.
Nematau reikalo nusimaut paskutinius triusikus dėl žmogaus, kuriuo pasitikėjimas nėra gyvenimo situacijomis patikrintas. Niekada. Ir taip, gal aš atsargi, nes vengiu galimo skausmo kaip bet kuris normalus žmogus. O jei kalbėt apie individualumus, tai dėl žvilgsnio niekada nekėliau ir nekelsiu isterijų. galų gale, jeigu žmogus atviras, tai matosi ir vietos nepasitikėjimui nelieka. save durneliu vadinti nebūtina. nebent tada, kai patikrini, randi ir... nieko nedarai. nieko. tai kokia prasmė tada tikrinti? jokia.
Kitas dalykas - paimkim konkrečią situaciją. kad ir elementariausios neištikimybės. pasitikėjimas juk sugriūva, taip? net labai. ar ir tokiu atveju iškart skiriesi ir baigtas kriukis, nes (cituoju tave):
jei nepasitiki siandien, ryt tikrai atrasi 100 priezasciu tam nepasitikejimui. bet jeigu nesiskiri, lieki kartu, tai negali gyventi visą gyvenimą visiškai nepasitikėdamas. jį reikia užsiauginti iš naujo. abiems. vienam stengtis patikėti kitu, kitam - nesuteikti priežasčių nepasitikėti ir pateisinti vėl gautą pasitikėjimą. abiems sunku, neabejotinai, bet dirba ta linkme abu. nėra pasitikėjimas toks kažkoks pats savaime. taip gali pasitikėti tik savimi, nes tu priklausai tik pats nuo savęs. kitas žmogus yra kitas.