Įkraunama...
Įkraunama...

Angelėlių mamyčių svetainė

QUOTE(-Lauryte- @ 2006 11 08, 02:31)
Labas visoms,
Aš savo dukrelės netekau jau seniai (1998 m.). Patikėkit žinau kaip skauda. Ir aš, kaip ir jūs, labai ilgą laiką buvau kažkokioje keistoje nesvarumo būsenoje, tarsi kosmose, tarsi akvariume.... Atrodo gyveni, bet gyvenimas kažkaip keistai pro tave praeina.... Ir aplinkinį pasaulį stebėjau iš šono, kaip pro stiklą, atrodė, kad tame pasaulyje manęs nėra.... Užuojautos mane kaip su peiliu pjovė.... O dvasinį skausmą jaučiau fiziškai, atrodė, kad pyštu, kad sproginėju iš vidaus.... Norėdavosi įlysti į kokį kampą, suspausti save rankomis, užsimerkt ir išnykt.... O svetimas džiaugsmas ir laimė, tai akivaizdus pasityčiojimas iš manęs ir mano netekties skausmo....

Dabar, kai praėjo jau nemažai laiko, galiu pasakyti.... tas skausmas nė truputėlio nesumažėjo.... Aš paprasčiausiai su juo susigyvenau. Dabar žinau, kad jei vieną dieną jo nebejausčiau, nebežinočiau kaip reiktų gyventi toliau. Supratau, kad tas skausmas yra tai kas liko po mano dukrelės, vadinasi tai meilė, tai mano turtas. Ir jei to skausmo nebejausčiau, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl aš tą skausmą prisijaukinau ir labai branginu, todėl jis manęs nebesprogdina iš vidaus, nebedrasko.... Kai aš tai supratau man pasidarė šviesiau ir ramiau gyventi. Gyvenimas nebebėga pro šalį, aš vėl gyvenu.... Dabar turiu ir antrą dukrą, katik atšventėm jos šeštąjį gimtadienį smile.gif . Dar vienas dalykas ką galiu pasakyti yra tai, kad netekties skausmas mane išmokė pažinti, pajausti net pačias mažiausias, tiesiog mikroskopines laikės daleles. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad aš esu laiminga, nors ir skauda....

Kartais laimė skraido ore, mažytėmis dalelėmis, paprasčiausiai įkvėpkite ir pajusite kaip kvepia laimė. Kas gali žnoti, gal tas laimės dulkeles jums siunčia jūsų angeliukai, gal tai jų dovana už jūsų meilę. Būkit stiprios, nepalūžkit.... Jūsų kažkam labai labai reikia. Patikėkit aš žinau...

Lauryte,aš dukrytės netekau prieš 13 metų.
Perskaičiusi Tavo žinutę,tiesiog atpažinau save,savo gyvenimą ir jausmus.Taip išmokau gyventi ir aš.Tik tu taip nuostabiai sudėstei mintis...baigiu,nes jau nematau klaviatūros.
Atsakyti
QUOTE
Užjaučiu ir žaviuosi tavim Teodora. Vadinasi, tu esi labai stiprus žmogus, jei sugebėjai tai pakelti netgi du kartus. O kaip tau sekėsi lauktis kitų vaikučių, negi neaplankydavo sunkios mintys, kaip sugebėjai jas nugalėt?


Kaži kiek tos stiprybės smile.gif kažkas matyt norėjo pažiūrėti, kaip visa tai ištversiu, t.y. mes ištversime, nes po pirmos nelaimės turėjau mylimą ir mylintį vyrą, o kai tai nutiko vėl turėjau ir savo Dievo dovaną - Teodorą.
Pirmoji nelaimė nutiko, kai buvau dar labai jauna ir tas jaunatviškas maksimalizmas net neleido suabejoti, kas gali būti ne taip...
Paskui gimė Teo, labai bijojau, bet tikėjau ir turiu savo dičkį...
Kai vėl pradėjome lauktis, net negalvojau, kad vėl mūsų laukia nelaimė bet... tada tą skausmą jau išgyvenome tryse... su vyru sakėm užteks mums vieno sūnelio šalia, o tie du tegul bus mūsų angelėliai... Matyt tikrai kažkas daug ką nusprendžia be mūsų, nes po penkių mėnesių vėl pradėjome lauktis... buvo baisu, labai baisu, bet turėjome tik du pasirinkimus... palaikome vienas kito ir visų artimūjų susilaukėme savo mažylio. Kai dabar pagalvoju, kad jo mūsų planuose nebebuvo, labai širdelę suspaudžia...
Dabar mes keturiesi ir dar du angelėliai, kurios vis prisimename ir labai mylime, nes jie juk labai svarbi mūsų gyvenimo dalis...

QUOTE
Dabar, kai praėjo jau nemažai laiko, galiu pasakyti.... tas skausmas nė truputėlio nesumažėjo.... Aš paprasčiausiai su juo susigyvenau. Dabar žinau, kad jei vieną dieną jo nebejausčiau, nebežinočiau kaip reiktų gyventi toliau. Supratau, kad tas skausmas yra tai kas liko po mano dukrelės, vadinasi tai meilė, tai mano turtas. Ir jei to skausmo nebejausčiau, reikštų, kad aš pamiršau savo vaiką... Todėl aš tą skausmą prisijaukinau ir labai branginu, todėl jis manęs nebesprogdina iš vidaus, nebedrasko....


Nuostabus paaiškinimas... ir mano mintys tokios.... aišku skausmas niekada nedigs, juk mes gyvi žmonės... tiesiog laikui bėgant jį prisijaukiname...
Atsakyti
QUOTE(*ramunė* @ 2006 11 08, 22:33)
Lauryte,aš dukrytės netekau prieš 13 metų.
Perskaičiusi Tavo žinutę,tiesiog atpažinau save,savo gyvenimą ir jausmus.Taip išmokau gyventi ir aš.Tik tu taip nuostabiai sudėstei mintis...baigiu,nes jau nematau klaviatūros.

Kiekvienai iš mūsų (čia rašančių) skauda. Kiekviena iš mūsų myli, ilgisi ir gedi... Bet dauguma mamų tik guodžiasi arba užjaučia... Nei viena neparašė kaip ji su tuo skausmu tvarkosi... Tiesiog aš norėjau parodyt pavyzdį ir papasakoti kaip aš su tuo susidorojau. Nesakau, kad mano variantas kažkoks idealus, kad mano mintys labai teisingos ir tinkančios visoms... Bet gal atsiras mamų, kurioms mano mintys pasirodys priimtinos ir paskatins gyventi toliau ir nebijoti būti laimingoms... Bet manau, kad atsiras ir tokių mamų, kurioms mano mintys nepatiks... todėl labai norėčiau, kad atsirastų daugiau mamų, kurios papasakotų kaip jos susidorojo su tuo begaliniu netekties skausmu. Juk vien užuojauta negydo....
Atsakyti
QUOTE(-Lauryte- @ 2006 11 10, 04:41)
Kiekvienai iš mūsų (čia rašančių) skauda. Kiekviena iš mūsų myli, ilgisi ir gedi... Bet dauguma mamų tik guodžiasi arba užjaučia... Nei viena neparašė kaip ji su tuo skausmu tvarkosi... Tiesiog aš norėjau parodyt pavyzdį ir papasakoti kaip aš su tuo susidorojau. Nesakau, kad mano variantas kažkoks idealus, kad mano mintys labai teisingos ir tinkančios visoms... Bet gal atsiras mamų, kurioms mano mintys pasirodys priimtinos ir paskatins gyventi toliau ir nebijoti būti laimingoms... Bet manau, kad atsiras ir tokių mamų, kurioms mano mintys nepatiks... todėl labai norėčiau, kad atsirastų daugiau mamų, kurios papasakotų kaip jos susidorojo su tuo begaliniu netekties skausmu. Juk vien užuojauta negydo....

kol kas mes dar nepriejome sio etapo, dar su tuo skausmu nesusidiorojome, arba bent jau negalime pasakyti kokia dali ir kaip iveikeme.
Manau, kad praejus daugiau laiko galesime kazka pasakyti, na as kalbu is savo varpines...
Aciu tau.
Atsakyti
QUOTE(-Lauryte- @ 2006 11 10, 05:41)
Kiekvienai iš mūsų (čia rašančių) skauda. Kiekviena iš mūsų myli, ilgisi ir gedi... Bet dauguma mamų tik guodžiasi arba užjaučia... Nei viena neparašė kaip ji su tuo skausmu tvarkosi... Tiesiog aš norėjau parodyt pavyzdį ir papasakoti kaip aš su tuo susidorojau. Nesakau, kad mano variantas kažkoks idealus, kad mano mintys labai teisingos ir tinkančios visoms... Bet gal atsiras mamų, kurioms mano mintys pasirodys priimtinos ir paskatins gyventi toliau ir nebijoti būti laimingoms... Bet manau, kad atsiras ir tokių mamų, kurioms mano mintys nepatiks... todėl labai norėčiau, kad atsirastų daugiau mamų, kurios papasakotų kaip jos susidorojo su tuo begaliniu netekties skausmu. Juk vien užuojauta negydo....

Pritariu Jennifer: dar labai nedaug to laiko praėjo, ir tebejaučiame begalinį skausmą... Bent aš savojo skausmo ir ilgesio kol kas nepajėgiu prislopinti, nors stengiuosi. Juk dar nepraėjo ir keturi mėnesiai nuo to laiko, kai Aliukas išėjo...
Atsakyti
QUOTE(Rugiaveide @ 2006 11 10, 17:49)
Pritariu Jennifer: dar labai nedaug to laiko praėjo, ir tebejaučiame begalinį skausmą... Bent aš savojo skausmo ir ilgesio kol kas nepajėgiu prislopinti, nors stengiuosi. Juk dar nepraėjo ir keturi mėnesiai nuo to laiko, kai Aliukas išėjo...

Na turbūt niekas kitas Jūsų geriau nesupras kaip tik mes ČIA esančios ir patyrusios tą patį skausmą.Žinau,tikrai žinau kaip jūs dabar jaučiatės.Labai įstrigęs man vienas laikotarpis po savo dukrelės laidotuvių du mėnesius gyvenau kaip sapne ir vis tikėjausi,kad pabusiu ir baigsis visas skausmas,deje...iš šio "sapno"nepavyko prabusti.Tuos du mėnesius praleidau kaip,atleiskit,pamišus,-nesuvokiau nieko kas vyksta aplink,gyvenau vien tik vaistais palaikoma(žinoma,nieko naujo nepasakiau),tačiau tą dieną nuėjus ant kapelio ,kažkas įvyko mano sąmonėje...pajutau tokį nežmonišką ilgesio skausmą,tuomet tarsi tik tą dieną supratau kas įvyko.
Ta būsena tęsėsi ilgai,na tas jausmas,kad jau pasiilgai jau norėtum pamatyt,po jo prasidėjo vidinis susitaikymas su tuo kas įvyko ir supratimas ,kad jau nieko nebepakeisi.Toliau ėjo metai...ne,neužmiršau - susitaikiau su tuo ir dažnai pagalvoju,kad ašbent kapelį turiu,o juk yra motinų neturinčių net to...
Labai jau čia pripainiojau,tačiau tikiu ,kad jūs mane suprasit.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *ramunė*: 10 lapkričio 2006 - 20:11
QUOTE(*ramunė* @ 2006 11 10, 21:11)
Na turbūt niekas kitas Jūsų geriau nesupras kaip tik mes ČIA esančios ir patyrusios tą patį skausmą.Žinau,tikrai žinau kaip jūs dabar jaučiatės.Labai įstrigęs man vienas laikotarpis po savo dukrelės laidotuvių du mėnesius gyvenau kaip sapne ir vis tikėjausi,kad pabusiu ir baigsis visas skausmas,deje...iš šio "sapno"nepavyko prabusti.Tuos du mėnesius praleidau kaip,atleiskit,pamišus,-nesuvokiau nieko kas vyksta aplink,gyvenau vien tik vaistais palaikoma(žinoma,nieko naujo nepasakiau),tačiau tą dieną nuėjus ant kapelio ,kažkas įvyko mano sąmonėje...pajutau tokį nežmonišką ilgesio skausmą,tuomet tarsi tik tą dieną supratau kas įvyko.
Ta būsena tęsėsi ilgai,na tas jausmas,kad jau pasiilgai jau norėtum pamatyt,po jo prasidėjo vidinis susitaikymas su tuo kas įvyko ir supratimas ,kad jau nieko nebepakeisi.

Suprantu tave kuo puikiausiai. Dabar kaip tik esu antrame etape: be galo ilgiuosi, noriu pamatyti ar bent susapnuoti... Net nesapnavau savo angeliuko niekada. Ir dar ta mintis, pamačius panašaus amžiaus vaiką: ir mano Aleksas dabar toks būtų, tą ir tą daryti mokėtų... Žinau, kad kvaila, bet nieko negaliu padaryti.
Ir dar slegia kvaila situacija: vidury mėnesio baigiasi pinigai, o tu sėdi ir nedirbi, vėl mokaisi, nors jau turi du aukštojo mokslo diplomus... Bet nei tų diplomų, nei tos tavo patirties niekam nereikia, tai vėl mokaisi: gal tada reikės? O darbininke ar pardavėja dirbti dar kažkaip savigarba neleidžia, juolab, kad toks darbas man visiškai nepatinka. Esu pratusi prie sunkaus protinio darbo: tada skausmingos mintys mažiau kankina.
Atsakyti
QUOTE(Rugiaveide @ 2006 11 11, 20:43)
Suprantu tave kuo puikiausiai. Dabar kaip tik esu antrame etape: be galo ilgiuosi, noriu pamatyti ar bent susapnuoti... Net nesapnavau savo angeliuko niekada. Ir dar ta mintis, pamačius panašaus amžiaus vaiką: ir mano Aleksas dabar toks būtų, tą ir tą daryti mokėtų... Žinau, kad kvaila, bet nieko negaliu padaryti.
Ir dar slegia kvaila situacija: vidury mėnesio baigiasi pinigai, o tu sėdi ir nedirbi, vėl mokaisi, nors jau turi du aukštojo mokslo diplomus... Bet nei tų diplomų, nei tos tavo patirties niekam nereikia, tai vėl mokaisi: gal tada reikės? O darbininke ar pardavėja dirbti dar kažkaip savigarba neleidžia, juolab, kad toks darbas man visiškai nepatinka. Esu pratusi prie sunkaus protinio darbo: tada skausmingos mintys mažiau kankina.

Tai labai geras srendimas. Aš jį išbandžiau ir man labai padėjo. Tik gaila, kad mokslai gali tik atitraukti nuo skaudžios realybės, bet neatneša duonos ant stalo. Aš į mokslus kibau praėjus dviem savaitėm po dukrelės netekties ir tai dariau savanoriškai ir apgalvotai. Tas krūvis (reikėjo pasivyti), darbas neleido labai įsijausti į savo skausmą. Nors, tiesą pasakius, buvo labai sunku... Bet per porą mėnesių aš pradėjau užmigti naktimis... Per pusę metų aš jau neverkdavau, kai manęs gatvėje pažįstami klausdavo kaip aš jaučiuosi. Paprasčiausiai aš stengiausi savęs negailėti, įtikinau save, kad tas sakausmas dabar yra mano gyvenimo draugas, kad jis niekur nuo manęs nepasitrauks ir , kad aš privalau su jo kompanija susitaikyti (taip, kaip vienas prie kito prisitaiko bendrabučio kambariokai). Aišku, aš dabar apie tai kalbu kiek laisvokai gal net filosofiškai, bet tada taip lengva neatrodė. Aš net ir savo vyrui su savo "filosofijom" padėjau atsistoti ant kojų. Aš visad maniau, kad savęs gailėtis yra begalo lengva, bet susiimti, nepalūžti ir atsistojus eiti toliau yra kur kas sunkiau. O lengvai pasiekiami dalykai manęs nevilioja. Dabar aš kalbuosi su savo mirusia dukrele, visada pasakau kaip aš ją myliu ir kaip pasiilgau, palinkiu jai visko ko geriausio, paprašau Dievo, kad mylėtų ir globotų ją ir mus... ir tai darydama aš jau nebeverkiu.
Atsakyti
Viena iš mamų man kažkada sakė, kad jai liūdniausios keturios dienos metuose: Vėlinės, dukrelės-angeliuko gimtadienis, mirties diena ir... Kalėdos.
Artėja Kalėdos. Panašu, kad ir man tai bus liūdna šventė, nes vis prisimenu, kaip Aliukas per praėjusias šventes labiausiai džiaugėsi ne dovana, o jos blizgančiu maišeliu... Šioms Kalėdoms liks tik tas vaizdas širdyje...
Žinoma, eglutę puošime ir stengsimės būti linksmi - dėl vyresnėlio ir dėl Aliuko atminimo. Bet širdyje bus didelė dalis liūdesio... verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(Rugiaveide @ 2006 11 13, 10:06)
Viena iš mamų man kažkada sakė, kad jai liūdniausios keturios dienos metuose: Vėlinės, dukrelės-angeliuko gimtadienis, mirties diena ir... Kalėdos.
Artėja Kalėdos. Panašu, kad ir man tai bus liūdna šventė, nes vis prisimenu, kaip Aliukas per praėjusias šventes labiausiai džiaugėsi ne dovana, o jos blizgančiu maišeliu... Šioms Kalėdoms liks tik tas vaizdas širdyje...
Žinoma, eglutę puošime ir stengsimės būti linksmi - dėl vyresnėlio ir dėl Aliuko atminimo. Bet širdyje bus didelė dalis liūdesio...  verysad.gif


O man kiekviena šventė sukelia liūdesį, nes visada pagalvoju, kad turėjome būti tryse. Eglutę ir aš turbūt puošiu, tik tiek, kad tai jau nesukels to džiaugsmo, kurį anksčiau sukeldavo, o ir taip norėtųsi padėti dovanėlę savo dukrytei, deja... Bandau gyventi taip kaip gyvenau iki to, bet žinau, kad taip pat niekada nebebus.
Atsakyti
Šiandien vėl skaičiau Aliuko istoriją, kurią rašiau dalimis per visą jo ligą iki pat išėjimo... Vėl jutau tuos pačius jausmus: šoką, nusivylimą, viltį, skausmą, liūdesį, vėl viltį, negalėjimą susitaikyti, sielvartą... Šalia Aliuko istorijos esu įdėjusi eilėraštį, kuris ir šiandien mane tebegraudina - gal kas dar neskaitė:

"Mamyte, noriu miego, pavargau,
Leisk prie širdies tavos užsnūsti prisiglaudus;
Tik tu neverk, man pažadėk, prašau,
Nes skruostus degina man ašaros ir raudos.
Lauke audra riaumoja ir viduj čia šalta,
O va, sapnuos, tai viskas taip gražu,
Angeliukus mielus ir baltus
Pailsusias akis užmerkęs aš regiu.

Mamyte, ar matai, man angelas prie šono žiūri?
Ar mielą muziką girdi?
Žiūrėk, du baltus sparnelius gražius jis turi,
Jie Viešpaties tikrai jam bus duoti;
Žalia, geltona ir raudona prieš akis plevena,
Tai gėlės tuoj iš angelo pažirs!
Ar gausiu aš sparnus šiame gyvenime,
O gal juos gausiu, mama, kai numirsiu?

Kodėl tad man rankas tu gniauži?
Kodėl glaudiesi skruostu verkdama?
Jis drėgnas, bet ugnim nutvilko skaudžiai,
Mamyte, tavo būsiu visada!
Todėl nedūsauk jau daugiau, nereikia,
Jei verksi, verksiu su tavim drauge,
Oi, kaip aš pavargau! – jau akys leipsta –
– Mamyt, žiūrėk! Bučiuoja angelas mane!"


(Hansas Kristianas Andersenas)
Atsakyti
Labas mamytės 4u.gif

labai užjaučiu kad praradote savo angelelius. Maniškis išsikapanojo iš mirties gniaužtų. Esu dėkinga visam pasauliui.
Motiejui gavo (iš manęs !) streptokoko B bakteriją. Jam buvo sepsis. Na ir t.t.. tikrai ilga ligos istorija.
Ieškau mamyčių, kurių kūdikėliai buvo užsikrėte bakterijomis, kurios gautos iš mamos.
Ar žinot, kad jei man būtų padarytas tyrimas, ar bent pasiūlytas jį pasidaryt- viso to nebūtų ! Užtenka tik vienos Penicilino dozės !


Jaučiu pareigą prieš likimą ir noriu apie tai informuoti kitas, dar besilaukiančias mamas. Man Jūs labai padėtumėt


Parašykit į AŽ . Ačiū. Lauksiu
Atsakyti